Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Episkopalų Ministeris Tampa Kataliku

DR. JUOZAS PRUNSKIS

Visada mes žavimės ne besiblaškančiomis peteliškėmis, ne vėjo plakamais ir linguojamais stagarais, o gilyn šaknis įleidusiais ąžuolais, į erdvės mėlynes besistiebiančiomis pušimis — žavimės žmonėmis, kurie ieško tiesos ir gyvenimo prasmės.

     Paskutiniuoju metu vienas tokių įdomių mintytojų ir ieškotojų yra James Harry Price. Pirmiau jis buvo žymus episkopalų ministeris. Gimęs 1902 m. Baltimorėje, išėjęs studijas episkopalų teologijos mokykloje Cambridge, Price buvo įšventintas episkopalų ministeriu 1928 metais.

     Gilus tiesos ieškotojas tomis studijomis nepasitenkino, jas dar gilino Kolumbijos universitete, Union teologijos seminarijoje ir Naujoje Socialinių Studijų mokykloje. Gavęs gilų teoretinį išsilavinimą ir daktaro laipsnį, jis dar norėjo arčiau susipažinti su gyvenimo praktika ir gerokai pakeliavo po Europą ir Pietų Ameriką. Eilę metų jis studijavo Amerikos indėnų kultūrą, ypač JAV pietvakariuose ir Meksikoje, Jukatane, Bolivijoje ir Peru valstybėje.

Krikščionybės studijos atveda į katalikybę

     Būdamas pastorium New Yorko valstybėje, rūpinosi kultūriniu savo parapiečių auklėjimu ir suorganizavo svarbiųjų knygų seminarą, pats mėgęs jas sekti ir skaityti. Ypač jis susidomėjo graikų ir pirmųjų krikščionių rašytojų veikalais, stengdamasis gilintis į jų mintį ir filosofiją. Tos studijos jam atskleidė naujus krikščionybės horizontus, vedančius į katalikybę. 1953 m. jis buvo Washingtone priimtas į Katalikų Bažnyčią. Katalikybės tiesas dar specialiai jis studijavo su jėzuitu Ferdinand Schoberg. Paskui buvo pakviestas profesoriauti į Iona kolegiją New Rochelle mieste, kur dėsto vakarų civilizacijos istoriją.

     Mums labai įdomu, kaip ir kodėl tasai išmokslintas episkopalų dvasiškis tapo kataliku. Tai jis pats yra aprašęs, ir jo pasipasakojimas yra išspausdintas J. A. O'Brien veikale "Roads to Rome". Jį paveikė savotiškas protestantų sektose įsivyravęs liberalizmas. Štai kaip jis pats rašo:

     —    Iš tiesų, dabar yra taip įsišaknijusi praktika, kad net nesukelia nusistebėjimo, kai protestantų ministeris pamaldose sukalba "Tikiu Dievą Tėvą", o paskiau pamoksle visa tai paneigia. Dabar sukeltų nusistebėjimą, jeigu jisai, nuėjęs į sakyklą, visą tą "tikiu Dievą Tėvą" gintų. Tai būtų nepopuliaru ir gal net suteiktų jam nemalonių bei keblių pasekmių, ypač kai jis prieitų prie šventųjų bendravimo, nuodėmių atleidimo, iš mirties prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo.

     Protestantai, kurie iš pradžių sakė savo tikėjimą teremią Biblija, dabar daug kur kalba, kad Biblija tėra pamaldžių nuomonių rinkinys. Jam padarė didelį įspūdį faktas, apie kuri jis taip sako:

     —    Aš negalėjau rasti jokios kitos Bažnyčios, išskyrus katalikų, kuri naudotų visą Šv. Raštą pilnumoje ir jį rimtai priimtų kaip apreikštą Dievo žodį.

