1953 m. Rugsėjo mėn. Vol. IV, No. 9

      Tai buvo diena, kaip ir kitos dienos, Palestinoje. Karšta diena, sausa ir saulėta. Tūkstantinė minia apsupo kalną, kaip armija, pasirengusi pilies apgulimui, ir laukė Pranašo žodžio. Niekas nežinojo, kad šita pilka, nors saulėta, diena virs pasaulio istorijos kertiniu akmeniu, virs kryžkele, pro kurią pravingiuos kiekvieno žmogaus ateities gyvenimas. Niekas nenujautė, kad šitą dieną žlugs senosios vertybės, atgyvenę prietarai ir žmogaus iškreiptas įstatymas. Niekas nenumanė, kad šitą dieną pasaulio proletarijatui ir kapitalizmo tarnams bus padiktuota programa, kuri pakeis pasaulio veidą ir milijonus širdžių. Tai buvo diena, kuriai nėra lygios klaidžiojančios žmonijos tamsioje praeityje.

      Viešpats pažvelgė į tūkstantinę minią, į vynuogių augintojus, į žvejus, į laukų darbininkus. Pažvelgė į motinas, kurių rankose miegojo kūdikiai, pažvelgė į mergaites, kurių laukė kilni ir sunki motinos dalia. Pažvelgė į vaikus, kurių jaunos akys nerūpestingai žvelgė į ateitį. Pažvelgė į fariziejus, kurie, užmiršę įstatymo tikslą, gyveno ne Dievui ir ne žmogui, bet įstatymui. Jis pažvelgė į muitininkus, valkatas, bedarbius, girtuoklius, kurie gyveno, lyg nebūtų įstatymo, lyg gyvenimas būtų tapęs naktimi be dienos. Jis žvelgė į dabartį, kurioje viešpatavo kumščio ir ginklo jėga ir jėgos įstatymas. Jis žvelgė į ateitį, kuri turės raktą į žmogaus tikrąją laimę, bet raktą duos tik tiems, kurie bus subrendę tikrajai laimei.

      Viešpaties akys sustojo ir nusikreipė į minią, apsupusią kalną, ant kurio Jis sėdėjo, kaip karalius, apsuptas savo tarnų, draugų, juokdarių ir karjeristų. Atėjo valanda, kurios laukė nusigyvenusi žmonija, kurią minės draugai ir priešai, kurioje gims naujas pasaulis ir nauja karalystė. Dangaus karalystė žemėje.

      “Palaiminti beturčiai dvasioje!” — pasigirdo dideli ir dar niekada negirdėti žodžiai. “Palaiminti, nes jų dangaus karalystė.” Minia stovėjo apstulbusi, kaip į žemę įkasta. Sustojo kąsnis gerklėje. Žmonės žiūrėjo vienas į kitą, lyg netikėdami savo ausims, lyg norėdami pasitikrinti, ar jie gerai nugirdo ir suprato Pranašo žodžius. Vaikai, matydami keistą minios laikyseną, klausė savo motinų, ką Jis pasakė. Nejaugi neturtas galėtų būti palaima? Kaip jis būtų palaima, jei patrijarkai, Izraelio karaliai ir kunigai turėjo tiek žemės, tiek gyvulių, kad jų niekas negalėjo suskaičiuoti. Kaip gi neturtas būtų palaima, jei tautos vadai, mokytojai ir vyresnieji gyvena prabangiuose rūmuose, valgo ir geria iš auksinių indų, apsupti vergų ir tarnų minios. Juk mus šimtmečiais mokė, kad kas laikosi įstatymo, tą Dievas laimina ilgu amžiumi, žydinčia sveikata ir nesuskaitomu turtu. Pasižiūrėk į fariziejus ir vyriausius kunigus. Jų nuosavybė didesnė ir platesnė negu tūkstančio ūkininkų ir žvejų. Kokia gali būti palaima iš neturto, kai esi alkanas, rūbai nuplyšę ir kišenė tuščia?

      Dideli ir niekada negirdėti žodžiai bangavo, aidėjo, skriejo per minią į plačius tolius. Palaiminti beturčiai dvasioje. Ne tie, kurie nors maža turi, bet yra įaugę į žemę, kaip kurmiai, kurių visas gyvenimo tikslas yra susikrauti turtą ir numirti, jo niekam nepanaudojus. Ne tie palaiminti, kurie taupo pinigus, užmerkia akis artimo vargui. Ne tie palaiminti, kurie maža turi, bet daug nori. Ir ne tie, kurie daug turi, bet gyvena, lyg nieko neturėtų. Ne tie palaiminti, kuriems pinigas ir turtas yra amžinas išganymas. Ne tie, kurie mano, kad pinige yra laimė. Ne tie, kurie pavydi daugiau turintiems. Ne tie, kurie myli pinigą daugiau negu savo žmoną, vyrą, vaikus, daugiau negu savo sielą. Ne tie palaiminti, kurie bijo darbo ir gyvena iš kitų prakaito. Ir ne tie, kurie gyvena ne pagal savo kišenę. Ir ne tie, kurie nieko neturi, nes tingi, kurie laukia pagalbos iš kitų ir išnaudoja kitų gerą širdį ir dosnią ranką.

