Kiekvienam patinka ir sukelia švelnius jausmus jaunosios vokiečių dailininkės Bertos Hummel daugiausia iš vaikų gyvenimo paimti piešinėliai arba gipsinės statulėlės, paprastai vadinamos "humeliukais". Gal nėra buvę kito panašaus šios srities dailininko. Hummel savo švelnia moteriška širdimi labai gerai atjaučia vaiko pasaulį, kuris suaugusiam dažnai atrodo juokingas, bet vaikui jis yra labai rimtas. Kai kurie vaikiško gyvenimo įvykiai suaugusiam gal juoką sukelia, bet pačiam vaikui jie ašaras išspaudžia. Tie patys dalykai, kurie suaugusiam atrodo komiški, vaikui neretai yra tragiški. Visa tai puikiai atsispindi šios jaunutės dailininkės kūriniuose.

      Praėjusių metų septintąjį "Laiškų Lietuviams" numerį buvome iliustravę jos piešinėliais, pasižyminčiais švelniu humoru. Ir šiame numeryje yra keletas jos kūrinių, vaizduojančių vaiko gyvenimą: jo švelnumą, paprastą pamaldumą, įvairias "nelaimes" ir "vargus". Štai mažas berniukas, užsikabinęs ant peties šautuvą, eina į laukus medžioti, o gal, vaizduodamas kareivį, pasaulio užkariauti... Jis drąsus, karingai nusiteikęs, lyg didžiausias herojus. Tik štai pamato ant smilgos užšokusį žiogelį ir visa jo drąsa dingsta, pasišiaušia iš baimės plaukai, vos nenukrinta nuo peties šautuvas... Arba štai kitas "herojus" lipa verkdamas ant tvoros, pamatęs varlę. Gal mums tai juokinga, bet vaiko pasaulyje tai yra dideli ir svarbūs įvykiai.

      Hummel mėgsta vaizduoti drauge berniuką ir mergaitę. Tos "porelės" kalbėte kalba apie tyrą, vaikišką meilę, apie tų dviejų jautrių širdukių vienybę, paremtą bendra galvosena, bendrais interesais, rūpesčiais ir vargais. Neužmiršta ji ir vaiko religijos, parodydama jį kaip sparnuotą angeliuką, tyliai budintį prie miegančio Kūdikėlio, arba atnešusį pievos gėlių Madonai pakelės koplytėlėje.

BERTA HUMMEL Autoportretas

 

      Visa tai taip švelnu, gražu, paprasta. Jos piešiniai bus įdomūs vaikams, bet gal dar įdomesni suaugusiems. Gal jie papuoš suaugusiojo veidą švelnia šypsena, o gal iš akių ir ašarą išspaus. Tas vaiko gyvenimas yra toks paprastas, bet drauge ir toks įdomus.

      Berta Hummel gimė Bavarijoje. Sulaukusi septynerių metų, pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Iš kitų vaikų ji tuoj išsiskyrė savo pastabumu, linksmumu, gyvu charakteriu. Ji viskuo domėjosi, viskam buvo atviros jos akys. Toks linksmas ir gyvas charakteris kartais kliudydavo jai susikaupti, susikoncentruoti. Ji buvo labai pastabi ir išradinga. Tuoj pradėjo mėginti popieryje vaizduoti tai, ką pastebėdavo jos žvalios akys: pradėjo piešti. Mokyklos draugėms

Ar ta biaurybė manęs nepasieks?

buvo didelis džiaugsmas, kai Berta nupiešdavo jų portretus, kuriuose jos save lengvai pažindavo. Dar didesnis džiaugsmas ir pasididžiavimas buvo šiai jaunai artistei, kad ji jau moka piešti. Ji svajojo, kad gal kada nors taps garsi menininkė. Ir būdama gimnazijoje Berta mėgo piešti. Šioje srityje ji neturėjo sau lygių. Kiekvienas pastebėjo, kad ši mergaitė turi neabejotiną talentą. Tai suprato ir tėvai, todėl po gimnazijos studijų ją išleido į Miuncheną studijuoti meno. Čia Bertai atsidarė nauji horizontai, viską ji šiame didmiestyje stebėjo, iš visko mokėsi ir stengėsi vis tobuliau teptuku išreikšti tai, ką jautė jos jautri širdis. Miesto pramogos, meno galerijos ir muziejai paįvairino jos kūrybą, bet ta pati jautri ir švelni siela viską nudažydavo ta pačia malonia spalva. Ji žavėjo kitus ne tik savo piešiniais, bet ir savo asmenybe. Juk pagaliau ir jos piešiniai yra tokie švelnūs ir malonūs dėl to, kad juose atsispindi autorės charakterio švelnumas ir sielos kilnumas.

      Ji blaiviai žiūrėjo į gyvenimą, blaiviai jį ir vaizdavo, bet niekados vietoje nestovėjo, visada siekė to, kas gražiau ir kilniau. Švelniu pamaldumu persunkti jos kūriniai, be abejo, buvo švelniai pamaldžios prigimties padaras. Norėdama geriau atsilyginti Tam, Kuris ją apdovanojo tokiu gražiu talentu, nutaria Jam ypatingu būdu pasišvęsti ir 1934 m. įstoja į Pranciškonių vienuolyną, pasirinkdama sesers M. Inocencijos vardą. Pasikeitė jos išorinė gyvenimo forma, apsivilko vienuolės rūbais, bet viduje pasiliko ta pati švelni, skaisti ir linksma siela, kuri taip yra charakteringa jos prigimčiai ir jos kūriniams.

      Hummel ir toliau piešė, vaizdavo naivų, paprastą ir gražų vaikų gyvenimą. Ji stengdavosi atvaizduoti vaikus lygiai tokius, kokius matė savo apylinkėje, tokius, kokie ateidavo pas ją į vienuolyno sodą ir linksmai čiauškėdavo su ta vienuole, kuri išoriniai atrodė jau seniai išaugusi iš jų amžiaus, bet viduje buvo tokia paprasta, kūdikiška, kaip ir jie.

      Bertos vaikystės svajonė išsipildė. Pradžios mokykloje būdama, ji troško tapti garsia menininke. Subrendusi, tur būt, šį savo norą pakeitė, nes kitaip nebūtų užsidariusi vienuolyne. Vis dėlto vienuolyno sienos jos meniškų kūrinių nepaslėpė, jie paplito po visą pasaulį. Kiekvienas jais gėrisi, kiekvieno sielą jie pakelia aukščiau, įkvepia kūdikiško džiaugsmo, paprastumo, švelnumo.

      Bet Bertos siela veržėsi dar aukščiau. Po sunkios ligos 1946 m. ji palieka šią žemę ir nuskrenda pas Tą, Kuris pasakė: "Leiskite mažutėlius pas mane, nes jų yra Dangaus Karalystė." Berta Hummel mirė tokia jauna, pačiame amžiaus žydėjime, bet jos senos mes negalėtume nė įsivaizduoti. Ji paliko šį pasaulį, paliko mums ir savo kūrinius. Ji džiaugiasi dabar paties Paprastumo, Kilnumo ir Šventumo akivaizdoje. Bet mažas tos laimės spindulėlis paliečia ir mūsų širdį, kai gėrimės jos piešiniais ar gipsinėmis statulėlėmis.

Juozas Vaišnys, S. J.