—    Sveikas gyvas, seniai bematytas Jonai, — sveikinau Čikagos gatvėje netikėtai sutiktą savo gerą gimnazijos laikų draugą.

     —    Sveikas, Kęstuti!... Na, kad tu ir pasikeitęs ... Girdėjau, kad tu įstojai, bet, žiūrėk, tu ir atrodai, kaip tikras misijonierius.

     —    Paskutinį kartą Vokietijoje matėmės prieš kelis metus. Ir kas galėjo manyti, kad štai šiandien vėl taip netikėtai susitiksime Amerikoje,

     Tvirtai paspaudę viens kitam ranką, pasikeitę keliom šiltom frazėm, norėdami atnaujinti seną pažintį, pasukome iš pilkos gatvės į čia pat žaliuojantį Marguette parką. Dar gimnazijos laikais gyvendami vienoje stovykloje Vokietijoje, mėgdavome išeiti vakarais į lauką — kaip mes sakydavome, "pafilosofuoti". Jis turėjo gerą galvą, sklidiną minčių ir problemų.

     Dabar jis jau buvo bebaigiąs universitetą ir ruošėsi vesti. Pasisakiau, kad ką tik seminarijoje užbaigiau filosofijos studijas. Atrodo, jam tai tik ir tereikėjo priminti. Filosofiškoji gyslelė jame dar nebuvo apmirusi net po tiek daug metų. Jis mane apibėrė klausimų klausimais. Nespėdavau nė vieno atsakyti, kaip jis pastatydavo naują.

     Po kiek laiko jis truputį aptilo ir, surimtėjusiu veidu tiesiai žiūrėdamas į mane, tarė:

     —    Žinai, Kęstuti, karts nuo karto aš pagalvoju apie Dievą. Bet man atrodo, kad aš pradedu Jį prarasti. Ne ... gal perdaug smarkiai išsireiškiau. Iš tikro — ne Jį prarästi, bet gal nebesusivokti, kas Jis yra. Dievas? ... Kai tą vardą tariu, beveik nieko kito negaliu įsivaizduoti, kaip tik žilą senelį su barzda, kadaise matytą katekizmo knygoj, kurs pirštu rodydamas, sako: "Tai daryk, o to nedaryk."

     —    Jonai, man atrodo, tu pats labai teisingai pastebėjai sakydamas, kad tu iš tikro Dievo nepraradai. Kaip tik priešingai; tu pradedi Jį atrasti. Nebesusivokti—tai geras ženklas, nes...

     —    Kaip tai, geras ženklas?

     —    Daugeliui žmonių iš viso neateina mintis pagalvoti, kas yra Dievas. Todėl per visą gyvenimą jie teturi nuo vaikystės užsilikusią Dievo, kaipo barzdoto senelio, sąvoką. Jei jie nepraranda tikėjimo, tai dar nėra taip tragiška, bet, žinoma, pilnesnis Dievo supratimas įneštų į jų religinį gyvenimą daug šviesos ir tvirtumo.

     —    Tikriausiai filosofijos studijose turėjai gerą kursą apie Dievą, ar ne?

     —    Mūsų filosofijos studijos buvo tarsi karūnuotos studijomis apie Dievą, nes už Jį kilnesnio objekto protui negalima nė surasti. Bet jei žmogaus tiesos ieškojimą palygintume su jo kelione po pasaulį, tai filosofijos kelyje jis vien savo protu vadovaujasi ir tik teologijoje jį lydi neklaidingas šv. Apreiškimo vadovas. Todėl aš bijaus, kad vien filosofinių žinių tau nepakaks.

     —    Ne, vis dėlto pabandykim. Atsimeni, kaip mes kadaise filosofavom? Vieną kartą net prispyręs mane vertei apibūdinti riestainio skylę. Ir taip prakaitavau tada dėl tokio nieko! O dabar mūsų pokalbis tikrai išeis man į naudą.

     —    Na, mielai. Bet kaip manai, kaip mes galėtume pažinti asmenį, kurio niekada nesame matę, nei sutikę?

     —    Vienintelis kelias, tai — jeigu turėtume jo paveikslą, arba jis mums kokią žinią duotų, arba iš jo darbų.

     —    Teisingai. Šie yra trys pagrindiniai pažinimo būdai. Jais mes galime pažinti ir Dievą. Išleiskime tik anrąjį. Dievas, tiesa, yra mums davęs žinią apie save šv. Rašte, bet, vadovaudamiesi vien protu, pasitenkinkime dabar kitais dviem, kurie Dievo atžvilgiu sutampa: Jo kūrybos vaisius, šis pasaulis, yra kartu ir Jo kad ir menkas paveikslas.

