1955 M. RUGSĖJIS (SEPT.) MĖN.  VOL. VI, NO. 8

      Auštant — nusileidęs nuo Alyvų kalno į miestą — Jėzus atėjo į šventyklą. Visi žmonės susirinko prie Jo. Jis atsisėdo ir juos mokė. Tuo tarpu Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Ji moteriškę, sugautą svetimoteriaujant. Jie pastatė ją į vidurį ir Jam tarė: "Mokytojau, šita moteriškė ką tik sugauta svetimoteriaujant. Įstatyme Mozė liepė mums tokią užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?"

      Aplinkui sustoję žmonės smalsiai pakėlė galvas ir susmeigė smerkiančius žvilgsnius į drebančią moteriškę. Ir be Rašto žinovų bei fariziejų žodžių ji gerai žinojo, kad jos laukė mirtis. Žiauri ir ilga agonija. Ji pati buvo liudininkė kelių panašių scenų, kur sugauta svetimoterė, prievarta išvilkta iš nuodėmės vietos, drebėdama stiklinėmis akimis žvelgė į savo budelius, priimdama lekiančius akmenis, kaip mirties užmokestį už trumpų akimirkų malonią silpnybę. Nuleidusi galvą, krauju raudonuodama iš nepakeliamos gėdos, primerkusi akis, ji save matė skęstančią savo kraujo klane. Netolimos mirties baimė — nuolat artėjančiomis ir augančiomis bangomis — šiurpu ir panieka krėtė jos kūną. Širdies dūžiai beldėsi į apkurtusias ausis. Kraujas gyslose netilpo. Šaltas prakaitas smulkiais lašeliais išbėrė kaktą ir plonom srovelėm liejosi virpančia nugara.

      Viešpats pasilenkęs rašė pirštu žemėje. Jis buvo ramus, kaip oras ir jūra prieš audrą. Atrodė, kad Jis visiškai negirdėjo, ką jam buvo pasakę Rašto žinovai ir fariziejai. Atrodė, kad Jis nematė nei įsitempusios minios, nei skundikų, nei svetimoterės. Ramiai ir neskubėdamas Jis rašė žemėje paslaptingus žodžius. Už Jo nugaros stovėjo Petras ir Andriejus, ir gal būt, gailėjosi, kad nei vienas jų nemokėjo skaityti. Virš jų visų kabojo tyla. Tyla prieš audrą.

      Vienas iš fariziejų nutraukė tylą: "Įstatyme Mozė mums liepė tokią užmušti akmenimis". Kitas paklausė: "O tu ką pasakysi?" Trečias tarė: "Ką mums su ja daryti?" Kažkas iš minios atsiliepė: "Mozės įstatymas draudžia palikti svetimoterę gyvą". Bet Jėzus nieko neatsakė. Jo pirštas vedžiojo nežinomus žodžius. Raidę po raidės. Sakinį po sakinio. Apaštalai laukė sprendimo. Laukė beširdė minia. Kraujo ištroškę laukė Rašto žinovai ir fariziejai. Laukė krūpčiodama svetimoterė.

      "Mirtis svetimoterei," — suriko balsas minioje. Jėzaus pirštas sustojo rašęs. Jis atsitiesė ir, žiūrėdamas į Rašto žinovų ir fariziejų būrį, tarė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį." Ir vėl pasilenkęs Jis rašė žemėje.

      Minia sujudo, kaip žaibui trenkus. Sujudo Rašto žinovai ir fariziejai. Maža vilties kibirkštis akimirkai sužibo svetimoterės akyse, žmogžudystei parengti akmenys krito ant šventyklos akmeninių grindų iš nusivylusių smarkuolių rankų. Vienas po kito jie pradėjo eiti šalin: pirma Rašto žinovai, fariziejai, paskui smalsuoliai ir įstatymo veidmainiai, paskiausiai pradėjo skirstytis atėjusi Viešpaties pasiklausyti minia. Net apaštalai ir mokiniai paliko Viešpatį ir, pasitraukę už kolonų, vogčiomis sekė, ką Jėzus darys su svetimotere.

      Pasiliko vienas Jėzus ir moteriškė. Tolumoje girdėjosi besiskirstančios minios lėti ir susimąstę žingsniai. Moteriškė pro ašaras žvelgė į Viešpatį, kuris teberašė žemėje. Ji dar nežinojo Jo sprendimo. O Jis, lyg tyčia vilkino, lyg tyčia jai davė laiko pergalvoti savo padėtį, savo nuodėmę. Tegu ji pati save teisia. Tegu ji pati save baudžia. Tik Viešpats žinojo nuodėmės dydį, žinojo aplinkybes, žinojo širdies paslaptį ir silpnybės gelmę. Jo pirštas sustojo rašęs, ir Jis atsitiesė.

