Z. IVINSKIS

III. Pirmoji Lietuvos vyskupija ir jos likimas

      PRIEŠ 32 metus popiežius Pijus XI savo apaštališkoje konstitucijoje "Lituanorum Gente" 1926 m. balandžio mėn. 4 dieną iš pagrindų pertvarkė Lietuvos bažnytinio gyvenimo organizaciją. Nepriklausomoji Lietuva, tapusi vyskupija su keturiais vyskupais sufraganais, ir bažnytiniu atžvilgiu įgijo nepriklausomą pobūdį. įspūdingai popiežiaus bulos pradžioje buvo pasakyta: "Lietuvių tautai, Dievui padedant, po Didžiojo karo atgavus laisvę, mes, kurie savo akimis esame regėję lietuvių tikėjimą bei religingumą, taip ilgai ir uoliai jų išlaikytą įvairiuose varguose bei nelaimėse, ir būdami įsitikinę, kad tinkamesnis bažnytinių reikalų sutvarkymas bus labai naudingas ne tik katalikybės reikalui, bet ir pačiai valstybei, laikome labai tinkama ir reikalinga padidinti vyskupijų skaičių ir iš jų sudaryti bažnytinę provinciją."

      Šitais istoriškais ir reikšmingais žodžiais įvertindamas katalikybės vaidmenį lietuvių tautai, Apaštališkasis Sostas sugrąžino Lietuvai tą bažnytinį ryšį su Roma, kuris su ja buvo sumegztas prieš septynis šimtus metų, kai vos tik dar lukštenosi Mindaugo valstybės rėmai. 1926 metų Lietuvos bažnytinio gyvenimo pertvarkymas buvo atžymėtas, išleidžiant bažnytinės provincijos įkūrimo medalį. Jo vienoje pusėje buvo popiežius Pijus XI ir arkivyskupas Skvireckas, o kitoje pusėje popiežius Inocentas IV ir Lietuvos vyskupas Kristijonas. Tad prasmingai ano meto didysis faktas buvo sujungtas su pirmaisiais krikščionybės žingsniais Lietuvoje. Kai Mindaugas, tas pirmasis tikru vardu daugelyje šaltinių pažįstamas Lietuvos valdovas, nepriklauso

Pakrantė   V. Valaičio nuotr.

mai apsisprendė priimti Kristaus mokslą ir užmegzti tiesioginius ryšius su Apaštalų Sostu, Inocentas IV tuojau įkūrė "Lietuvos vyskupiją", išimdamas ją iš kaimynų vyskupų priklausomybės ir priskirdamas tiesiai Šventajam Sostui. Vadinas, galima sakyti, kad tada buvo įkurta atskira Lietuvos bažnytinė provincija.

      Bet čia kelias Mindaugui nebuvo lengvas. Siekdami savo interesų, Livonijos ordinas ir Rygos arkivyskupas kliudė Mindaugui pasidaryti nepriklausomu, norėdami jo karalystės vyskupiją palenkti savo valdžiai. Mindaugas net trečiu kartu kreipėsi į Romą, kol pagaliau įveikė Livonijos vyskupų ir ordino pastangas neišleisti jo iš savo priklausomybės.

      Popiežiui įsakius, Rygos arkivyskupas Albertas turėjo "Lietuvos diecezijos" vyskupu įšventinti Livonijos ordino kunigą Kristijoną. Bet ir čia vėl susidarė painiava, nes buvo peržengti įgaliojimai. Lietuvos vyskupija buvo prijungta prie Livonijos ir Prūsų arkivyskupijos ir priesaika iš naujojo vyskupo Kristijono buvo paimta Rygos arkivyskupo vardu.

      Specialiu raštu popiežius turėjo panaikinti Rygos arkivyskupo jurisdikciją Lietuvai. 1254 metų rugsėjo 3 dieną jis įgaliojo Neuneburgo vyskupą iš Kristijono paimti priesaiką popiežiaus ir Romos vyskupo vardu. Pačiam Mindaugui Inocentas IV pranešė apie Lietuvos vyskupijos išskyrimą. Kaip matome, tik po trejų metų Mindaugas tenugalėjo visas vyskupijos kūrimo kliūtis. Tuo pat metu pietinėje Lietuvos dalyje įsikūrė ir lenkų domininkono Vito vyskupija. Bet apie jos vienerių metų gyvavimą beveik nieko nežinoma.

