Istorijoje visuomet bus gyvas Sūnaus Palaidūno vaizdas, nupieštas paties Kristaus prieš du tūkstančius metų. Bet neseniai Prancūzijoje išleista knyga, kurioje aprašomas Tėvo Palaidūno gyvenimas. Tos knygos autorė — aštuoniolikos metų mergaitė. Knygos vardas — "Bonjour tristesse" (Sveikas, liūdesy!). Ši knyga Prancūzijoj tuoj pasiekė 350 tūkstančių tiražą, ji buvo išversta ir į kitas kalbas. Retas pasisekimas, kurio gali sulaukti aštuoniolikos metų rašytoja.

     Šios knygos pasisekimas — temos nepaprastumas. Žmogų nukrečia šiurpas, vartant šios knygos puslapius, kur aštuoniolikmetė dukra rašo apie savo gyvenimą tėvo palaidūno globoje. Ką galėtų galvoti kiekvienas tėvas, jeigu jo gyvenimą aprašytų jo paties vaikai? Ar būtų jam malonu skaityti savo gyvenimo knygą? Mūsų laikų vaikai jau nepėsti, bet važiuoti. Daug šeimos paslapčių jiems jau nebe paslaptys. Gyvenimo tempas skrieja jų galvose. Jie viską žino, viską mato ir apie tai net knygas parašo.

     Štai trumpas tos knygos turinys. Jauna šešiolikos metų mergaitė grįžta iš pensijonato. Jos tėvas, 40 metų vyras, jau penkiolikti metai našlys. Savo dukrą jis myli nuoširdžiai ir nori pamažu ją išvesti į suaugusiųjų gyvenimą, duodant jai rimtą profesiją, suteikiant jai naudingų pažinčių, kurios galės daug padėti gyvenime. Tai yra jo tikrai nuoširdus rūpestis. Didžiausia sunkenybė tėvui iškyla tada, kai jis prieš save pamato jau nebe vaiką, bet paaugusią ir galvojančią mergaitę. Į tėvo gyvenimą yra įsipynusi vienos jo mylimos moters istorija. Jis nutaria, kad slėpti nėra prasmės. Reikia dukterį pastatyti prieš esantį faktą, kuris jo akyse yra pateisinamas senu meilės komedijų posakiu: meilė yra tik malonumas — garbė yra pareiga. Išlaikyti garbę ir naudotis meilės malonumais buvo visų rafinuotų aristokratų gyvenimo programa.

     Tėvas su dukra išvažiuoja praleisti vasaros atostogų prie Viduržemio jūros. Tarp jūros bangų ir gelsvo pakrančių smėlio susiduria dvi meilės intrygos. Tėvas įsižiūri kilnią aristokratę, kuriai pamažu atsiveria šeimos gyvenimo vartai. Duktė įsimyli savo amžiaus studentą. Dukra, pajutusi tėvo gyvenimo pulsą, pradėjo eiti jo nurodytu keliu. Kartą ji grįžta į namus. Išvargęs veidas, įdubusios akys... Tėvas ir jo naujoji draugė, būsima pamotė, nujaučia mergaitės gyvenimo posūkį. Griežta jų reakcija: dar esi per jauna. Turi laikyti filosofijos egzaminus, kurių pernai neišlaikei. Mergaitės nerimas prasideda. Ji ima studijuoti. Atveria filosofo Bergson knygą. Eilės sakinių, prieš kuriuos nerimsta plakanti širdis. Nerimas dar padidėja, kai busimoji pamotė su tėvo sutikimu ją užrakina kambaryje, kad studijuotų. Uždarame kambaryje jos kraujas veržiasi pro langą ir duris, bet, deja, antrosios pusės slenksčio pasiekti nebegali. Uždaro kambario vaisius — mergaitės kerštas didiesiems. Ji suintriguoja buvusią tėvo meilužę, ir vėl užsimezga senasis tėvo romansas. Antroji tuoj visa tai supranta ir suseka. Ne! Žmona ji norėjo būti, bet pakeleivinga moterimi niekados! Ji išbėga iš vilos, sėda į automobilį ir pradingsta tolumoje. Tėvas neramus. Norėtų visa tai atitaisyti. Staiga ateina žinia, kad jo apvilta busimoji žmona mirė automobilio nelaimėje.

     Čia baigia jaunoji rašytoja savo gyvenimo istoriją. Ji sveikina liūdesį savo gyvenime. Jos kerštas ir intryga sugriovė ir jos ir tėvo gyvenimą. Sugriovė abiejų meilę. Jos gyvenimas — liūdesys. Ji pilna pesimizmo. Jai atrodo, kad blogis yra fatališkas, kad žmogus nuo jo pabėgti negali.

     Šios knygos niekam nerekomenduojame. Naudos iš jos nebus. Užtenka tik pagalvoti ir prisiminti faktą, kad tėvai dažnai yra kalti dėl savo vaikų ateities. Savo gyvenimu jie gali nepataisomai sugriauti ir savo vaikų gyvenimą. Bet negalime pateisinti ir suaugusio, protaujančio vaiko, kuris savo gyvenimą stengtusi pateisinti blogu tėvų pavyzdžiu. Tą pavyzdį jam nebūtina sekti.

     Klaidingai rašytoja mano, kad blogio fatalizmo gyvenime išvengti negalima. Nors gyvenime daug tragiškų pavyzdžių pasitaiko, nors kiekvienoje meilėje yra ne tik lopšio, bet ir kapo dalis, tačiau nebūtina žmogui savo gyvenime sveikinti liūdesį. kaip neatskiriamą palydovą. Joks žmogus, tur būt, liūdesio išvengti negali, bet liūdesiui nereikia pasiduoti, liūdesys neturi žmogaus įstumti į beviltišką nusiminimą, išplėšti iš širdies viltį ir pakirsti jėgas. Protingas žmogus bus tas, kurs ir liūdesį mokės panaudoti savo gyvenimo tobulinimui.    K. Pečkys, S. J.