HELEN OF TROY

     Troja, garsusis senovės miestas, saugojąs Helesponto sąsiaurį, įkvėpė ne tik Homerą, bet ir filmą, kuris pasirodė "Helen of Troy" vardu. Tikrai įkvėpė, nes šiame filme randame beveik visus elementus, atsakingus už pasisekusį filmą. Intryguojantis ir romantiškas turinys priklauso Homerui, bet filmo skriptas ir režisūra sugebėjo pasinaudoti turtingu epu taip blaiviai ir taupiai, kad gili senovė atsiveria prieš mūsų akis autentiška ir gyva.

     Homeras aprašo dešimties metų karą tarp graikų ir trojiečių, prasidėjusį 1184 metais prieš Kristų. Karo priežastisElena, Spartos karaliaus Menelajaus žmona, kurią paviliojo Paris, Trojos karaliaus Prijamo sūnus. Nors graikai buvo skaitlingi, narsūs ir išradingi, bet gerai sutvirtinto miesto paimti neįstengė.

     Ne veltui Oriento posakis, kad "už vieną graiką duoda dešimt žydų". Karą laimi ne jėga, bet gudrumas. Pasirodo medinis aklys, kurio tuščiuose viduriuose slypėjo graikų kareiviai, kai visa armada nudavė pasitraukimą. Nedaug kareivių buvo medinio arklio viduriuose, bet daug nereikia iš vidaus atidaryti miesto vartus, kai gyventojai nugėrę miegojo.

     Filmas gana smulkmeniškai parodo anų laikų miestų apgulimo techniką ir mašineriją. Režisierius sugebėjo išlaikyti lygsvarą ir proporciją tarp nuolat gyvo karinio fono ir pulsuojančios dviejų jaunuolių meilės, kuriuos skyrė tauta, bet jungė širdis. Kai Elena ir Paris buvo pasirengę žengti į bekraštį laisvės džiaugsmą, kardas pervėrė narsųjį Trojos princą.

     Muzika gera, bet jai trūksta archajinio elemento tiek melodinėje linijoje, tiek ritmuose. Rossana Podesta (Elena) ir Jacques Šernas (Paris) vaidina pasigėrėtinai.

SERENADE

     Mario Lanza grįžta į ekraną 100 svarų lengvesnis, nuolankesnis ir įdomesnis. Nors didžiųjų laikraščių muzikos kritikai, prisimindami tas dienas, kai temperamentingasis tenoras būdavęs sunkiai sukalbamas, net šiandien jam gaili palankaus žodžio ir kaip seniau, taip ir dabar dideliu menininku jo nelaiko, mums atrodo, kad Lanza subrendo savo asmeniu, ir jo dainavime pastebima pasikartojančių pastangų įnešti daugiau subtilumo, niuansų ir dinaminio įvairumo. Žinoma, jis dar per daug šaukia, bet tas jo šauksmas mums gražus ir didingas, kaip vaivorykštės j uosta virš griaudžiančių krioklio vandenų.

     Nors arijų parinkimas yra pusėtinai vykęs, bet jo dainuojamos dainos galėjo būti įdomesnės ir turiningesnės. Religiniai sentimentali scena senoje Meksikos bažnyčioje bus ne vienam prie širdies, nes Schuberto "Ave Maria" yra dieviškai gražus dalykas, bet vis dėlto norėtųsi išgirsti ką nors ir religinio ir naujo. Net titulinė daina mums atrodo silpnoka ir nemelodinga.

Sarita Montiel, žvaigždė iš Ispanijos dangaus, sukuria temperamentingą meksikietę, kurios meilė gyva nesvyruojančiu pasiaukojimu. Joan Fontaine vaidina turtingą ir aristokratišką meno mecenatę vieningu pastovumu, gracija ir išbaigtumu.

JUBAL

     Silpnai sumegztas epizodas iš Amerikos Vakarų gyvenimo. Apystambis gyvulių ūkio savininkas (Ernest Borgnine) nusisamdo pakeleivį, vardu Jubal (Glenn Ford), kurį jis rado pusgyvį ant viešo, bet tuščio kelio. Kiti darbininkai jį priima nuoširdžiai ir draugiškai, išskyrus vieną (Rod Steiger), įsižiūrėjusį savininko žmoną ir nujaučiantį varžovą naujai nusamdytajame. Pastarasis greit pastebi neslepiamo savininko žmonos dėmesį, bet laikosi tvirtai ir atokiai. Deja, ir savininkas parodo jam daugiau dėmesio ir pasitikėjimo negu kitiems darbininkams, pasirinkdamas jį dešiniąja ranka.

     Pavydas ir aplinkybių sutapimas meta kaltės šešėlį ant Jubal, kuris smuklėje gurkšnodamas skundžiasi likmiu, o kai įspėtas pakelia akis, į jas žiūri kerštu degąs savininko veidas ir šautuvo vamzdis.

     Glenn Ford vaidina gerai ir įtikinančiai, nes jis punkus ir patyręs aktorius, bet jo vaizduojamam asmeniui trūksta tikslingo dvasingumo, kuris pateisintų kilnių nusistatymų pastovumą. Ernest Borgnine originalus ir vientisas. Valerie French vaidina Kanados prancūzę, vyro nemylinčią žmoną, kuri dairosi pakaitalo prieinamoje aplinkoje. įdomiausias yra Rod Steiger, kurio sukurtas charakteris iš visų išsiskiria tikrumu, gyliu ir užburiančiu tikrovės pajautimu.

     Filmas turi daug gražių vaizdų iš spalvingosios Wyoming valstybės.

THE PROUD ONES

     Robert Ryan vaidina miesto maršalą iš anų laikų, kai tūkstantinės gyvulių bandos iš Texas valstybės pasiekė Amerikos Vakarus ir davė pradžią staigiam miestiečių praturtėjimui, sukūrė auksinę progą sukčiavimo meisteriams, kurių talentas glūdėjo svetimo pinigo perkėlime į savąją kišenę. Miesto maršalui teko pareiga palaikyti tvarką pilname gyvybės mieste, kurį valdė jau ne įstatymas, bet pinigas.

     Mieste pasirodė jaunikaitis (Jeffry Hunter), norįs atsiskaityti su maršalu, nes pastarasis nušovęs jo tėvą. Maršalas bandė paaiškinti aplinkybes, kurios kartais keistu sutapimu iškreipia įvykius ir žmogaus nekaltumą apgaubia kaltės šešėliu. Jaunikaitis ilgai svyravo, negalėdamas apsispręsti, kol pats neatsidūrė panašiose aplinkybėsė.

     Virginia Mayo vaidina abejotinos praeities merginą, kurios grožis ir reformuotas dabarties gyvenimas verčia maršalą pirkti sužadėtuvių žiedą.

     Filmas šabloniškas, plokščias ir nežinia, kam naudingas.

Bruno Markaitis, S. J.

     Imk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią. Visa, ką turiu, Tu man esi davęs. Visa tai Tau, Viešpatie, grąžinu ir Tavo valiai pavedu. Duok man tik savo meilės ir malonės, ir to man užteks.

Šv. Ignacas