1954 M. GRUODŽIO (DEC.) MĖN. VOL. V, NO. 11

      Šių metų gruodžio 8 d. sueina lygiai šimtas metų nuo Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo. Šiai sukakčiai paminėti 1954-ieji metai buvo pavadinti Marijos metais. Šiais metais Bažnyčia ypatingomis maldomis ir iškilmėmis stengėsi gerbti Nekaltai Pradėtąją Dangaus Karalienę. Ir lietuviai įvairiais būdais Marijos metus paminėjo parapijose, vienuolynuose, suvažiavimuose. Visi prašė Marijos užtarimo mūsų tautos laisvei atgauti.

      Nors Nekalto Prasidėjimo dogma Bažnyčios paskelbta tik 1854 metais, bet jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šia tiesa buvo tikima. Nėra nė vieno popiežiaus, kurs tokiam tikėjimui būtų pasipriešinęs. Tridento visuotiniame susirinkime buvo paskelbta, kad kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį su gimtąja nuodėme, bet ši bendroji taisyklė neliečia Marijos. Beveik kiekvienas popiežius ragino žmones prie didesnio Palaimintosios Mergelės garbinimo. Gerbdami Marijos Nekaltą Prasidėjimą, mes garbiname ir Dievą, kurs jai suteikė šią malonę.

      Marija prasidėjo ir gimė iš tėvo ir motinos, kaip ir kiekvienas Adomo ainis, bet ypatinga Dievo suteikta privilegija, ji nepaveldėjo Adomo kiekvienam žmogui užtrauktos nuodėmės. Ji nuo gimtosios nuodėmės buvo laisva nuo paties pirmojo savoprasidėjimo momento, nuo gyvybės užsimezgimo pradžios. Bet dėl ko Bažnyčia taip ilgai šios dogmos nepaskelbė? Tik devynioliktame amžiuje buvo formaliai paskelbta tai, kas jau nuo pirmųjų amžių buvo tikėta.

Bažnyčia skelbia dogmas

      Bažnyčia turi galią nutarti, kas yra privaloma tikėti ir kas ne. Šią galią jai suteikė pats Kristus, kai šv. Petrui davė Dangaus Karalystės raktus ir kai siuntė Šv. Dvasią, kad ji Bažnyčią saugotų nuo suklydimo. Išganytojas pasakė, kad pragaro vartai jos nenugalės, kad Jis bus su Bažnyčia per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Savo galią Bažnyčia pavartoja tik tada, kai atsiranda labai svarbus reikalas.

      Pirmomis Bažnyčios dienomis popiežiai iškilmingai neskelbė, kad Marija yra Dievo Motina, nes visi tuo tikėjo, niekas nekėlė jokio abejojimo. Bet kai penktajame amžiuje Nestorijus pareiškė netikįs, kad Mergelė Marija yra Dievo Motina, tada popiežius šv. Celestinas sušaukė Visuotinį Susirinkimą, kuris pasmerkė Nestorijų ir paskelbė Marijos Motinystės dogmą. Panašiai ir kituose klausimuose, kai kyla kokios nors klaidingos nuomonės ar abejonės. Bažnyčia viską nuodugniai ištiria, išstudijuoja ir iškilmingai paskelbia, ką visi privalo priimti ir tikėti. Jei kas kokia nors tiesa netikėtų prieš oficialų jos paskelbimą, tai dar nebūtų eretikas, bet jei netikėtų po paskelbimo, tai būtų atskirtas nuo Bažnyčios.

Bernardino Luini MERGELĖ  MARIJA

 

Tikėjimas Nekaltu Marijos Prasidėjimu

      Nekalto Prasidėjimo tiesa yra žinoma iš Apreiškimo. Protas taip pat ją gali suprasti, susipažinęs su Įsikūnijimo paslaptimi. Dievas yra pats šventumas. Jis negali savo kūnišką prigimtį imti iš nešvento kūno. Taip Pijus IX išaiškino, kad Jėzus Kristus, kurio Tėvas yra Visagalis Dievas, negalėjo gimti iš nuodėme suteptos motinos. Savo visagalybe jis padarė išimtį iš to įstatymo, kad visi žmonės gimsta su Adomo nuodėme. Marija yra vienintelis žmogus, nedalyvaująs Adomo nuodėmėje.

      Tikintieji taip suprato jos nekaltumą, ir niekas nekėlė jokių abejonių. Priešingas mokslas būtų sukėlęs pa-sipiktinimą ir pasipriešinimą. Arkangelas Gabrielius pasveikino Mergelę Mariją žodžiais: "Sveika, malonės pilnoji." Kaip galėtų jis taip sveikinti, jei ji nebūtų pilna malonės arba turėtų gimtosios nuodėmės dėmę? Tiesa, buvo teologų, kurie bandė teigti, kad Mariją Dievas išlaisvino iš gimtosios nuodėmės po prasidėjimo, bet bendra Bažnyčios mintis buvo ir yra ta, kad ji pradėta be gimtosios nuodėmės.

