(Nobelio laureato Mauriac’o mintys naujame veikale)

     Nobelio premija apdovanotas rašytojas Francois Mauriac vienoje savo paskaitoje intelektualams kalbėjo:

     —    Mūsų Viešpats atėjo į šią žemę, kad užkurtų ugnį, ir dabar yra mūsų uždavinys palaikyti, kad ji kūrentųsi, — ta ugnis, kuri atbaido žvėris ir pritraukia sielas, jaučiančias šaltį.

     Priminęs, kad daugelis krikščionių yra ne perdaug uolūs savo pareigose, rašytojas vis dėlto guodžiasi ta jaučiama religinių dalykų nostalgija:

     —    Aš pažįstu daugiau negu vieną ateistą, kurs vaikščioja pakraščiais tos kuklios avidės, kurią mes sudarome.

Tikėjimas progresu

     Įsiskaitę į naujai išleistą Fr. Mau-riac'o kalbų rinkinį "Words of Faith" (išleido Philosophical Library, New York), užtinkame jo labai stiprių pasaulėžiūrinių pasisakymų. Pirmiausia jis konstatuoja žmonijos nusivylimą anksčiau dievinta pažanga:

     —    Progreso ir žmogaus tobulumo "religiją" dabar pamažu perkainuoja dar gyvi išlikusieji koncentracijos stovyklų įnamiai, išvietintieji žmonės, kurie savo vaikų lavonus paliko po savo suardytų miestų griuvėsiais, nekalbant apie tuos kariaujančių ideologijų kankinius, kurie perpildė ir dar tebeperpildo Europos kalėjimus.

     Tas nusivylimas tariamuoju progresu kitoje šviesoje parodė ir Bažnyčią:

     —    Mes, katalikai, esame sūnūs tos Bažnyčios, kuri mūsų aštuoniolikto ir devyniolikto šimtmečio protėviams atstovavo minties pavergimą, bet kuri dabar yra laikoma įkūnytoji laisvė net ir netikinčiųjų akyse.

     Anot šio Nobelio laureato, pasaulis be Dievo yra pasmerktas savo genijų atgręžti prieš save, ir mokslas, kurį mūsų tėvai taip dievino ir į kurį dėjo visas savo viltis, tikėdamiesi rojaus ir gal net nemirtingumo čia žemėje, kasdien darosi pats efektyviausias mirties nešimo įrankis.

Marksizmas, egzistencializmas ir sąžinė

     Mauriac'as labai drąsiai skelbia:

     —    Visos baisenybės, kurios užgulė pasaulį, atsirado tik mūsų dvasinio nuskurdimo dėka. Pirma, negu vakarų civilizacijai ėmė grėsti raudonoji armija, marksizmas ar ateistinis egzistencializmas, jai kilo grėsmė mūsų pačių sąžinėse.

     Bet Mauriac'as didelę viltį deda į tikėjimą:

     —    Maža tereikštų, nors (karo metu) visos bažnyčios būtų sulygintos su žeme, jeigu tik tiesos, kurios jas pastatė, gyventų Vakarų žmoguje. Jeigu mūsų tėvų tikėjimas, kurs daugiau ką pajudino negu kalnus ir kurs išdaigino katedras iš Europos širdies — kurių dalis laimingai išvengė tiek mūsų priešų tiek draugų smūgių — jeigu tas tikėjimas tebebūtų gyvas mumyse, atneštų naujus stebuklus: jis išugdytų bažnyčias iš cemento ir akmens.

