Povilas eina lėtais žingsniais iš smuklės namo: jis neišgėrė daug, bet tas prakeiktas smuklininkas atėmė tris ketvirčius jo algos; girdi, degtinė smarkiai pabrangusi, o jis dar už pereitą kartą neatsilyginęs. Namuose laukia žmona ir penki vaikai. Jei jis ir parneša visus pinigus, jų vis tiek neužtenka, ir Ligija, palinkusi ir suvargusi, bet dar jauna moteris, palikusi vaikus vyriausio globai, eina pas kaimynus valyti kambarių ir baltinių skalbti. Povilas ją myli, tą gerą Ligiją, bet ar jis kaltas, kad vaikai maži, kad jų daug, kad pinigo niekados neužtenka? Kai karštas gėrimas nuplaukia jo burna, jis užmiršta visą vargą ir įsivaizduoja esąs milijonierius. Tada jie visi ten, toje smuklėje, pralinksmėja ir uždainuoja. Jis pats nežino, kaip pareina į namus; tik kitą dieną velnioniškai skauda galvą, ir Ligijos akys smarkiai raudonos ir užtinusios. Bet ji nesako nieko. Jei ji šauktų, keiktų jį, vadintų šeimos skriaudiku, jis galėtų teisintis, gintis, ir tada nesijaustų kaltas. Bet ji tik prideda šlapią skudurą jam prie geliančios galvos ir liepia vaikams išeiti į lauką pažaisti, kad tėvelis galėtų miegoti.

      Lauke vėsi birželio naktis. Kiek daug žvaigždžių, mąsto Povilas, kiek daug sidabrinių - auksinių žvaigždučių! Jei bent viena iš jų nukristų, jis galėtų parduoti sidabrą ir būti turtingas. Bet Dievas, tas geras, mielaširdis gailestingumo Dievas, jas tyčia taip aukštai sukabino, kad tie vargšai žmoneliai jų nepasiektų. Ir Povilas nusikeikia!

      Žmona laukia jo prie durų. Ji sėdi ant laiptelių, atrėmusi galvą į mūrą.

      Povilas galvoja, kad ji graži, bet ką ten žmogus atskirsi: rankos suskilusios, plaukai trumpai nukirpti, kad nereiktų sukti, suknelė smarkiai per didelė, kažkieno dovanota. O ji sėdi kaip smūtkelis ir laukia jo. Povilas net susigraudina: vargšė Ligija, ji vis dar tiki, kad jis pasitaisys!

      Jis atsisėda šalia, paima jos gysluotą ranką ir paglosto. "Ligija! Ligija!" Jos akys didelės ir gražios, ypač dabar, mėnulio šviesoje — svajoja Povilas. "Ko nemiegi?" klausia jis, nesugalvodamas ką pasakyti. Ji perbraukia ranka per akis ir liūdnai nusišypso: "Aš vėl laukiu kūdikio, Povilai..." Povilas neatsako nieko, tik junta prakaito lašus riedant per kaktą. "Dar vienas!" mąsto jis su pasibaisėjimu, "dar vienas! Tu negalėsi nei šeimininkams kambarių išvalyti", sumišęs sako jis, "ar jie belaikys mus rūsyje? Juk šeši vaikai... Vartotum ką, Ligut... Žiūrėk, kiek moterų ištekėjusių, o tik po vieną ar du vaikus teturi!" Jie abu tyli. Jis žino, kad turėtų ją paguosti, suraminti, bet pyktis paima viršų. "Religija, tikėjimas", mąsto jis, "kai pinigo nėra, o šeima vis didėja, žmogus per nenorą pradedi gerti, kad galėtumei bent valandėlei sielvartą užmiršti. O ir ta žmona, lyg vištelė, tik prieini ir bėda... Ach, prakeiktas gyvenimas!"

      Vėlyvą rudenį jiems gimsta duktė. Vaikas kaip vaikas, ką čia žmogus matysi, bet ji miega tyliai, be verkšlenimo, ir Povilas net susirūpina. Praeina mėnuo, viskas grįžta į senas vėžes, jis vėl sustoja smuklėje su draugais pašnekučiuoti, pašvęsti savaitgalio. O žmona ir toliau namuose vargsta, naktimis ado, siuva, kad vaikai nuplyšę neatrodytų ir kaimynai jų pirštais nebadytų.

      Vos paaugęs, sūnus išbėga į gatvę, susiranda draugus ir nejunta to skurdo. Bet duktė, ta maža išbalusi mergaitė, ne kartą graužia tėvui širdį: jos didelės, mėlynos akys taip rimtai žiūri iš to mažo nebevaikiško veido. Ji mažai šneka, savo dailiom kojelėm vaikšto po šlapią rūsį ir lyg privengia tėvo. Kai motina kosti ir nosine valo kraują nuo lūpų, duktė pasislepia į kampuką ir tyliai tyliai verkia. Ko paklausta ar kur pasiųsta, ji bėga neatsišnekėdama. Tada Povilas žiūri į žmoną, žiūri į kūdikį ir, netekęs jėgų ir kantrybės, vėl išskuba iš namų į smuklę.