      Šv. Jonas evangelistas sako: "Yra dar daug ir kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jei kiekvienas jų būtų atskirai parašytas, tai manau, kad ir visas pasaulis negalėtų sutalpinti tų knygų, kurios reikėtų parašyti" (Jo. 21, 25). Kiekvienas Kristaus žodis yra apreiškimas. Ne viskas galėjo būti užrašyta, daug tiesų mokyta tik gyvu žodžiu. Šitas gyvas žodis yra vadinamas padavimu. Jo vertė yra tokia pat kaip ir apreiškimo, surašyto Šventame Rašte. Padavimu daugiausia ir grindžiama Nekalto Prasidėjimo tiesa.

      Šv. Jokūbo laiške niekur nepaminėtas Nekaltas Prasidėjimas, bet to paties šv. Jokūbo liturgijoje, pasilikusioje nuo šio apaštalo laikų, randame Nekalto Prasidėjimo kultą. Taip pat ir šv. Morkaus, šv. Jono Chrizostomo ir šv. Bazilijaus liturgijose kalbama apie Mariją, "nekaltą", "visiškai nepaliestą" ir "be dėmės".

      Apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą šv. Ambraziejus ir šv. Jeronimas rašo taip, kaip apie jokios abejonės nekeliančią tiesą. Šv. Augustinas, šv. Jonas Damaskietis, šv. Bonventūra, šv. Albertas Didysis, šv. Bernardinas Sienietis, šv. Alfonsas Liguori taip pat aiškina jos gimimą be gimtosios nuodėmės.

      Taip iki šešioliktojo šimtmečio visi Kristaus sekėjai, net ir 1054 m. nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrę schizmatikai, buvo uolūs Marijos garbintojai. Tik Martynas Liuteris jau nuo 1517 metų atkalbinėjo tikinčiuosius nuo Marijos garbinimo. Protestantizmas neigė Marijos dievišką motinystę, jos aukštesnį šventumą už kitus šventuosius, o kai kurie, neigdami net Kristaus dievybę, neigė ir Marijos šventumą bei nekaltumą. Jie mėtė Marijos paveikslus ir statulas iš savo bažnyčių, sakydami, kad Marijos kultas mažina Dievo kultą. Tas paskatino katalikus dar labiau Mariją pamilti ir gerbti. Savo raštais prieš protestantus ją gynė šv. Petras Kanizijus, šv. Laurynas iš Brindisi ir šv. Robertas Bellarmino.

      Tridento susirinkimas (1547 m.) nesvarstė šios tiesos, bet pagyrė popiežiaus Siksto IV skirtas privilegijas (1471 m.) Nekalto Prasidėjimo mišioms ir kunigiškoms maldoms. Ištisus tris šimtmečius Bažnyčia laukė, kol paskelbė Nekaltą Prasidėjimą tikėjimo dogma. Tiesa, tame laikotarpyje net trisdešimt trys popiežiai skyrė ir daugino atlaidus už pamaldumą į Nekaltą Prasidėjimą. Teologai daug rašė, pamokslininkai daug kalbėjo ir aukštino Mariją. Daug bažnyčių pavadinta Nekalto Prasidėjimo vardu. Ir lietuvių Marijonų vienuolija, įsikūrusi 1673 m., pasirinko Nekalto Prasidėjimo vardą. Menininkai kėlė Marijos garbę ir grožį savo paveikslais. Murillo, Tiziano, Michelangelo, Leonardo da Vinci ir Rafaelio kūrinių iki šiol dar niekas neviršija. Taip Bažnyčia įvairiais keliais vis artėjo prie Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo.

Dogmos paskelbimas

      Jau viduramžiais Bažnyčia buvo pasiryžusi skelbti Nekalto Prasidėjimo dogmą. Kuone visos vienuolijos Šv. Sostą to prašė, joks katalikų universitetas tam nesipriešino. To norėjo teologai, vyskupai ir tikintieji. Gal tik mirtis popiežiui Grigaliui XVI sutrukdė paskelbti šią dogmą. Jo darbą tęsė ir Pijus IX, paskirdamas dvidešimt žymių teologų studijuoti šiam klausimui. Drauge šitą reikalą svarstė kardinolai, vyskupai, teologai. Tikintieji meldėsi, kad Šventosios Dvasios įkvėpta Bažnyčia greičiau šią dogmą paskelbtų.

      Kai iš visur ėjo prašymai paskubinti dogmos paskelbimą, kai vyskupai vienbalsiai raštu patvirtino kunigų ir tikinčiųjų norą, dar dvejus metus popiežius laukė. 1852 m. jis paskyrė dar kitą teologų komisiją, kurie savo sprendimą perdavė kardinolams. Visų sprendimai sutapo, ir popiežius nutarė paskelbti Nekalto Prasidėjimo dogmą.

      1854 m. į Romą suvažiavo kardinolai, vyskupai ir teologai. Šimtas penkiasdešimt vyskupų keturias dienas diskutavo apie šį klausimą. Galutinį žodį tarė popiežius ir kardinolai specialioj konsistorijoj. Buvo paruoštas dogmos skelbimo dokumentas, kurį popiežius iškilmingai paskelbė 1854 m. gruodžio mėn. 8 dieną.

