Apie estetinių vertybių nuvokimą N. Hartmann rašo: "Meno objekte tai, kas yra kūniška ir medžiagiška, yra tik jo išorinė pusė, jo priešakinis sluoksnis, jo netikroji būtis. Po šituo sluoksniu pasirodo kažkas skirtinga, kažkas nemedžiagiška, kažkas nerealu. Marmuro statuloje "pasireiškia" gyvybė. Niekas, kas tik sugeba žvelgti artisto akimis ir kas patiria estetinio malonumo, nepasitenkina šituo išviršiniu sluoksniu. Per šaltą akmens ramybę jis įžvelgia gyvybę.

      Drobė, apdengta dažais, yra realusis paviršius; tačiau peizažas, kurį ji vaizduoja, turi erdvės gilumą, turi perspektyvą, turi konkrečios gamtos pilnybę. Jo erdvė nėra erdvė, kurioje kabo paveikslas; jo šviesa nėra šviesa, kurią paveikslas atmuša. Paviršutinis sluoksnis yra permatomas pasireikšti turtingesnei realybei, kuri pasireiškia, bet kuri nėra reali ir nenori būti suprasta kaipo tokia.

      Scenoj artistas veikia ir kalba realybėje, tikrumoje, bet šiame jo veikime ir jo kalboje pasireiškia kažkas skirtinga — didvyris, karalius, kvailys — kievienas iš jų su savo charakteriu, savo aistromis, savo likimu. Bet visa tai nėra realu ir nesistengiama, kad tai būtų suprasta kaipo realybė. Žiūrovas jį mato teatraliniame vaidinime žinodamas, jog visa tai yra žaidimas ir, nežiūrint į tai, jis būna sujaudintas gyvenimišku artumu ir jo didybe. Žaidimas yra transparentiškas, permatomas, jis atvaizduoja ir įgalina žiūrovą dalyvauti perstatomuose išgyvenimuose, tačiau artistai nerealizuoja to, ką jie vadina.

      Net ir muzikoje dalykai nedaug kuo skiriasi, nors čia niekas neatvaizduojama. Kas sugeba klausytis kaip muzikas, girdi daug daugiau negu tuos garsus, kurie tuo momentu dingsta. Jis girdi jų visumą, kas absoliučiai nėra prieinama pajautimams ir kas sudarytų disonansą, jeigu būtų girdima vienu kartu.

      Estetiniu žvilgsniu vertinguose daiktuose jų grožis nėra tų daiktų tikroji realybė, bet jų permatomumas kažkam nerealiam, kas per juos pasireiškia, kas yra virš realybės, tačiau arti tos realybės. Arba, kitaip sakant, yra užpakalinio fono pasireiškimas su savo nerealiu turtingumu ribotame realiame daikte, kurs tarnauja tarsi to nerealiojo ramstis ar atvaizdas arba kaip realioji bazė realiosios būties siaurume."

      Ne tik realiosios būties daiktai, bet ir žmogaus moraliniai aktai gali būti estetinių vertybių nešėjai. N. Hartmann rašo: "Esama ištisos estetinių vertybių eilės (ypač epinės ir dramatinės poezijos srityse), kurios yra kaip ir parymusios ant personažų moralinio elgesio, ant etinių vertybių įvairumų, nors pirmosios vertybės nėra į šias antrąsias nei panašios, nei su jomis susilieja.

