1956 M. SPALIŲ (OCT.) MĖN. VOL. VII, NO. 9

     Kartą audiencijoje pas popiežių Leoną XIII buvo ir viena protestantė, kuri jį paklausė:

     —    Ar aš turėčiau tapti katalike?

     —    Ponia, — atsiliepė Leonas XIII, — darykite pagal savo sąžinės įsitikinimą.

     Pasaulėžiūros klausimai ne vienam galvojančiam žmogui atsistoja visu aštrumu, ir čia tikriausias kelias yra nuoširdus ieškojimas, sekant savo sąžinės balsą. Tas ieškojimas dažnai nebūna lengvas, nes teisingai prancūzų didysis mintytojas Lacordaire yra pasakęs:

     —    Tiesa pasiekiama tik ilga kova; tik į klaidą įpulti jokių pastangų nereikia.

     Mums labai miela, kad paskutiniu metu visa eilė tiesos ieškotojų ją surado katalikų pasaulėžiūroje. Daugelis jau girdėjo apie atsivertimą į katalikybę komunistų dienraščio "Daily Worker" redaktoriaus Louis Budenz, ispanų raudonųjų propagandistės ir rašytojos Reginos Garcia, Ispanijos komunistų vado Don Enrique Matorras, amerikiečių rašytojos Dorothy Day, kuri iš marksistės tapusi katalikų apaštale turi sudariusi lyg vienuolišką bendruomenę, dideliu pasišventimu dirbančią tarp vargingiausiųjų Niujorko gyventojų.

     Persekiojamųjų ištvermė atvertė į katalikybę komunistų rašytoją N. Beliną. Katalike yra tapusi ir viena garsiausių JAV moterų Klara Boothe Luce, Amerikos ambasadorė Italijoje. Kartą teko asmeniškai išsikalbėti su gilaus proto veikliu politiku, dabar jau mirusiu, Latvijos ministeriu Washingtone dr. A. Bilmaniu. Jis buvo katalikas, nors anksčiau buvęs protestantas ir masonas. Nemaža pasauliui sensacija buvo ir atsivertimas į katalikybę vyriausio Romos rabino Zolli, vėliau profesoriavusio aukštosiose katalikų mokyklose, dabar jau mirusio. Apie šiuos įdomius mūsų dienų konvertitus, atėjusius į Bažnyčią jau po antrojo Pasaulinio Karo, esu rašęs knygoje "Prie vilties kryžiaus". Galima, sakyti, kad mūsų dienų konvertitai į katalikybę yra ir rašytojai: Paul Claudel, James, Chesterton, Leon Bloy, indų mintytojas Animananda, japonų admirolas Yamamoto. Neveltui kitados lordas Byronas dainavo: "O Roma, mano krašte, mano sielos mieste! Širdies našlaičiai turi sukti į tave." Ir galima pasakyti, kad tie tiesos ieškotojų posūkiai į Romą yra nuolatiniai, niekad nesibaigią.

     Štai šiais metais sulaukia 60 metų amžiaus vienas stipriausių britų rašytojų dr. A. J. Cronin. Baigęs medicinos mokslus Glasgowe, jis kurį laiką buvo laivyno gydytojas, lankęsis Indijoje. Paskui yra buvęs kasyklų gydytoju. Natūralus talentas, mediciniškas žmogaus psichologijos supratimas ir didelis patyrimas, dirbant su įvairiais žmonėmis, jam leido parašyti visą eilę žymių veikalų: "Citadelė", "The Keys of the Kingdom", "Adventures in two Worlds". Neseniai jis išleido beletristinį veikalą "A Thing of Beauty", apie kurį labai šiltai atsiliepia geriausi kritikai ir kuris pateko į labiausiai perkamų knygų sąrašą J. A. Valstybėse.

     Ne taip seniai jis parašė straipsnį "Why I believe in God" (Kodėl aš tikiu Dievą), kuris yra išspausdintas straipsnių rinkinyje "Roads to Rome". Čia jis labai atvirai nupasakoja savo pasaulėžiūros raidą. Kai jis dar tebebuvo medicinos studentas, Dievo prisiminimas jam sukeldavęs šypseną. Jam atrodė, jog tai pasenusi idėja, atgyvenęs mitas.

     — Tačiau kai aš budėjau prie gimdymo, kai sėdėjau tyliomis nakties valandomis prie mirštančių, kai girdėjau tamsių nepermaldaujamos mirties sparnų plakimą, mano pažiūros darėsi ne taip tikros, — pasakojasi dr. Cronin apie savo tolimesnę pasaulėžiūros evoliuciją.

     Jis pasakoja niekada neužmiršiąs tos valandos, kai sprogimas giliai kasyklose užgriovė keturiolika angliakasių. Jie pasiliko penkias dienas po žemėmis, kai gelbėtojai vis be paliovos kasėsi prie jų. Jų artimieji iš įtempimo ir pervargimo alpo, bekasdami ir belaukdami. Ir pagaliau jie išgirdo iš gelmių tylų giedojimą: "O Viešpatie, mūsų pagalba". Ir kai buvo iškasti tie nusilpę nelaimingieji angliakasiai, visa minia traukė tą giesmę tūkstančiais balsų. Ji aidėjo apylinkės kalnuose taip džiaugsmingai.

