1956 M. LAPKRIČIO (NOV.) MĖN. VOL. VII, NO. 10

     Lapkričio pirmoji diena, kai mes prisimename visus šventuosius, turėtų sukelti kiekvienam galvojančiam žmogui rimtų minčių. Turime prisipažinti, kad mes per maža galvojame, nepakankamai esame įsigilinę į gyvenimo prasmę, dažnai mums atrodo perdaug miglotas gyvenimo tikslas. Ar ne tiesa, kad didelė žmonių dauguma neina per gyvenimą kaip laisva valia ir protu apdovanoti tvariniai, bet plaukia kaip maži srovės nešami šapeliai? Visi žinome, kad mes turime protą ir valią, bet kartais atrodo, kad mes bijome jais naudotis. Turime akis, bet kartais jas tyčia užmerkiame, kad nematytume; turime ausis, bet jas užkemšame, kad negirdėtume. Ir kas svarbiausia — mes nenorime girdėti, matyti ir suprasti savo tikslo, savo laimės, savo tikrojo gyvenimo!

     Kai kurie, matydami savo ar kitų žmonių labai nelogišką ir neišmintingą elgesį, visai negalvodami pasako: “Ką padarysi, juk mes nesame šventieji!” Arba kartais, stovėdami prieš koki nors rimtą darbą ir nenorėdami parodyti reikalingų pastangų, save nuramina visai neapgalvotais žodžiais: “O, toki darbą galėtų atlikti tik šventieji!” Sakome, kad tokie žodžiai yra neapgalvoti, neišmintingi ir nelogiški. Be abejo. Juk jeigu žmogus suprastų, kas jis yra ir koks yra jo tikslas, jeigu jam būtų aišku, kas yra šventumas, tai tie žodžiai ir pasakymai jam pačiam atrodytų juokingi. Kiekvienas žmogus, jeigu jis nenori atsižadėti savo žmogiškumo ir garbės, turi siekti šventumo! Juk šventumas yra dvasinis tobulumas, todėl žmogus, būdamas dvasinės prigimties tvarinys, turi šio tobulumo siekti, jeigu nori gyventi pagal savo prigimtį.    

     Galima sakyti, kad kiekvieno tvarinio tikslas yra savos rūšies tobulumas. Neprotingi tvariniai tiek tobulumo turi, kiek jiems yra suteikęs Tvėrėjas. Žinoma, įvairios išorinės priežastys ir gyvenimo sąlygos gali jiems padėti arba pakenkti išvystyti tokį tobulumą, kuris jų prigimčiai yra galimas. Tai galima pasakyti ir apie žmogaus kūną. Bet žmogus, paimtas dvasine prasme, kaip protingas ir laisva valia apdovanotas tvarinys, tiek dvasinio tobulumo gali pasiekti, kiek jis parodys noro ir pastangų. Jo dvasiniam tobulumui nėra ribų. Jis savo dvasine prigimtimi turi galimybių kaip galima labiau priartėti prie tobulumo idealo. Tai matyti ir iš Kristaus žodžių: “Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas” (Mato 5, 48). Tad kiekvieno žmogaus idealas ir tikslas yra beribis tobulumas — Dievas. Žmogus gali vis labiau ir labiau prie Jo priartėti, jeigu tik to nori ir visomis jėgomis siekia. Taigi, šventumas yra ne tik išrinktųjų ar kokių nors nepaprastų žmonių, bet kiekvieno žmogaus tikslas. Daugelis jo nesiekia ir net kratosi tik dėl to, kad jo nepažįsta, nesupranta šventumo esmės.

     Kai kurie, kalbėdami apie dvasinio tobulumo herojus — šventuosius, sako, kad jie yra liguisti žmonės, kad visokie psichiniai nenormalumai juos priveda prie labai keistų veiksmų, kuriuos mes laikome šventumo pasireiškimu. Kai kurie (sekdami Freudą) sako, kad tie šventųjų nuostabūs veiksmai kyla iš seksualinio instinkto, o kiti mano, jog tai yra tų tariamųjų šventųjų autosugestijos arba haliucinacijos vaisius. Bet tai yra tušti teigimai be jokio pagrindo ir be jokių įrodymų. Užtenka tik rimtai paskaityti šventųjų gyvenimus, ir bus aišku, kad jų nuostabių veiksmų pagrindas buvo ne įsivaizdavimai ar haliucinacijos, bet rimtos tvirtos valios pastangos ir bendradarbiavimas su Dievo malone.