      Šitose estetinėse vertybėse aiškiai skamba moralinių vertybių akcentai, ir žiūrovų moralinis jų įvertinimas esminiai priklauso prie dramos efekto. Bet estetinės vertybės nėra išsemiamos moralinėmis vertybėmis, kurios pirmosioms tarnauja tik kaipo "panešėjai". Pavyzdžiui, tragizmo estetinė vertybė nepriklauso nuo kurios nors moralinės vertybės realizavimo laipsnio herojuje ir net nepriklauso nuo pačios jo atstovaujamos etikos kilnumo arba nuo tos, kurioje veikalas turi savo bazę. Estetinės vertybės pasireiškimas yra reliatyviai nelabai jautrus realizavimo atžvilgiu tų moralinių vertybių, ant kurių pirmoji yra tarsi pakibusi. Šios dvi vertybių sritys turi skirtingus dėsnius. Labai tragiška situacija gali įvykti su personažais be žymesnės moralinės vertės. Bet jeigu visai pašalinsi personažų moralę, tuojau pat visiškai pranyksta ir estetinė vertė lygiai taip pat, kaip dingtų ir etinė teisingumo vertė, jeigu būtų panaikinta nuosavybės teisė."

      O filosofas M. B. Trias kalbėjo filosofų kongrese Mendozoje: "Nuo grubaus kaktuso yra visai skirtingas daiktas jo nesutepta gėlė, švelnesnė už šilką, daiktas tarsi iš kito pasaulio. Panašiu būdu ir jaunystės grožis yra kažkas tarsi pakibęs ant kūno, bet nieko bendra su juo neturįs. Kūnas yra būtinas grožiui, tarsi ramstis, tarsi toji šaka, ant kurios pražysta gėlė. Pakanka, kad praeitų tik kiek laiko, ir bepasilieka vien tik ramstis. Kadangi grožis nėra materialiniai atskiriamas dalykas, tad atrodo, jog jis esąs tapatingas su tuo ramsčiu, ir kai kas jį lygina su daikto dalių sąranga, su formalia jų tvarka. Bet tikrumoje jaunystės grožis yra skirtingas nuo kūno, nuo tos būtybės, kuri jį "neša", ir nuo to organizmo, kurio ji atrodo esanti savybė. Grožis yra kažkas atėjęs iš kito pasaulio, lyg žiedas, kurs nėra stiebo žievės dalis.

      Ir, antra vertus, kas gali užginčyti, kad, nors nesuvedami prie jokios bendros sąvokos visų gražiųjų daiktų, tačiau jie visi yra tarsi broliai ar seserys. "Grožis, kurs yra viename kūne, yra sesuo to, kuris kitame kūne turi savo būstinę", sako Platonas. Graži jaunuolė yra gėlės giminaitė ir skaisti dangaus mėlynė yra gražios sielos giminaitė. Tarp gražių daiktų esama atitinkamumo ne bet kuo kitu, bet tuo, kad jie yra gražūs. Ir šis bendrasis elementas yra tai, ką Platonas turi mintyje, ir dėl kurio kiekviena gyva dvasia jo pageidauja. Gražiame daikte ir prie grožio pagavimo progos pastebime kažką, kas tarsi daiktui yra pridėta, kažką, kas, būdamas taip stiprus ir amžinas savo esmėje, negali turėti savo egzistencijos tame daikte, kurs tarnauja jam tarsi nešėju, nes šis daiktas, kaip žinome, yra praeinamas, mirtingas. Jeigu Platonas bandytų aptarti grožį lygiai kaip tas, kurs aptaria trikampį ar peteliškę, turėtume teisę jam pasakyti, jog toksai metodas čia netinka. Bet ta bendra tikrovė, kurią nurodo Platonas, nėra kokia nominalinė formulė, bet tam tikras tikrovės aspektas. Siekdami būtinai pavartoti sąvokas, neturime teisės suvesti objekto prie šaltos bendrybės. Grožis, kaip tai gerai įžiūri Platonas, nėra nei giminė, nei rūšis, jis yra virš loginių determinacijų — tai yra transcendentali, siela pagaunamoji tikrovė."

      St. Fumet sako: "Grožis yra vertybė, kuri šoka į akis, kad mylėtume buitį."

      Esama žmonių daugiau ar mažiau aklų estetinei vertybei. Du žmonės, kurie turi vienodo tobulumo akis, gali žiūrėti į tą patį paveikslą. Su lygiu tikslumu abudu mato spalvas ir formas, bet vienas iš jų mato dar ir grožį, o kitas nepastebi ten jokios estetinės vertybės, jokio grožio. Tą pat galima pastebėti ir klausant muzikos ar skaitant kokį poetinį kūrinį. Tokiomis progomis vienas žmogus pagauna grožį, o kitas ne. Aišku, kad grožis yra nepagaunamas jausmais. Jausmams prieinami tik grožio "nešėjai."