     Ji rado atgarsį ir dr. Cronin širdyje. Gilų įspūdį jam padarė ir gailestingoji sesuo, kuri nesiskundė, kuri buvo visiems švelni, kuri neieškojo įvertinimo, kuri gydytojui tepasakė: "Jei Dievas žino apie mano darbą, tai daugiau nieko ir nereikia". Tas supurtė gydytojo šaltą ateizmą. Jis pradėjo pasaulį stebėti labiau atviromis akimis ir pats sakė:

     —    Jeigu mes stebėsime fizinį pasaulį, jo paslaptis ir stebuklus, jo tvarką ir tikslumą, jo šiurpų didumą, mes negalėsime pabėgti nuo pirmojo Tvėrėjo sąvokos. Kas gi tylią vasaros naktį žiūrėtų į žvaigždes, spindinčias begalybėje, ir nebūtų nugalėtas įsitikinimo, kad tokia visata negalėjo atsirasti tik iš aklo pripuolamumo? Ir mūsų pačių pasaulis, tiksliu ritmu skriedamas erdvėmis, atskleisdamas vis naujus metų laikus, tikrai yra kažkas daugiau negu beprasmis medžiagos sviedinys, pripuolamai mestas nuo saulės.

     Tas naujas religinis įsitikinimas atneša naujus įsipareigojimus, apie kuriuos jis rašo:

     —    Jeigu mes priimame Dievo buvimą ir mūsų pačių nemirtingumą, suprantame, kad mūsų gyvenimas nėra tik linksma pramoga, bet pasiruošimas, ir labai trumpas, tai tik momentas prieš tai, kai mes stosime ant amžinybės slenksčio.

     Dr. Cronin pasakoja, kaip jis, keliaudamas po Italiją, gėrėjosi didingomis religinio meno vertybėmis, tačiau didžiausią įspūdį jam padarė reumatizmo sutrauktas senelis vienuolyno kieme, kurs 30 metų pureno žemę, darbą paversdamas malda, ir kuris, atsakydamas į dr. Cronin klausimą, parodė savo rūpestingai prižiūrimą medį ir tarė:

     —    Aš matau mano vyšneles, kraunančias pumpurus, pražįstančias, vaisius vedančias. Ir tada aš tikiu Dievą.

     Savo pasakojimą tas garsusis rašytojas taip baigia:

     —    Abraomas Linkolnas kas vakarą puldavo ant kelių, pakeldamas savo mintis prie Dievo. Ar mes jau esame perpildyti pasaulio išminties, jei nesiryžtame pasekti jo pavyzdžiu? Ištisais šimtmečiais nesuskaitoma daugybė žmonių savo gyvenimą derino su Dievu, kurs nešė ryžtą silpniems, stiprybę pavargusiems, viltį paskendusiems nusivylime. Jis yra visur, virš mūsų ir aplink mus, okeanuose ir danguje. Jis yra kiekviename iš mūsų, jeigu tik mes Jo ieškosime.

     Galime prisiminti ir kito kultūrininko gyvenimo istoriją. Tai Tomas A. Brady, žymus istorikas ir pedagogas. Jis gimė 1902 m. iš motinos presbiterijonės ir tėvo, priklausančio Christian Science religijai. Baigęs Missouri universitetą, gavo daktaro laipsnį Harvardo universitete, o po to dar gilino istorijos studijas Europoje. Vėliau per 25 metus jis dėstė istoriją Missouri universitete, tapdamas net universiteto viceprezidentu. Yra parašęs visą eilę istorinių veikalų.

     Atskleisdamas savo pasaulėžiūrines vidaus kovas, jis straipsnyje "By God's Grace" pasakoja, kad jo brolis ir tėvas buvo masonai. Iš pat jaunystės jis niekada nebuvo katalikų bažnyčioje, niekad nebuvo kalbėjęsis su kunigu. Bestudentaudamas jis pateko į nepakeliamą skurdą. Nebegalėdamas jau iš niekur gauti paskolos, iš nusivylimo jis nuėjo pas savo profesorių Robertą H. Lord. Tas, išklausęs jo pasakojimus apie alkanas dienas, nieko nesakęs, parašė čekį, nepaimdamas nė raštelio. Brady patyrė, kad tas geraširdis profesorius buvo katalikas, ir tai jam padarė įspūdį. Paskui jis išgirdo, kad tas profesorius atsisakė savo darbo universitete, kad galėtų ruoštis į kunigus. Mūsų jaunam studentui visa tai pradėjo atskleisti, ką reiškia katalikybė.

     Brady pradėjo gilintis į religines problemas. 1934 m. jis vedė katalikę mergaitę. Baigęs universiteto studijas, jis išvyko istoriniams tyrinėjimams į Europą, studijavo Vatikano archyvuose ir muziejuje, buvo audiencijoje pas popiežių. Tai labai jį suartino su katalikybe. Ypač jis gilinosi į religijų istoriją. Pagaliau tų studijų paveiktas 1947 m. tampa kataliku. Atsakydamas į klausimą, kodėl jis padarė šį žingsnį, mokslininkas rašo:

     — Pirmoji priežastis yra ta, kad niekur kitur aš negalėjau rasti Dievo, nors Jo ieškojau nuo 1920 metų, kai įstojau į kolegiją. Studijuojant istoriją, man pasidarė aišku, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė tikra. Istorija tai aiškiai įrodo. Aš tuo buvau įsitikinęs anksčiau negu tapau kataliku. Tai buvo protinis įsitikinimas.

     Tačiau tas mokslininkas su nuolankumu prisipažįsta, kad suradus, jog katalikybėje yra tiesa, galutinį žingsnį padaryti jį palenkė Dangaus pagalba. Dėl to jis ir savo parašytą gyvenimo istoriją pavadino: "Dievo malonės dėka''.

Dr. Juozas Prunskis

     Akių lėlytės tamsoje išsiplečia ir galų gale suranda šviesą; taip pat ir siela didėja nelaimėje kol pagaliau suranda Dievą,

Victor Hugo