     Neretai net ir tie, kurie patys siekia dvasinio tobulumo, nesupranta jo esmės. Kai kas mano, kad tobulas žmogus bus tas, kurs kasdien atkalbės tam tikrą skaičių maldų, bus įsirašęs į daugelį bažnytinių brolijų, kasdien stengsis laimėti visus galimus atlaidus, dažnai lankys bažnyčias, daug pasninkaus ir darys įvairias kūno atgailas. Visa tai gali būti tik priemonės tobulumui siekti, bet jokiu būdu ne tikslas, ne pats tobulumas. Jeigu kas šias priemones padarys tikslu ir nesupras tikro tobulumo esmės, jis bus ne šventasis, bet keista karikatūra.

     Dažnai yra manoma, kad prie tobulumo esmės priklauso dvasinės paguodos, įvairūs mistiški reiškiniai ir stebuklų darymas. Bet nereikia užmiršti, kad yra daug didžių šventųjų, kurie savo gyvenime nepadarė nė vieno stebuklo, kurie didelę gyvenimo dalį praleido be jokių dvasinių paguodų, kurie turėjo daug įkyrių pagundų ir dvasinės kančios valandų, kuriuos kankino visokie abejojimai ir išganymo netikrumas. Juk jeigu stebuklai ir mistiški reiškiniai priklausytų prie šventumo esmės, tai Kristus būtų liepęs žmonėms to siekti, tačiau Jis niekad neliepė. Jis niekad nesakė, kad žmonės iš Jo mokytųsi daryti stebuklus, bet pakartotinai liepė iš Jo mokytis nuolankumo ir meilės. “Mokykitės iš manęs, nes aš esu ramus ir nuolan-kiaširdis” (Mato 11, 29). Jis mums įsakė mylėti vienas kitą taip, kaip Jis mus mylėjo (Jono 15, 12); Jis liepė mums būti vieningiems, taip kaip Jis ir Jo Tėvas (Jono 17, 21). Užtat ir tobulumo esmės turime ieškoti šiuose Kristaus žodžiuose.

     Ir Aristotelis ir šv. Tomas Akvinietis sako, kad tobulas yra tas, kam nieko netrūksta pasiekti savo tikslui. Pvz., peilio tikslas yra piauti, todėl jis tobulas skaitysis tada, kai bus aštrus, kai nebus atšipęs. Akies tikslas yra matyti, todėl ji tada skaitysis tobula, kai nebus nusilpus, kai matys tiek, kiek akis pagal savo prigimtį gali matyti. Bendrai galima pasakyti, kad visų, tiek gyvų tiek negyvų, neprotingų tvarinių tikslas yra padėti žmogui, todėl jie tobuli skaitysis tada, kai vienoje ar kitoje srityje galės žmogui pilnai padėti ir būti jam naudingi. Žmogus nuo kitų šios žemės tvarinių skiriasi tuo, kad jis turi dvasinę sielą su nuostabiomis jos galiomis: protu ir laisva valia. Jo siela yra nemirtinga, todėl ir žmogaus tikslas turi būti pritaikytas jo dvasinei nemirtingai prigimčiai. Paskutinis ir aukščiausias žmogaus tikslas gali būti tik dvasinio tobulumo šaltinis — Dievas. Šioje žemėje niekas negali būti galutinis žmogaus tikslas, nes niekas tobulai jo troškimų nepatenkina. Taigi, žmogus tada skaitysis tobulas, kai jis galės savo tikslą pasiekti. Ir jis bus vis tobulesnis ir tobulesnis, kuo geriau ir geriau savo tikslą pasieks ir vis labiau prie Dievo prisiartins ir labiau su Juo susijungs.