      Pagaudama estetines vertybes, siela pati pakyla, išsiplečia, patobulėja. Šiame grožio pagavime nedalyvauja nei intelektas, nei valia. Jiedu gali pasireikšti tik grožio pagavimo pasekmėje. Grožis pagaunamas intuityviai, tiesioginiai. Jau minėtasis filosofas Trias sako: "Grožio ypatybė yra duotis pagauti intuityviai. Prie jo prieinama, esant vienos su juo prigimties. Dera pabrėžti, jog mums prieinama jį pagauti, tik pasiremiant individualiais jo pasireiškimais. Normaliai niekada nesame pagavę grožio pačiame savyje, bet vis kokioje nors jo apraiškoje. Grožis yra tobulumo apraiška, bet ne jo sąvoka. Iš viso, ką randame pasaulyje, tobuliausias ir gryniausias yra grožis, kada jis aiškiai duodasi pagaunamas, kas ne taip dažnai teįvyksta. Tačiau nors grožis yra labai linkęs pabėgti, tačiau jis yra iš daiktų, kurie netampa, nekinta. Akių ar ausų pagalba įžengdami į grožio sritį, tuo pat įžengiame į branduolį — į nekintamumą."

      Pagaudami estetines vertybes, drauge pajuntame ir jų reikalavimą būti išreikštomis. Vidutinis žmogus į tai atsako tam tikru psichiniu nusiteikimu, tam tikrais savo kūno judesiais, bandymais deklamuoti ar dainuoti, menininkas gi pagautąjį grožį įkūnija į mano veikalą.

      Visos vertybės yra poliarinės: tiesa — klaida, gėris — blogis, grožis — biaurumas, šventumas — prakeikimas. Deja, nemaža žmonių pasirenka neigiamąsias vertybes. Taigi, nemaža ir menininkų vaizduoja ne grožį, bet biaurumą. Kaip teigiamosios vertybės yra darnios tarp savęs ne tik objektyviai, bet ir savo pasireiškime pavieniuose asmenyse, taip lygiai ir neigiamosios eina išvien. Pvz., žmogus, nuoširdžiai atsidėjęs tiesos ieškojimui, tą savo kilnumą parodys ir gėrio, grožio bei šventumo gerbime. O žmogus, pamilęs moralinį purvą, nepasižymės nei grožio, nei šventumo, nei tiesos meile. Senovės pagonys matė, jog esama blogų galybių, ir tuos bloguosius dievus vaizdavo biauriais, baisiais, ir tai ne dėl meno technikos trūkumų, nes žinome, kad japonai, kiniečiai, indai buvo gabūs menininkai.

      Ką mato kiekvienas natūralus žmogus, ką matė primityviškos kultūros pagonys, būtent, kad blogis gali būti tik biaurus, to, deja, nenori matyti didelė minia tų rašytojų, kino artistų ar teptuko ar kalto menininkų, kurie už trisdešimt grašių ir blogį vaizduoja skaidriomis spalvomis, jį perstoto viliojančiu, patraukliu. Tikras menininkas, kaip Dostojevskis, taip pat vaizduos blogį, kurio, deja, gyvenime taip daug, tačiau jį vaizduos kaip gėrio šešėlį, kaip tai, kas vengtina, ir tai tokiu būdu, kad per tą blogį kaip tik kuo skaidriausiai sužiba tas gėris, kuris yra tikrasis mūsų sielos maistas, tikrasis mūsų siekimų tikslas.