     Anot jo daugeliui protestantų Biblija yra kaip švediškas valgių stalas, vadinamas smorgasbord: prieini prie jo ir išsirenki, kas patinka, o kas nepatinka — praleidi. Jam kaskart ėmė vis labiau atrodyti, kad vienintelė vieta, kur viskas reikiamai tvarkoma, yra Katalikų Bažnyčia. Tačiau iki galutinio apsisprendimo praėjo daug laiko. Jis pats apie tai rašo:

     —    Aš galiu tik pasakyti, kad reikėjo viso dešimtmečio skaitymo, studijavimo ir maldų, kol viskas griežtai išryškėjo ir aš galėjau pasibelsti į Katalikų Bažnyčios duris, prašydamas įsileisti.

     Jis buvo ypatingai išstudijavęs šv. Augustino "Dievo miestą" ir Dantės "Dieviškąją Komediją". Dabar jis pradėjo į tokius veikalus žiūrėti ne kaip į gabių rašytojų eilines nuomones, bet kaip į tiesos įžvelgimą tų žmonių, kurie nebandė tik publikos užimti, bet kurie rašė, turėdami viziją, jiems suteiktą visų tiesų Autoriaus. Bestudijuodamas senovės krikščionių autorius, jis įsitikino šia tiesa:

     —    Po keletos metų man darėsi vis aiškiau ir aiškiau, kad didžioji dauguma vakarų civilizacijos didžiųjų rašytojų buvo katalikai. Man buvo neįmanoma gilintis į juos ir neiti drauge su jais.

Ką jis rado katalikybėje

     Katalikybėje jis rado derinimąsi su gamtos įstatymu, ko jis nerado kitose religijose. Jam turėjo gilią įtaką ir katalikų draugiškas šiltumas. Apie tai jis rašo:

     —    Kiekviena proga, kai tik aš susitikdavau vietinės katalikų parapijos kleboną, jis man rodė tiek šilimos ir švelnumo, kad tai veikė užkariaujančiai. Vienu metu žymus jėzuitas, kurį aš pažinojau tik iš susirašinėjimo, parodė man tokį pasitikėjimą, kad man tai pasiliko neužmirštama. Taip nuolat aš buvau veikiamas tų katalikų, kurie praktikavo krikščionybę.

     Iš protestantų jis buvo girdėjęs apie laisvės stoką katalikų galvosenoje, o dabar jis buvo įsitikinęs, kad taip nėra. Katalikybė jam darėsi kaskart simpatiškesnė. Apie savo traukimą katalikybėn jis rašo:

     —    Katalikų tradicijos savoje šalyje mane traukė, bet dar daugiau aš buvau katalikybės traukiamas Meksikoje ir Pietų Amerikoje. Patyriau, kad Šv. Tomo universitetas San Domingo mieste buvo įsteigtas 1596 metais, taigi, visu šimtu metų anksčiau negu Harvardo universitetas. Tai man davė medžiagos susimąstyti. Marijos pasirodymas Guadalupėje 1531 m. ir kukli tos vietos šventovė mane įtikino, vos tik tenai apsilankiau. Šv. Onos de Beaupre šventovė ir katalikų gyvenimas Quebec valstybėje (Kanadoje) mane giliai palietė. Pranciškonų istorija mūsų pietvakarių valstybėse atskleidė man jų heroizmą, ir aš žinojau, kad mūsų amerikiečių valdžios mokyklos vartoja šiuo klausimu šališkus vadovėlius.

     Antrojo pasaulinio karo metu jis labai susidomėjo Jeffersono, Madisono ir kitų JAV steigėjų principų bendrumu su didžiaisiais katalikybės atstovais, pvz., šv. Robertu Bellarminu. Las Casas, Suarez, ypač jų pažiūrų panašumu į prigimties įstatymą ir prigimties teises. Tolimesnį savo pasaulėžiūros vystymąsi jis taip apibūdina:

     —    Aš jau seniai priėmiau sąvoką, kad Bažnyčia turi būti viena, šventa, katalikiška ir apaštališka. Aš jau pastoviai ėmiau pasitikėti katalikų enciklopedija ir Baltimores (katalikų) katekizmu, kai reikėjo atsakinėti į klausimus, kuriuos žmonės kėlė. Tikrumoje aš jau mokiau ir pamoksluose skelbiau tikrą katalikų doktriną. Aš visiškai praradau pasitikėjimą moderniuoju liberaliuoju protestantizmu.