      "Moteriške, kur tie, kurie tave kaltino?" — paklausė Jis, kaip karalius, kuriam priklausė visas dangus ir visa žemė. "Ar niekas Tavęs nepasmerkė?" Jo visažinančios ir visamatančios akys vėrė jos širdį iki pačių gelmių, kur buvo sukrautas visas jos gyvenimo turinys, paprasta, bet jaudinanti gyvenimo istorija, kur ilsėjosi niekam nežinomos paslaptys, svajonės ir norai.

      "Ar niekas tavęs nepasmerkė?" — aidėjo stebuklingi žodžiai, kaip preliudija į dieviškąjį atleidimą. Pro ašaras ir nesitverdama džiaugsmu, kaip iš marinančios agonijos pašaukta naujam gyvenimui, ji sušnibždėjo: "Niekas, Viešpatie." Jos žodžiuose girdėjosi gailestis, atgaila ir pasiryžimas. Jos žodžiuose aidėjo atgimimas, persimainymas ir gėrio išsiilgęs troškimas. Ji buvo atgimusi. Artimos mirties pavojus buvo ugnies krikštas jos puolusiai sielai. Ji perėjo per tamsią sielos naktį ir — auštant naujam gyvenimui — jos žingsniai sustojo prie Viešpaties kojų.

      Tuomet Jėzus jai tarė: "Nė aš tavęs nepasmerksiu." Kai jie tave skundė ir smerkė, aš žemėje rašiau tavo gyvenimo istoriją. Jie tave išteisino, nenorėdami ir neturėdami kitos išeities. Išteisino tave, nenorėdami pasmerkti savęs. Kitaip, visoje žemėje nesirastų užtenkamai akmenų nusidėjėliams žudyti. Jie tave išteisino, nežinodami tavo širdies istorijos. Aš išteisinu tave, matydamas tavo sielą, kuri yra sutverta gyvenimui, o ne mirčiai. Išteisinu tave ir grąžinu tau gyvenimą, kurio tikslas yra meilė, o ne nuodėmė. Atiduodu tau kūną, kurį sutepė nuodėmė, bet atpirko malonė. Sveiką tau grąžinu kūną, nepaliestą akmenų, žaizdų ir mirties. Aš tavęs negaliu pasmerkti, nes tu pati save pasmerkei. Nebegaliu tavęs bausti mirtimi, nes tu dar turi nugalėti mirtį ir nuodėmę prasmingu gyvenimu. Tu pati turi sau įrodyti, kad tik ta mirtis prasminga, kurioje mirštama už gyvenimą.

      "Nė aš tavęs nepasmerksiu!" — dainavo jos širdis, kartojo atgimusi siela. Aš tavęs nepasmerksiu — aidėjo stebuklingais garsais naujo gyvenimo pažadas. Svetimoterės akys paskendo Jo akyse. Ant Jo kilnių ir šventų delnų ji padėjo savo širdį, kuriai buvo likę vos kelios gyvenimo akimirkos, o dabar jai buvo padovanota visa ir pilnutinė amžinybė.

      Viešpats Jėzus nutraukė šventą ir dangaus artumo prisisunkusią tylą: "Eik ir daugiau nebenusidėk." Tu gali nusidėti iš silpnumo, iš žmogiško ribotumo. Gali pulti prigimties svorio prislėgta. Gali suklupti, nepajėgdama atsispirti aklai ir negailestingai instinkto jėgai. Bet tau nevalia nusidėti laisvai ir apgalvotai. Nevalia tau pasirinkti tarp Dievo ir žmogaus, tarp medžiagos ir dvasios, Dievo ir dvasios nenaudai. Stovėjai tarp gyvenimo ir mirties. Ėjai nuodėmės tamsiu urvu, kol priėjai šviesą. Dabar žinai, kas tau neša ramybę. Supratai gyvenimo ir mirties prasmę. Pergyvenai nuodėmės tragediją ir meilės ekstazę.

      Skubiais žingsniais svetimoterė skubėjo į savo namus. Kai kurie praeiviai ją badė pirštais ir sukišę galvas kažką kuždėjosi. Fariziejus, ją pamatęs, perėjo į kitą gatvės pusę. Prie šventyklos stovįs elgeta, jai praeinant, sukeikė ir spiovė į jos pusę ant grindinio. Ji ėjo nulenkusi galvą: nuolanki ir rami. Atgimusia siela ir nauju kūnu ji žengė pro naujo gyvenimo vartus.

Bruno Markaitis, S. J.

(Iš netrukus išeisiančios knygos "Širdies gelmė").