      Žmonės neretai mėgsta ir patys save versti biauriais, biauriai nudažydami savo kūną, sukišdami į ausis, lūpas ar nosį biaurius daiktus, apsikabinėdami kaukuolėmis ir kitais panašiais daiktais. Ir taip save biaurinti mėgsta ne tik Australijos ar Afrikos laukiniai, bet ir vadinamieji "moderniški kultūringi" XX amžiaus civilizuotojo pasaulio gyventojai. Kai kuriose "krikščioniškose'' šalyse karnevalo metu miestai pasipuošia tūkstančiais biauriausių žmogaus veido karikatūrų bei nuogų moterų paveikslais, o patys žmonės, užsidėję biaurias kaukes, ištisas naktis uoliai praktikuoja "modernųjį plastikos meną" — nepadorius, iš laukinių pasisavintus šokius. Ir tas biaurumo svaigulys nusitęsia net per kelias gavėnios savaites.

      Konstatuojame faktą, jog kaip blogis yra vienas iš etinės tikrovės aspektų, taip lygiai biaurumas yra estetinis tikrovės aspektas. To akivaizdoje tenka būti apdairiems ir nepasiduoti taip dabar madoje esančiai "meno sugestijai." Yra žinoma, jog menka prekė reikalauja didelės reklamos, didelių sugestijos pastangų. Ir menki menininkai stengiasi įpiršti menkus kūrinius, be saiko išpūsdami meno reikšmę, perdėtai išgarbindami menkus ar net biaurius savo kūrinius. O jeigu kuris iš žiūrovų išdrįsta nepasiduoti tai sugestijai ir menką ar biaurų kūrinį pavadinti atitinkamu vardu, jis apšaukiamas neišmanėliu. Kartą, dar Lietuvoje, prof. Jakštas-Dambrauskas pakėlė balsą prieš menininkų nusižengimus dorai. Į tai spaudoje iš menininkų pusės pasipylė ištisas pasityčiojimų lietus, jie sakė, kad tas žmogus esąs per silpnas

Atostogų pasaulėžvalga

spręsti apie meną. O šiomis dienomis, kai daktaras X. nurodė į "moderniškojo" meno nužmoginimą, tapybos profesorius Z. jį išvadino nepribrendusiu spręsti apie meną.

      Be jokių ypatingų studijų natūralus žmogus gali įžvelgti grožį Aukščiausiojo Kūrėjo tvariniuose, sugeba jais džiaugtis ir per juos kilti prie paties jų Autoriaus. Tad jeigu mes, eiliniai žmoneliai, esame per menki įvertinti "moderniojo" meno kūrinius, tad tam gali būti tik dvi priežastys: ar menininkų kūryba yra aukštesnė už Dievo kūrybą, ar toje jų kūryboje grožio tesama taip mikroskopiškai maža, kad natūrali vidutinio žmogaus akis ir prie geriausių pastangų negali jo įžiūrėti. O gal tie kūriniai ne grožį nori išreikšti, o tik pademonstruoti jų autoriaus technikos sugebėjimus ar jo vaizduotės ekstravagancijas? Kai skaitome meno parodos aprašymą, patiektą kokio menininko ar meno žinovo, tai taip pat randame beveik tik atitinkamo kūrėjo techninių sugebėjimų išaukštinimą, nurodymus į jo didesnį ar mažesnį originalumą, jo pasidavimą tai ar kitai meno srovei, to ar kito žymaus menininko įtakai. Ir kiek daug esama meno veikalų, kuriuose tegalima menininko technika stebėtis, bet kurie jokios grožinės vertės neturi, kurie nežadina sielos kilti aukščiau. Bet kurios srities techniko "nagingumą" pilnai tegali įvertinti tik tos pat srities meisteris. Tačiau jeigu menininkas apsiribotų vien tik technika, jis nesiskirtų nuo kitų technikų. Anie, žemesnieji technikai, kuria biologines ar ekonomines vertybes, o menininkas, jeigu jis nori nešioti šį vardą, privalo kurti žmogiškąsias vertybes. Kad jis galėtų tai įvykdyti, jis pats turi būti vertinga asmenybė, nes iš tuščio nieko nepasemsi. Deja, dabartinės ''moderniškos'' meno mokyklos, miklindamos ranką, suteikdamos techniką, dažnai ne tik nepatobulina jaunuolio asmenybės, nepadaro jos vertingesnės, bet neretai, kad ir per nuogybių kultą, tą jaunuolį pastumia į moralinį purvą.

