Kalbant apie protestantiškas sektas, negalima užmiršti ir kvakerių. Tai nėra jų oficialus vardas, jį tik pripuolamai jie gavo, tikrasis jų vardas yra "Draugų Sąjunga" (Society of Friends). Kvakeriai priklauso prie nonkonformistų, t. y. prie tų, kurie nesutiko su anglikonų bažnyčia ir nuo jos atsiskyrė. Savo mokslu jie yra artimesni baptistams.

      Kvakerių steigėjas yra George Fox (1624-1691), batsiuvys, kurs sakėsi esąs nusivylęs visomis esamomis bažnyčiomis ir dvasiškija. Jis pats rašo: "Kai mano visos viltys dingo ir galutinai apsivyliau bažnyčiomis ir kunigais, tada išgirdau balsą: yra vienas Jėzus Kristus, kuris gali tau kalbėti." Tai ir yra tas "vidujinis balsas", kuris kalba, arba "vidujinė šviesa", kuri šviečia kiekvienam kva-keriui, pagal šv. Jono evangeliją (1, 9): "Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį." Pagal kvakerių mokslą, šita vidujinė šviesa yra duodama kiekvienam ir nėra surišta su jokios bažnyčios tarpininkavimu, nei su jokiais sakramentais ar ceremonijomis. Kva-keriui kiekvienas žmogus yra "vaikščiojanti bažnyčia" ir kiekvieno žmogaus širdis — "Dievo altorius ir šventykla". Jie visas bažnyčias su pašaipa vadina "namais su bokštais".

      Kvakeriai buvo laikomi revoliucionieriais, nes jie atsisakė eiti į kariuomenę, vartoti ginklus, prisiekti teismuose, kelti kepurę prieš kitus.

      Jie buvo laikomi pavojingi ir Valstybei ir Bažnyčiai, dėl to buvo smarkiai valdžios persekiojami. Pats Fox išsėdėjo kalėjime apie šešerius metus. Jie save vadino "tiesos vaikais", "šviesos vaikais", "tiesos draugais" ir pagaliau "pamaldžia draugų sąjunga". Šitie vardai tai buvo vieša provokacija, už ką jie turėjo daug kentėti, patirti pajuokos, paniekos ir persekiojimų. Jų iškilminga bibliška kalba išskirdavo juos iš kitų. Pats Fox, patrauktas į teismą už revoliucionierišką elgesį, liepė teisėjui drebėti prieš Viešpaties žodį. Iš čia ir kilo žodis "Quaker", kurs jiems prigijo ir pasiliko iki šiol. Nežiūrint persekiojimų, sekėjų skaičius Britanijoje labai didėjo. Fox mirdamas paliko apie penkiasdešimt tūkstančių sekėjų.

      Pirmieji kvakeriai į Ameriką atvažiavo 1656 metais. Tai buvo dvi moterys, Ann Austin ir Mary Fisher, atvykusios iš Barbados. Jų elgesys žmonėms atrodė labai keistas, todėl buvo apskųstos, esančios raganos. Už tai iš Amerikos tuoj buvo deportuotos. Po kelių dienų atvyko iš Anglijos kiti aštuoni kvakeriai. Tuoj buvo išleistas įstatymas, draudžiąs kva-keriams įvažiuoti į Ameriką. Bostone keturi kvakeriai buvo pakarti. Bet 1689 m. buvo išleistas "tolerancijos aktas", kuriuo įvažiavimo draudimas buvo atšauktas.

Kvakerių mokslas

      Norėdami žinoti, ar yra koks skirtumas tarp kvakerių ir protestantų, turime atsakyti į du klausimu: 1. Kas yra religinių tiesų šaltinis? 2. Koks yra religinių tiesų kriterijus?

      Į pirmąjį klausimą liuteronai ir reformatai atsako, kad vienintelis religinių tiesų šaltinis yra Šv. Raštas. Šv. Raštas yra Dievo žodis, todėl neklaidingas. Kvakeriai kitaip galvoja. Jiems Šv. Raštas yra tik rinkinys apreiškimų, duotų atskiriems, praeityje gyvenusiems asmenims. Tie privatūs žmonės apreiškimus gavo iš Šv. Dvasios. Taigi, pagal kvakerių mokslą, visų įkvėpimų ir apreiškimų tikrasis šaltinis yra ne Šv. Raštas, bet Šv. Dvasia. Pats Fox sako: "Ne Šv. Raštas buvo, bet Šv. Dvasia, per kurią Dievo žmonės davė kitiems Šv. Raštą, pagal kurią turi būti teisiamos visos mintys, tikybos ir sprendimai."

      Kvakeriai pripažįsta, kad Šv. Raštas yra įkvėptas, bet jie sako, kad ne tik Šv. Rašto autoriai, bet ir visi kvakeriai yra įkvėpti, kad Dievas per juos kalba, Dievo šviesa juos apšviečia. Jie gali savo naudai ir Kalviną cituoti, kurs yra pasakęs: "Tik tas, kurį Šv. Dvasia įtikino, gali ramiai Šv. Raštu remtis." Taigi, Šv. Raštą gali suprasti tik tas, kurį Šv. Dvasia apšvietė. Todėl kvakeriams nėra skirtumo tarp Šv. Rašto apreiškimų bei įkvėpimų ir jų pačių "vidujinio balso" bei "vidujinės šviesos".