      Palaiminti beturčiai dvasioje. Tai tie, kurie niekada neužmiršta, kad pinigas ir turtas yra priemonė ir pagalba žemės kelionėje į amžinybę. Tai tie, kurie neprisiriša nei prie žemės, nei prie pinigo, nei prie medžiagos. Tai tie, kurie negarbina aukso veršio, kurie neieško laimės pinige, bet gerame darbe. Palaiminti tie, kurie maža turi ir tuo mažu patenkinti. Palaiminti tie, kurie dalinasi uždarbiu ir duonos kąsniu su mažiau turinčiais. Palaiminti tie, kurie už savo dosnumą nereikalauja atlyginimo, kurie už savo pasiaukojimą nelaukia dėkingumo. Palaiminti tie, kurie savo pinigu ir savo turtu daro gerus darbus, mažina vargą, šluosto ašaras.

      Beturtis dvasioje gali būti ir karalius ir milijonierius, jei savo turtu jis gera daro, bet ne žmones išnaudoja; jei jo širdis laisva ir neprisirišusi prie besielės medžiagos; jei jis nuolat atsimena, kad žmogus nieko į šią žemę neatsineša ir nieko neišsineša; jei jis supranta, kad Dievui priklauso dangus ir žemė, kad paskutinio teismo didysis klausimas bus šis: buvau alkanas, ar pavalgydinote mane? Ką vienam iš šitų mažiausių brolių padarėte, man padarėte. Beturtis dvasioje ir yra tas, kuris kiekviename žmoguje mato Dievo veido bruožus, kuris artimą myli daugiau negu save, kurio gyvenimo šūkis yra duoti, bet ne imti.

      Beturtis dvasioje yra elgeta, kuris yra patenkintas savo likimu, nepavydi daugiau turintiems. Beturtis dvasioje yra žmogus, ieškąs dangaus karalystės, sudėjęs savo ateitį į Apvaizdos rankas, įsitikinęs, kad savo rūpesčiu jis negali padidinti savo ūgio nė vienu coliu. Beturtis dvasioje yra žmogus, kuris supranta Apvaizdos mintį ir jos nesiliaujančią globą, kuris gyvena Dievui ir artimui, bet ne sau. Beturtis dvasioje yra žmogus, kuris duoda iš meilės, bet ne iš reikalo, kuris duoda linksma širdimi ir neskaičiuoja, ir neišmėtinėja, ir visam pasauliui neskelbia, kiek jis yra gero padaręs. Beturtis dvasioje yra tas, kuris keliauja per šią žemę, kaip keleivis, kaip mirtingasis, kuriam nebedaug metų beliko, kaip ūkvedis, kuriam neužilgo reikės duoti apyskaitą. Beturtis dvasioje yra dangaus milijonierius.

      Daug šimtmečių praėjo nuo tos dienos, kai Viešpats beturčiams dvasioje pažadėjo dangaus karalystę, kai Jis valstybėms ir atskiriems žmonėms davė nurodymus, kaip išrišti šios žemės neišrišamas problemas, kaip vargą sumažinti, kaip skausmo aštrumą sušvelninti. Deja, ir pasaulis ir žmogus nuėjo savais keliais. Ir milijonuose atvejų kartojosi Evangelijų palyginimas apie turtuolį, kuris, suskaičiavęs savo didelį turtą, rengėsi lengvam ir linksmam gyvenimui. Bet nakties tamsumoje pasigirdo nelauktas balsas: “Kvaily, dar šią naktį tau reikės duoti apyskaitą.”

      Mūsų paguoda ir įkvėpimas yra neskaitlinga, bet didvyriška žmonių eilė, kurie Dievą ir artimą myli labiau negu save, kurie savo darbu, savo tikėjimu ir savo turtu daro gera tūkstančiams, kurie stato bažnyčias, mokyklas, našlaitynus, ligonines, prieglaudas. Jų yra ir bus dangaus karalystė, nes jie vartoja pinigą ir turtą tam, kam jis yra Dievo sutvertas, būtent, daryti gera kitiems.    

Bruno Markaitis, S. J.