      Eilinis žmogus ir filosofas palieka technikinę "amatininko" meno pusę nuošaliai ir žiūri į tai, kas norima meno kūriniu išreikšti ir ypač jį domina tai, ar tas kūrinys išreiškia teigiamą ar neigiamą estetinę vertybę. Prof. Z. pajuokia Dr. X. už meno suskirstymą į žmogišką ir infražmogišką, kurių pirmas eina Dievo kūrybos kryptimi, kuria harmoniją, atvaizduoja, kiek tai jam prieinama, amžinąjį nekintamąjį grožį, o antrasis kuria karikatūras, Dievo kūrybos išdarkymus, atvaizduoja biaurumą, ar tuščias puikybės paskatintas ekstravagancijas.

      Kai siaučia kokia nors kūno ar sielos epidemija, pirmieji užsikrečia silpnieji, neatsparieji žmonės. Kai 1905 m. Einsteinas paskelbė reliatyvumo teoriją, lengvos plunksnos ir neper gilios inteligencijos laikraštininkai greitai ištrimitavo po visą pasaulį, kad esą, Einsteinas parodęs, jog buitis esanti visai kitokia, jog visa esą reliatyvu, net tiesa, dora, grožis ir religija. Dažnas menininkas nepasižymi savo inteligencijos stiprumu, ir reikėjo laukti, kad reliatyvizmas pagaus ir juos į sava sūkurį. Jau prieš tai darvinizmas buvo pastūmėjęs juos į visuotinę evoliuciją, o dabar jie metėsi į erdvės — jų kūrybos bazės — reliatyvinimą. Ir ėmė gaminti keisčiausias ekstravagancijas.

      Patsai ultramoderniškojo meno šefas Sartre gyvenimą vaizduoja kaip absurdą. Kai statomos jo pjesės, Paryžiaus teatrai perpildyti. Nuodėmė, biaurumas, absurdas — štai kas patraukia dabartinį žmogų, kurs patsai save degraduoja į infražmogiškąjį buities sluoksnį!

      Aišku, toks "menas" nėra grožio išraiška, su kuo turi sutikti ir pats prof-Z. rašydamas: "Grožis, estetika ir idėjos nėra faktoriai, kurie saisto meną, jį atpalaiduodami nuo kūrybinio faktoriaus, bet kaip tik yra priešingai." Pasisavindamas šūkį "menas menui" prof. Z. atsistoja žemiau žmogiškumo plotmės. Tikrumoje kiekvienas žmogaus sąmoningas žingsnis ir juo labiau kiekviena jo kūryba turi būti apspręsta tiesos, gėrio, grožio ir šventumo vertybėmis. Pagal prof. Z. receptą tik iš kūrybinio faktoriaus kuria gyvuliai: paukštelis neturi grožio nuovokos ir savo lizdelį lipdo tik įgimto instinkto, tik "kūrybinio faktoriaus" vedamas. Materializmas degraduoja žmogų iki gyvulio, o prof. Z. pažiūrų menininkai degraduoja žmogaus kūrybą iki gyvulio veiksmų.

      Dėl reliatyvizmui pasidavusių menininkų prašmatnybių tenka dar pastebėti, jog jau nuo seniai matematikai tyrinėja įvairias daiktų plokštumoję projektavimo galimybes, o technikinė braižyba šioje srityje jau pasiekė aukšto tobulumo. Tačiau to niekas nevadina menu. Menininkai — reliatyvistai patys save degraduoja iki paprastų technikų.