      Ankstyvas pavasaris, atnešąs visiems džiaugsmą, šviesą ir sveikatą, į Povilo šeimą atneša tik liūdesį ir skausmą. Ligija atsigula į lovą, suvargusiu žvilgsniu klajoja išsprogusių medžių šakose; ji smarkiai kosti, ir atėjęs daktaras tik neigiamai purto galvą: liepia nesikelti ir vaikams po litą įspaudžia. Povilas vaikšto po siaurą kambarį ir mąsto. Bet juo daugiau jis galvoja, tuo sunkesnės jo mintys. Neramus Ligijos miegas jam drąsko širdį, ir jis, neatsispyręs pagundai, paima vaistams skirtus pinigus ir nuskuba į smuklę. Iš pradžių sąžinė jį dar kankina, bet šiltas gėrimas degina širdį, ir jis pats sau žada uždirbti daug pinigų ir nupirkti Ligutei kailinį apsiaustą. Lapės, kartoja jis sau balsu, sidabrinės lapės...

      Kai jis pabunda kitą rytą, galvą skauda, širdis pyksta, ir jis prašo vandens. Rūsis tylus, švarus, švelnus nuo gėlių kvapo, ir Povilas nesusigaudo. Į jo prašymą atsiliepia duktė ir atneša stiklą vandens.

      "Kaip ramiai mama miega", sako jis, žiūrėdamas į Ligijos baltą veidą ir sudėtas rankas. "Bet iš kur tiek gėlių?" — "Kaimynai atnešė", ramiai atsako mergaitė, "nes mama miega ir nepabus..." Povilas išlipa iš lovos ir prieina prie gulinčios Ligijos. Ji balta, truputėlį lyg šypsosi atsiprašydama, kad užmigo amžinu miegu, jam nei sudiev netarusi. Jis galvoja apie kaimynus: kaip labai jie turėjo mylėti Ligiją, jei sunešė tiek gėlių, maisto ir pinigo.

      Ant medinio suolo sėdi duktė. Ji rimtai žiūri į tėvą, ir Povilas mato jos drėgnas akis. Bet ji neverkia — ji žiūri į tėvą rimtu žvilgsniu ir mąsto. Povilui nejauku. Jis norėtų paglostyti jos šviesią galvelę, bet nedrįsta. Lyg atspėdama jo mintis, duktė prieina ir prisiglaudžia prie tėvo. "Mama sakė, kad dabar aš turiu jumis rūpintis. Jeigu, Tėveli, neparneši pinigų, mus atiduos į prieglaudą, o mama norėjo, kad mes ir toliau būtume kartu. Ir todėl aš turiu užaugti: aš negaliu verkti, nes reikia tau padėti — taip mama sakė. O ir tėvelis padėsi man, tiesa?..." ji apkabina jo kaklą ir žiūri tiesiai jam į akis. Povilas neišlaiko to žvilgsnio ir pravirksta ant septynmečio kūdikio pečių. Jis verkia ilgai, ilgai ir jaučia, kaip su ašaromis drauge išeina skausmas ir bejėgiškumas, ir širdis užsidega iš naujo: kovoti už vaikus! Ko vargšė Ligija, pašventusi jam visą gyvenimą, nepajėgė padaryti, savo švelniais vaikiškais žodeliais duktė pabudino jo valią, ir jis sau pasižada nebepaliesti to nuodingo gėrimo.

      Praslenka 15 metų. Karas, tremtis, emigracija Amerikon pakeičia pasaulio veidą. Sūnus užaugo, duktė į vienuolyną įstojo, paliko tik Povilas, suvargęs ir pražilęs. Jis atsimena, kai duktė išėjo: jo širdis tada kruvina buvo. Ji buvo tokia graži, šviesiaplaukė, toks švelnus kūdikis, pilna meilės ir gėrio. Gal ir gerai, kad taip tyliai iš gyvenimo pasitraukė — o jei jos vyras būtų ją tiek skriaudęs, kaip jis Ligiją... Vargšė Ligija! Ji nesulaukė tos dienos, kai visa šeima prie stalo kartu rinkosi, bendrai vargais ir džiaugsmais dalinosi, o namuose pinigo ir maistui, ir butui, ir rūbams užteko. Jis galvoja apie Ligiją vis dažniau ir dažniau, ypač dabar, kai paliko vienas. Ligija dabar jam taip miela ir artima, taip mylima ir suprantama. Tik širdis sunki, kad jai, mylimajai, jis tesuteikė vien skausmo ir vargo — jis norėtų ją sugrąžinti atgal, kad galėtų bent dabar pasidžiaugti. Bet jis žino, kad to niekados nebus. Jis ilgas valandas praleidžia bažnyčioje, žiūrėdamas j šventus paveikslus, klausydamas giesmių. Ir tada jis jaučia Ligiją šalia savęs, nors jos nemato ir neapčiuopia. Tik kai jo duktė, ilgais vienuolės rūbais apsidengusi, veda vaikus per bažnyčią į suolus, jis prisimena tą vasaros naktį, kai Ligija pasisakė laukianti šešto vaiko, ir negali sau dovanoti, kad tada, užuot nudžiugęs ir padėkojęs, jis priekaištingai Ligijai išmetinėjo dėl kūdikio, kuris kantriai nešė motinos uždėtą jai naštą ir prikėlė tėvą naujam gyvenimui. Tada jis nuleidžia galvą ir kalba "Tėve mūsų", ir jo sunki širdis, sutikusi dukters šypsnį, palengvėja.

Raganėlė