      Antras klausimas: koks yra religinių tiesų kriterijus arba, kitais žodžiais sakant, iš kur aš žinau, kad Šv. Raštą teisingai aiškinu ir teisingai suprantu? Katalikui atsakymas aiškus: Bažnyčia, kuri tikėjimo ir doros dalykuose yra neklaidinga, autentiškai aiškina Šv. Raštą. Bet kaip yra su protestantu, kurs tokios neklaidingos Bažnyčios nepripažįsta? Liuteronai ir reformatai atsako: "Šv. Raštas pats save aiškina". Jeigu toliau klausi, kaip tai suprasti, tai jie atsako, kad Šv. Raštą galima aiškinti, studijuojant senąsias kalbas, kuriomis Šv. Raštas buvo parašytas, studijuojant senovės tautų istoriją (ypač žydų tautos) ir iš Šv. Rašto įvairių vietų panašumo. Savaime suprantama, kad tokiomis priemonėmis ne visi gali naudotis, todėl paprastam žmogui belieka pasitikėti teologais ir Šv. Rašto aiškintojais arba pasitikėti Dievo Dvasia, o kartais ir savo paties dvasia. Bendrai kalbant, protestantai atiduoda Šv. Raštą žmonėms ir leidžia jiems aiškintis, kaip kiekvienam patinka. Taigi, kvakerių mokslas apie Šv. Raštą yra logiška protestantizmo išvada.

      Uolus ir labai karingas kvakeris William Penn, nuo kurio gavo vardą ir Amerikos valstybė Pennsylvania, nepripažino Švenčiausios Trejybės. Atrodo, kad jis neigė ir istorinį Kristų, pripažindamas tik Kristų "gyvenantį mumyse". Specialių bažnyčių jie paprastai neturi, pamaldoms susirenka į bet kokius namus. Pamaldų metu gali kalbėti, kas tik nori: vyrai, moterys, vaikai. Jeigu niekas nekalba, tai visi pasilieka tyloje ir laukia, ką "vidujinė dvasia" pasakys. Tokios pamaldos kartais tikrai teigiamai veikia nuo gatvės triukšmo pabėgusį žmogų, jam padeda nusiraminti, susikaupti. Visi vienuoliai žino, kad tyla yra labai gera priemonė dvasiniam gyvenimui ir susitelkimui. Daugelis pasauliečių žmonių padarė iš savo sielos lyg kokią prekyvietę, kur viešpatauja riksmas ir triukšmas. Gal būt, čia ir yra visa kvakerių paslaptis. Šių dienų žmogus ieško ramybės.

      Be to, kvakeriai vengia kūniškų malonumų, muzikos, per daug pasaulietiško meno. Visiems yra griežtai įsakyta būti blaiviais, punktualiais, dorais. Kvakeriai labai pagarsėjo savo labdarybe. 1945 m. jie išsiuntė į Europą 282 tonas rūbų ir kitų kasdieninių reikmenų. Šioje srityje jie yra daugeliui pavyzdys.

      Be abejo, kvakeriai yra daug prisidėję prie vergijos panaikinimo Amerikoje. Sakoma, kad jie taip pat daug padėję išvystyti mokyklų sistemą. William Penn, atvykęs į Phi-ladelphiją, sėdėdamas po vinkšnos medžiu, padarė su indijonais tą garsią sutartį, apie kurią pasakyta, kad tai buvusi "vienintelė sutartis, padaryta be priesaikų, ir kuri niekados nebuvusi sulaužyta". Indijonai pirmą kartą pajuto, kad su jais elgiamasi, kaip su žmonėmis, todėl tos sutarties ir laikėsi.

      Kvakerius jau galima pažinti ir iš jų kalbos stiliaus. Jie mėgsta kalbėti apie vienybę su Dievu, apie pasiaukojimą pareigai ir tiesai, jie primena vienas kitam daryti gerus darbus. Moterystės apeigos, sakoma, esančios labai įspūdingos. Moterystės pasižadėjimas yra duodamas, atsisukus į visus žmones. Taigi, nors dogmatinė kvakerizmo pusė mums nėra priimtina, bet moraliniu atžvilgiu daug kas yra girtina. Moralinius prasikaltėlius jie smarkiai baudžia, o kartais visiškai iš savo tarpo pašalina.

Kvakerių skaičius

      Devynioliktojo šimtmečio vidury kvakeriai pradėjo labai skaldytis. Šiandien yra keletas grupių. Amerikoje yra penkios žymesnės grupės, kurioms iš viso priklauso apie 80 tūkstančių narių. Anglijoje yra apie 20 tūkstančių kvakerių. Tolimuose Rytuose — 2 tūkstančiai, Australijoje ir Pietų Amerikoje — 23 tūkstančiai, Europos kontinente — apie septyni šimtai. Taigi, iš viso pasaulyje yra apie 115 tūkstančių kvakerių.

      Kai kurie abejoja, ar kvakerius galima laikyti sekta, ar tik paprasta organizacija. Jie neturi sakramentų, taigi, sunku juos būtų vadinti krikščioniška Bažnyčia. Jeigu tai būtų tik paprasta organizacija, vis dėlto tai yra religinė organizacija. Visokie jų keistumai dogmatinėj srity mus turėtų paskatinti labiau gerbti savo Bažnyčią, Dievo paskelbtų dogmų saugotoją. Jų uolumas ir siekimas aukštos moralės daugeliui krikščionių galėtų būti geras pavyzdys.

J. Venckus,S. J.