     Matydamas didelę viltį tikėjime, Mauriac'as skatina pagyvinti apaštalavimo metodus ir ypatingai džiaugiasi prancūzų kunigų ėjimu į fabrikus, stojimu petys petin su darbininkais. Kaip visos tos idėjos atsispindi jo kūryboje? Lyg nujausdamas galimus jam priekaištus, Mauriac'as, priimdamas Nobelio premiją, savo kalboje pareiškė:

     —    Prancūzijoje, kada tik žmona bando nunuodyti vyrą ar pasmaugti meilužį, žmonės man ir sako: "Štai tema Jūsų naujai knygai..." Atrodytų, lyg aš kuriu baisenybių muziejų. Tiesa, aš specializuojuosi pabaisose, tačiau vienu atžvilgiu mano sukurti charakteriai skiriasi nuo tų, kurie apsigyvenę šios dienos beletristikoje: manieji žino, kad jie turi sielą... Jie žino turį tą savo būtybės dalį, kuri įžvelgia, kas bloga, ir gali to nedaryti.

     Būdinga, kad Mauriac'as blogio šaknis kaip literatūroje, taip ir gyvenime, randa atskiruose žmonėse:

     —    Aš visada buvau įsitikinęs, kad individualūs ir kolektyviniai nusikaltimai rišasi; kaip žurnalistas aš bandžiau išryškinti, kad kasdienės mūsų politinės istorijos baisenybės yra ne kas kita, kaip matomi padariniai nematomos istorijos, besivystančios žmogaus širdies slaptumoje. Mes, kurie gyvename atmosferoje, pritvinkusioje krematoriumo dūmų, brangiai užmokėjome, kad sužinotume, jog blogis tikrai yra blogis.

     Ir Mauriac'as Nobelio premijos teisėjams bei visiems susirinkusiems intelektualams priminė švedų rašytoją Strindbergą, kurs savo antkapyje įsakė iškalti žodžius:

     —    Crux ave, spes unica! Sveikas kryžiau, vienintele viltie!

Amžinybės vizijos

     Savo vienoje paskaitoje Genevoje (1953 m.) Mauriac'as pasisakė, kad amžius atskleidė jam naujas amžinybės vizijas. Argi Romano Guardini nerašė: "Kai žmogus darosi senesnis, jis labiau junta amžinuosius dalykus... Jis ryškiau girdi balsus iš anapus. Kai amžinybė prasiveria, laiko tikrovė pradeda blėsti". Mauriac'as tvirtina, kad Rene Bazin nėra parašęs gražesnės eilutės, kaip ta, kuri iškalta jo antkapyje: "Kai amžius mus nugali, visi dalykai mus apleidžia, tik Dievas ateina". Mauriac'ui Dievas buvo arti nuo pat jaunystės dienų, kaip jis pats išpažįsta:

     —    Mano paties atvejuje. Dievas jau labai ankstyvame amžiuje buvo tuo, kuo yra dabar. Jau labai anksti aš sekiau Jį ar bėgau nuo Jo tais pačiais takais, kuriais aš dabar skubu be kvapo.

     Jis apgailestauja, kad žmonės, kurie smerkia stabus, garbinamus anoje pusėje geležinės uždangos, yra akli stabams, čia garbinamiems. Jis taip pat primena, kad daugeliui, davus laisvę aistroms, tvarinių meilė aptemdo Dievo meilę. Jis skatina prie didesnės kontemplacijos, kaip tai labai gerai vykdė šventieji, kurie turėjo tokią didelę įtaką savo aplinkai, neprarasdami savo šventumo. "Krikščioniškasis šventumas neatgręžia Mortos prieš Mariją." Ir Nobelio laureatas pabrėžia:

     —    Tos pačios priemonės, kurios buvo geros šventiesiems, yra geros ir mums, žurnalistams ir rašytojams. Kiekvieno mūsų viduje kovojama tikroji kova. Jeigu mes ją laimėsime, klaidos, nepasisekimai, net ir mūsų viešojo gyvenimo trūkumai negalės nuslopinti mūsų džiaugsmo, kai ateis amžinojo poilsio valanda. Tada mes būsime pasiekę ir laimėję čia, žemėje, Dievo karalystę ir Jo teisybę.

     Su didžiu pamėgimu Mauriac'as cituoja šv. Jono žodžius (14, 23):

     — Jei kas mane myli, tas laikys mano žodžius, ir mano Tėvas jį mylės; mes ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę.

     Dr. Juozas Prunskis