     Dievas yra pats tobulumas, Jame aukščiausiame laipsnyje yra visi dvasinio tobulumo pasireiškimai — dorybės. Todėl ir žmogus bus tuo tobulesnis, kuo daugiau dorybių įsigys. Bet kadangi tų dorybių yra labai daug, gali atrodyti, kad dvasinio tobulumo siekimas yra labai komplikuotas dalykas, nes, norint pasiekti tobulumą, reikia jas visas įsigyti. Tad nevienam ir kyla klausimas, ar kartais nebūtų galima padaryti kokią nors dvasinio tobulumo sintezę, ar nebūtų galima rasti kokios nors dorybės, kuri apimtų ir visas kitas, kurios siekdamas, siektum pilno dvasinio tobulumo.

     Pagalvoję apie tobulumo sąvoką ir paskaitę Šv. Raštą, pamatysime, kad tokia dorybių sintezė yra meilė. Meilė yra dvasinio tobulumo esmė. Jeigu žmogaus tikslas arba jo tobulumas yra kaip galima didesnis susijungimas su Dievu, tai meilė, be abejo, labiausiai žmogų su Dievu jungia. Visos kitos dorybės tik paruošia kelią šiam susijungimui. Meilės dorybė jau suponuoja visas kitas dorybes. Morališkos dorybės, pvz. protingumas, tvirtumas, susivaldymas, nuolankumas, paruošia kelią meilės dorybei ir padeda, kad ji tvirtai įleistų šaknis į žmogaus sielą. Teologiškos dorybės, tikėjimas ir viltis, taip pat tik paruošia kelią didžiausiai teologiškai dorybei — meilei. Paskui ją stiprina įvairiose sunkenybėse ir saugoja nuo užgesimo. Teisingai galima sakyti, kad visas dvasinis tobulumas, visos dorybės sukasi apie meilę, lyg planetos apie saulę. Jos spindi ne savo šviesa, bet šviesa, gaunama iš saulės.

     Visos kitos dorybės gali būti sieloje drauge su nuodėme, todėl nė viena iš jų nejungia žmogaus su Dievu. Gali žmogus visas dorybes turėti, bet jeigu neturės dorybių karalienės — meilės, jis bus atsiskyręs nuo Dievo, todėl apie kokį nors dvasinį tobulumą negalės būti nė kalbos. Meilė ir nuodėmė sieloje niekados negali būti drauge: arba meilė sudegins nuodėmę ir sujungs žmogų su Dievu, arba nuodėmė užgesins meilę ir atskirs žmogų nuo Dievo. Todėl aišku, kad tik meilė gali būti tobulumo esmė, nes tik ją turėdamas žmogus gali pasiekti savo tikslą — susijungti su Dievu.

     Ir Evangelijose ir šv. Povilo laiškuose ši mintis dažnai ir labai aiškiai yra išreikšta. Kristus sako, kad Dievo ir artimo meilės Įsakymas yra visų kitų įsakymų ir viso Jo mokslo branduolys bei pagrindas (Plg. Mato 22, 40). Šv. Povilas sako, kad “įstatymo įvykdymas yra meilė” (Rom. 13, 10). Laiške Korintiečiams jis rašo: “Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, būčiau kaip žvangantis varis ir skambantis kimbolas. Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, taip kad galėčiau kalnus perkelti, o neturėčiau meilės, aš esu niekas. Jei išdalinčiau visą savo lobį beturčiams valgydinti ir jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko man nepadeda” (1 Kor. 13, 1-3).

     Tad meilė yra dvasinio tobulumo esmė, ir kiekvienas žmogus jos turi siekti, jeigu jis nori gyventi tam tikslui, kuriam jį Dievas sutvėrė. Bet meilė yra ne kas kita, kaip tobulas Dievo valios vykdymas. Pildyti visados ir visur Dievo valią, laikyti visus Jo įsakymus kartais žmogui atrodo labai sunku, bet jeigu jis Dievo įsakymų nelaikys našta, o tik meilės įrodymu, tai jų užlaikymas jo neslėgs žemyn kaip sunki našta, bet lengvai kels aukštyn kaip galingi šventojo sparnai.    

Juozas Vaišnys, S. J.