      Apie tai, kaip meno snugestija ir mada pakenkia masių religingumui, vysk. Franceschi rašo: "Jau nuo renesanso laikų pastebimas nukrypimas, kai pradėta žiūrėti į religinę vertybę tik kaip į temą ar net tik kaip į pretekstą meniniams išsireiškimams, kuriuose krikščioniškoji siela neberanda pilno savo išreiškimo.

      Palyginkime Burgos, Chartres ar Koelno katedrų portikus su Šv. Petro fasada Romoje. Pirmuosiuose galima pastebėti teologinę ir estetinę prasmę — tai yra iš tikro įvadas į Dievo namus, jie pilnai realizuoja tai, ką bažnyčių konsekravimo liturgija apie juos sako, būtent, atplėšia sielą nuo profaniškų, žemiškų dalykų ir leidžia jai pajusti Aukščiausiojo garbę. Priešingai, antrasis portalas yra šaltas, su labai mažai pakeitimų jis galėtų tarnauti teatro ar kokio palociaus portalu. Pirmųjų nežinomieji kūrėjai buvo nuoširdžiai krikščioniškos sielos. Moderno, kurs sukūrė antrąjį, gal savo viduje ir buvo krikščionis, bet jo dvasinis gyvenimas nepasireiškė taip, kad persunktų jo meną. Panašiai vyksta ir su tapytojais: Giotto, Cimabue, Fra Angelico, paminint tik kelis, parodo tobulą vienybę tarp savo tikėjimo ir savo meno. Šis pastarasis yra pirmojo išraiška. Bet kas galėtų tai tvirtinti apie Rafaelio Madonas, apie Kristų — Teisėją, kuriame Michelangelis nupiešė Jupiterį — Perkūną, apie anas Magdalenas, kurios taip yra susirūpinusois savo išvaizda ir net Kalvarijos kalne demonstruoja savo apnuogintą krūtinę, ir apie didelę daugybę kitų meno kūrinių, kuriuose vis labiau ir labiau pasireiškia nebuvimas darnumo tarp meno ir tikėjimo? Prieš kelias dienas žiūrėjau televizijoje filmą apie tai, kaip Olandijoje buvo tiesiami vamzdžiai dujų perdavimui į tolį. Prieš mano akis praėjo energingos veido išvaizdos, raumeningų rankų, atviro žvilgsnio darbininkai. Vos pasibaigus šiam filmui, staiga ekrane pasirodė jau nunešiotas ir nupudruotas veidas, kurio akyse atsispindi silpnumas, plaukai balti ir labai rūpestingai sušukuoti, rankos atrodė, lyg ką tik išėjusios iš manikiūro, vienu žodžiu, jaunas Lohengrin antros rūšies vasaros teatrų, vienas iš anų Švenč. Širdies paveikslų, kurie atrodo piešti dailininko, nepataikiusio į savo pašaukimą, ir kurie yra tikras Kristaus Šventosios Žmogystės įžeidimas. Ir šitokio paveikslo priedangoje rekomenduojama dažnoji komunija! Kokiomis akimis į tai turėtų pažvelgti tie energingi darbininkai ar bet kuris kitas normalus vyras? Kaip jiems turėtų atrodyti Kristus, nuobodžiaująs, išsipuošęs, sumoteriškėjęs, silpnas paliegėlis."

      Kiek toliau skaitome: "Ar tokios yra moderniškosios bažnyčios? Daugeliu atvejų taip. Per daug pretensingų papuošalų, blogas skonis, gausybė paveikslų, ir visa tai bažnyčią paverčia tarsi bazaru, kurio negalima pavadinti pamaldžiu."

      Prie šių monsinjoro žodžių norėčiau pridėti, jog mūsų Dievas yra šviesos, o ne tamsybių Dievas, ir jeigu beraščių tautų laikais dar buvo galima pakęsti bažnyčias, vitražais paverstas tamsiomis, tad mūsų laikais, kai visi moka skaityti ir norėtų melstis iš maldaknygių, būtų laikas apvalyti bažnyčių langus ir duoti daugiau šviesos.

Dr. J. Mačernis