J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
 
Iki saulės vėliavų nusileidimo 
Turiu dar valandas kelias ...
Tai žėručius dienos žaidimo 
Pavakariais sumėtau į marias.
 
          Bangpūtis išbrenda ir kelia vėjus,
          Kurie dar nesakytą žodi tars ...
          Ir lauki, derlių tą pasėjus.
          Kol mėnuo vandenis suars;
 
Iš gilumos kad bangos virstų —
Gal aukso žiedą jos išmes.
Kuris nukrito man nuo piršto
Į vandenų tamsias gelmes.
 
          Aš vėl, kaip saulę, jį mūvėčiau 
          Vėlybas valandas kelias, 
          O žėručius vėl mėtyčiau, kaip mėčiau, 
          Į lūžtančiais stogais marias.