      Popiežius Pijus IX dogmatinėje bulėje "Ineffabilis Deus" skelbia: "Doktrina, kuri sako, kad Švenčiausioji Mergelė Marija pirmame savo prasidėjimo akimirksnyje ypatinga Visagalio Dievo malone ir privilegija dėl Jėzaus Kristaus, žmonių giminės Gelbėtojo, nuopelnų yra nuo visokios pirmapradės kaltės sutepimo apsaugota ir laisva, yra Dievo apreikšta ir todėl visų tikinčiųjų turi būti tvirtai ir pastoviai tikima."

      Praėjus ketveriems metams po dogmos paskelbimo, 1858 m. vasario 11 d. Marija apsireiškia Liurde šv. Bernadetai Soubirous. Po to dar keletą kartų ji jai pasirodo ir kovo 25 d., Marijos Apreiškimo šventėje, pasisako: "Aš esu Nekaltas Prasidėjimas". Marija stebuklais patvirtina tai, ką Bažnyčia paskelbė. Pirmaisiais 50 metų Liurde užregistruota ir patikrinta apie 4000 stebuklingų pagijimų iš įvairių ligų. Ir iki šiol kasmet įvyksta bent 15 stebuklingų pagijimų.

      Nuo Liurdo apsireiškimo iki dabar įvairiose vietose Marija yra pasirodžiusi. 1917 m. ji pasirodo Fatimoje ir pasako: "Aš esu Šventojo Rožančiaus Karalienė, aš noriu, kad paaukotumėte pasaulį ir Rusiją mano Nekalčiausiai Širdžiai." Visą šį šimtmetį po dogmos paskelbimo Marija pasirodė dažniau negu bet kada istorijoje. Tas, gal būt, patvirtina jos pasitenkinimą Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimu.

Marijos metai

      Popiežius Pijus XII, skelbdamas Marijos metus, savo enciklikoje "Fulgens corona gloriae" nurodo šių metų tikslą: pagyvinti žmonių širdyse katalikišką tikėjimą, išugdyti karštą pamaldumą į Švenčiausią Dievo Motiną, paskatinant uoliau sekti jos gyvenimo nekaltumą, geriau laikytis Jo įsakymų, vengti nuodėmių ir paprašyti Dangiškąją Motiną jos galingo užtarimo mūsų laikų sunkenybėse, ištikusiose ištisas tautas ir drauge Katalikų Bažnyčią.

      Ko mes lietuviai galėtume prašyti Marijos, baigdami šiuos šventuosius jubiliejinius metus? Mūsų vyskupai tremtyje savo ganytojiškame laiške primena Šventojo Tėvo norus. Šventasis Tėvas ragina ypatingai melstis už šių dienų jaunimą, kad tarp daugybės pavojų jis augtų kilnus, skaistus ir nesuteptas, kad jis nenukryptų į tai, kas žalinga ir bloga, bet kad kreiptųsi į tai, kas gražu, meilės verta ir kas pakelia dvasią.

      Jis ragina melstis už visus žmones, jaunus ir senus, kad jie visi šviestų savo krikščionišku sąžiningumu ir didžiadvasiškumu, kad šeimos gyvenimas pasižymėtų nepažeidžiama ištikimybe, sutikimu, savitarpine pagalba, kad vaikai būtų tinkamai ir šventai auklėjami. Jis ragina melstis, kad senieji galėtų džiaugtis gero gyvenimo vaisiais, su viltimi laukdami atlyginimo už savo darbus.

      Toliau Šventasis Tėvas rašo savo enciklikoje, kad visi prašytų Dievo Motiną duonos alkaniesiems ir teisybės prispaustiesiems, sugrįžimo į tėvynę tremtiniams, išvarytiems iš savo krašto, svetingos pastogės benamiams, prideramos laisvės neteisingai pasmerktiems į kalėjimus ir į koncentracijos stovyklas. Reikia prašyti visiems, gyvenantiems neapykantoje ir pavyde, broliškos meilės, sutarimo ir darnaus sugyvenimo, paremto tiesa, teisingumu ir gerais santykiais.

      Ypatingu būdu Šv. Tėvas ragina visus melstis už Katalikų Bažnyčią, kad visame pasaulyje ji galėtų džiaugtis priderama laisve. Mes labai gerai žinome, kokie baisūs persekiojimai siaučia prieš Katalikų Bažnyčią daugelyje kraštų. Mes lietuviai tai labai gerai žinome iš savo patyrimo, todėl mūsų maldos turi būti ypatingai karštos ir gausios, sujungtos ir su atgailos darbais. Tai padės mums labiau suartėti su Dievu ir užsipelnyti Jo malonių. Tepadeda mums Nekaltai Pradėtoji Mergelė, testiprina kiekvieną mūsų pasiryžimą Dievo ir Tėvynės tarnyboje.

Prel. Jonas Balkūnas