     Tokia kryptimi ėjo jo mąstysena. Bet tai dar nebuvo viskas. Jis toliau pasakojasi:

     —    Aš meldžiausi, kad. Šventai Dvasiai vadovaujant, galėčiau elgtis taip, kaip Dievo valia kreipia. Ta Dievo valios vadovybė atėjo, ir aš žinojau, kad privalau ieškoti priėmimo į Katalikų Bažnyčią. Mano maldos buvo išklausytos. Nebuvo jokio skubėjimo jausmo, aš buvau įsitikinęs, kad Dievo vadovaujanti ranka čia buvo laukdama, kad aš pats veikčiau sutartinai su ja.

     1953 m. jis atsisakė pastoriaus vietos episkopalų bažnyčioje. Less mieste. Dabar jis jautė, kad "minties ramybė ir malonė laukia Katalikų Bažnyčioje".

     —    Aš ilgai kovojau, — rašo jis, — kol susekiau, kur yra randama tiesa. Dabar, kai ji buvo man suvokiama, nebegalėjau nieko kito daryti, kaip tik prašyti, kad ir aš būčiau sutapdintas su ja.

     Apie katalikybės pranašumą, sulyginus ją su episkopalų religija, jis taip sako:

     —    Viskas, kas episkopalų bažnyčioje buvo gero, tas yra ir katalikybėje. Ateiti į katalikybę — tai pergyventi pilnumo patyrimą. Čia yra tie teigiamieji veiksniai: vienybė ir visuotinumas, asmeniškas švelnumas ir tvarka, tradicijos ir istorija. Visa tai kitur negalima rasti. Svarbiausia, čia yra pamaldumas į Šv. Dvasią. "Kai ji. Tiesos Dvasia, ateis, ji ves jus į tiesos pilnumą". Kai žmogus to vadovavimo ieško, jis ateina greitai ir tvirtai. Nors jis neverčia, bet jam negalima atsispirti. Jums patiems lieka apsispręsti, ar jūs jį priimsite, ar tvarkysitės savaip. Tas, kuris nenori priimti dėsnio, kad trikampis turi tris kampus, gali pats kurti trikampio apibūdinimą, bet tai būtų paikas uždavinys. Tas, kuris priima, randa paguodą ir ramybę sakydamas: "Taip, tai tiesa. Aš tai visada žinojau, bet dabar tai yra mano tiesa, nes aš ją tikiu".

     Ir taip tasai episkopalų ministeris, labai gilaus išsimokslinimo vyras, savąją tiesą atrado katalikybėje. Kai mes stebime jo atsivertimo kelią, prisimename, kaip teisingas buvo prancūzų pamokslininko Lacordaire posakis:

     —    Tiesa yra pasiekiama tik daugeliu kovų; tik klaidos kelin pasukti nereikia jokių pastangų.

     Gaila, kad tiek daug žmonių gyvena be jokių pastangų ieškoti tiesos, kuri jiems būtų sava ne tik iš paveldėtos tradicijos, bet iš jų gilaus įsitikinimo, kad tai jų tiesa, jų gyvenimo kelias.

     Kartą audiencijos metu Vatikane viena moteris protestantė paklausė popiežių Leoną XIII:

     —    Ar aš turėčiau tapti katalike?

     —    Maloni ponia, — atsiliepė Šv. Tėvas, —- elkitės pagal savo sąžinės įsitikinimą.

     Religija yra sąžinės dalykas, bet reikia skirti laiko ir duoti medžiagos, kad mūsų sąžinė galėtų giliau pajusti Kristaus atneštos tiesos tikrumą, kad toji tiesa mums būtų tikrai sava, kad ji būtų mūsų gilus įsitikinimas.

     Konvertitas Langbehn kartą pasakė:

     —    Aš jaučiuosi tikras ir laimingas sekmadienio vaikas nuo to laiko, kai tapau kataliku.

     Gilioji tikėjimo tiesa, tapusi mums sava, bus neišsemiamos laimės šaltinis: palaima pasisekimuose, parama nelaimėje, ramstis suklupimuose, stiprybė ligoje, paguoda kančioje ir viltis mirtyje.