     —    Tikrai! — gavęs gerą mintį, mano kalbą pertraukė draugas. — Juk kiekvienas menininkas savo veikalan įdeda savo mintis, išgyvenimus ir idealus. Todėl ir šiame pasaulyje turėtume atrasti, kas kyla iš paties jo Kūrėjo, ar ne?

     —    Taip, tuo labiau, nes menininkai, paėmę formas iš aplinkos ir jas savaip interpretavę, apvaldo ir formuoja medžiagą, kokia ji bebūtų, ar granitas, ar spalvos, ar žodžiai. Tuo tarpu Dievas savo kūriniams duoda ir medžiagą ir formą, visą jų būtį ir esmę. Todėl žmogaus rankų darbas — statula ar paveikslas, poema ar romanas, mašina ar automatinis robotas — nėra jo pilnutinis kūrinys. Bet Dievo tvariniai — vanduo, oras ir žemė, augalai, gyviai ir žmogus — visą savo būtį yra gavę iš Dievo ir todėl visu tuo, kas yra, atvaizduoja Savo Tvėrėją. Pats panašiausias Dievo paveikslas yra žmogus, nes jis, nors turėdamas kūną, savo siela priklauso ir dvasiniam pasauliui. Ir Dievas yra Dvasia.

     —    Bet kas yra dvasia?... — paklausė Jonas. — Aš atsimenu: kartą pradžios mokykloje religijos mokytojas, matyt, norėdamas išaiškinti mūsų tada mažom galvelėm suprantamu būdu, pasakė, kad dvasia yra kaip kvapas, tarsi... čia jis, iškėlęs ranką, pamojavo — tarsi oras, tik retesnis. Bet juk dvasia iš viso nėra materiali. Todėl, mano manymu, Dievas tegali būti kas nors panašaus į sielą, ar ne?

Z. Kolba

Šv. Kazimiero sapnas

(vitražas)

 

     —    Teisingai. Bet yra didelis skirtumas. Dvasia yra asmuo su protu ir valia. Žmogaus protas ir valia yra sielos galios, galinčios galvoti ir norėti, bet ribotos, netobulos ir tik palaipsniui ugdomos. Tuo tarpu Dievas savo pačioje esmėje yra Protas ir Valia, kurie yra beribės apimties ir tobulybės. Žmogus turi daug minčių, daug įvairių norų ir troškimų. Vieno panorėjęs, jis po kiek laiko to gal nebenori; kai ką sužinojęs, jis vėl gal pamiršta. Tuo tarpu Dievo Protas yra visa iš karto suvokiantis, kad Jis turi tik vieną visa-žinančią Mintį. Gi savo Valia Jis iš karto visa apima vienoje Meilėje. Kadangi ir Jo Protas yra begaliniai tobulas, ir Valia, ir Mintis ir Meilė — jie visi sutampa. Iš tikro viskas Jame yra viena ir tas pats — Protas ir Valia, Mintis ir Meilė.

     —    Bet kaip tai? — įsikišo Jonas. — Kaip galima ta pačia mintimi ir meile apimti visa? Juk, sakykim, kai aš atkreipiu dėmesį į ką, tai vien apie tai ir tegalvoju. Taip pat ne ta pačia meile myliu du asmenis, pavyzdžiui, savo motiną ir sužadėtinę.

     —    Mūsų sielos galios tegali apimti tik po truputį. Mūsų dėmesį laikinai užvaldo tai vienas tai kitas objektas. Mūsų valia gėrisi, nori, trokšta ar myli tai viena tai kita. Visko iš karto mes negalime apimti, nes esame riboti. Bet kuo glaudžiau žmogus sujungia savo mintis į vieną gilią tiesą, kuo intymiau visus apglėbia viena kilnia meile, tuo darnesnė tampa jo asmenybė. Bet Dievas vienoje Mintyje ir vienoje Tiesoje tobulai pažįsta Save ir visa, kas yra, buvo, bus ir kas galėtų būti. Savo visa apimančioje Meilėje, Savo Gėryje, Jis myli Save ir...

     —    Tu sakai, kad Dievas myli Save... — staiga įsiterpė Jonas. — Bet kaip galima priskirti savimeilę Dievui? Juk tai nuodėmė.

     —    Ne bet kokia savimeilė yra nuodėmė. Tvarkinga savimeilė yra visai natūrali ir kiekvienam leistina. O Dievas juk yra Tiesa, Gėris ir Grožis... Ką Jis labiau galėtų mylėti? Dievas dievina save, nes nėra nieko dieviškesnio už Jį patį. Tačiau iš tos Meilės Jis kuria ir kitus asmenis, kad šie Jame savo laimę rastų. O būti kito laime ir džiaugsmu, tai ne egoizmo, bet didžiausio altruizmo ženklas.

     —    Tai tiesa, — pritarė Jonas, — bet dar kai kas man neaišku. Ne kartą esu anksčiau girdėjęs, kad Dievas nesimaino. Ir iš tavo kalbos tą patį galima spręsti. Vis dėlto keista. Dievas — vis tas pats ir tas pats. Bet man atrodo, kad sraunus upelis yra daug geresnis už stovinčią balą.

     —    Palauk, Jonai. Pasakyk man, kada rožės žiedas yra gražiausias?

     —    Na, žinoma, kada pilnai pražydęs.

     —    Tiesa. Jis gražiausias tuo momentu, kada jo žiedlapiai, pilnai išsiskleidę, sudaro tobuliausią rožės žiedo formą. Jis nebuvo toks gražus nei keisdamasis iš pumpuro į žiedą, nei po pilno žydėjimo pradėjęs vysti. Kūriniams, kurie dar nėra atsiekę savo tobulumo, keitimasis išeina į gera. Jie vystosi, tobulėja. Bet Dievas juk yra pats Tobulumas. Keistis Jis negalėtų nei į didesnę tobulybę, nes didesnės tobulybės už Jį patį nėra, nei į netobulumą, kas Jam netinka. Dievas, nors nesikeičiantis, nėra nuobodus. Juk Jis — gyvybės Davėjas, pati Gyvybė. O gyvybė reiškia vidinį būtybės dinamiškumą. Dabar Jo vidaus mes negalime pažinti, bet užtenka vien tik pažvelgti į šio pasaulio kūrinių stebinantį grožį, harmonišką darnumą, įvairiaspalves gėles, žavius saulėlydžius, banguojančią jūrą... Iš paveikslo mes sprendžiame apie paties dailininko kūrybingumą. Stebinantis yra Dievo kūrybingas įvairumas, nors išreikštas tik ribotoje materijoje. Bet tad koks dar nuostabesnis Jis yra Savyje, pats būdamas Grožis... Mokslininkai jau šimtmečius įvairiausiom priemonėm studijuoja mineralus ir gyvius, stebi žvaigždes, tyrinėja jūrų gelmes. Bet, toli gražu, dar niekas nežino, kas iš tikro yra medžiaga, iš ko ji galutinai sudaryta, kokia yra nuolat kaitaliojančios gyvosios protoplazmos sudėtis, ar tikrai gyvių tarpe įvyko ir tebevyksta evoliucija, kokia yra viso pasaulio susiformavimo istorija. Gamtos dėsnių atradėjų vardai yra įrašomi žmonijos istorijon aukso raidėmis, o tuo tarpu retas prisimena, kad mokslo genijai teatskleidžia tik mažytę dalelę paslapties, kurią Didysis Genijus yra įkūnijęs gamtoje. Ir tai materialinis pasaulis yra gal pats netobuliausias Jo kūrinys. Ką bekalbėti apie Jo panašumu sutvertą žmogaus sielą, kuri nuostabia esmine jungtimi su kūnu sudaro žmogų. Kiekvienas žmogus savo mintimis, norais ir darbais yra pasaulis savyje, daug turtingesnis už visą neracionalią gamtą. Ir kai mes mąstome, mes mąstome Jo Minties trupinėliais, nes nėra žmogiškos minties, kuri, tarsi lašas, nebūtų ištryškęs iš dieviško visa žinojimo Šaltinio. Ir kai mes mylime, mes mylime Jo Meilės liepsnelėm, nes nėra žmogiškos meilės, kuri, tarsi kibirkštis, nebūtų uždegta dieviškos visa mylinčios Ugnies.

     —    Protas ir Valia, Mintis ir Meilė... Tiesa, Gėris ir Grožis... Gyvybė, Genijus, Šventasis... Ir visa tai ne dalimis, bet viena... vienas Dievas... Vis dėlto Jis yra nuostabus. Aš niekada anksčiau to nepagalvojau... — pritarė Jonas.

     —    Ir tai mes prisiminėme tik mažytę dalelę to, ką apie Jį būtų galima pasakyti. Iš tikro, nėra nieko dieviškesnio už Jį patį.

Kęstutis Trimakas,S. J.