      Tiesa, menkai ką tegalima iš ano meto versmių ištraukti ir apie Lietuvos vyskupo Kristijono dieceziją, kurio bažnytinėje jurisdikcijoje buvo visa Mindaugo valstybė. Tačiau taip galėjo būti tik teoretiškai. Kristijono padėtis buvo sunki. Jam Mindaugas užrašė Žemaičiuose pusę tų žemių, kurių kitą pusę atidavė Livonijos ordinui, būtent: Raseinius, Betygalą, Ariogalą ir Laukuvą. Tik su ordino pagalba Kristijonas tikėjosi gautose srityse įsistiprinti, todėl, kaip vienas jo dokumentas rodo, jau 1254 m. Kristijonas kryžiuočiams Livonijoje atidavė "dešimtinę visų tų žemių, kurias gavo nuosavybėn iš Lietuvos karaliaus Mindaugo". Kaip pats vyskupas rašo, tokiu būdu jis tikėjosi apsisaugoti nuo "priešų puolimų". Bet Livonijos ordinas į Žemaičius sunkiai tegalėjo įkelti koją, todėl Kristijoną tegalėjo ginti tik krašto pasienyje. Jeigu Kristijonas tada ir bandė ieškoti globos Aukštaičiuose pas Mindaugą, karalius buvo užimtas kovomis su priešiškais sritiniais kunigaikščiais. Greičiausiai Lietuvos vyskupas kreipėsi ir į Romą, nes tik tokiu būdu tegali būti suprantama Aleksandro IV bula iš 1255 m. kovo 7 dienos, kurioje popiežius reikalavo iš Mindaugo, kad jis gintų ir saugotų iš visų pusių puolamą Kristijono dieceziją ir sudarytų jam sąlygas vyskupo pareigas eiti. Šitas reikšmingas popiežiaus dokumentas yra paskelbtas Bungės išleistame Livonijos dokumentų rinkinyje (III tomas).

      Apie Kristijono vyskupavimą nieko nežinome. Nors jis nėra paminėtas jokiame Mindaugo dokumente, bet yra spėjama, kad su Kristijono pagalba Livonijos kryžiuočiai organizavo Mindaugo kanceliariją, jo lotyniškų dokumentų rašymą. Dėl savo sunkios padėties, apie kurią nuo 1255 m. jau nebėra skundų, Kristijonas negalėjo Lietuvoje išvystyti jokių žymesnių misijų, nors nuo Mindaugo laikų reikia ieškoti pirmųjų vienuolių misijonierių: pranciškonų ir domininkonų. 1258-9 metais Kristijono padėtis, atrodo, buvo tiek pablogėjusi, kad jis iš Lietuvos pasitraukė. 1259 m. jis jau randamas Vokietijoje. Bet buvo dar tikėtasi, kad mindauginė Lietuvos vyskupija dar išliks, nes Kristijono įpėdiniu Lietuvai buvo įšvęstas naujas vyskupas Jonas, taip pat Livonijos ordino kunigas. Ar jis buvo kada pasiekęs savo, t. y. Lietuvos, vyskupiją, nėra pėdsakų. Bet daug yra žinių apie jo gyvenimą Vokietijoje, kur jis minimas nuo 1273 metų. Vis tituluodamasis "episcopus Lithuaniae", jis, tapęs Konstancos vyskupo Rudolfo sufraganu (1287-88), yra šventinęs eilę pietų Vokietijos bažnyčių. Tai autentiškai parodo tų bažnyčių steigimo aktai.

      Ar su Mindaugo nužudymu žlugo jo pradėtas Lietuvos krikščioninimo darbas, yra platus klausimas, į kurį galima tik tiek pasakyti, kad Mindaugo laikais pradėtoji krikščionybė skleidėsi pamažu, nors besivaidiją Mindaugo įpėdiniai nenuėjo jo pėdomis, t. y. nesikrikštijo. Tuo pat jie prarado ir popiežiaus Lietuvai suteiktąją karališką karūną, nes karalium galėjo būti tik krikštytas valdovas. Praėjus penkeriems metams nuo Mindaugo mirties (t. y. 1263 m.), Čekijos karaliui Otokarui II popiežius Klemensas IV rašė, prašydamas Lietuvoje vėl pastatyti karalių kataliką: "... vadovaujant šviesaus atminimo Mindaugui, kuris, priėmęs krikšto sakramentą, buvo apaštališko autoriteto vainikuotas karalium, tačiau žiauriai nužudytas piktos valios sūnų..." Iš posakio, kad popiežiui Mindaugas tebebuvo "šviesaus prisiminimo vyras", ir yra daroma išvada, kad jis iki mirties pasiliko krikščionis. Tik jo atsitraukimą nuo taikos su Livonijos ordinu ne vienas palaikęs atkritimu nuo krikščionybės.

      Nors šito klausimo iki šiol visiems priimtinu būdu nėra pasisekę išaiškinti, tačiau Mindaugo įvestoji krikščionybė nežlugo. Kai valdovai iki pat XIV amžiaus galo vedė derybas dėl krikšto, vienuoliai varė tylų savo misijų darbą.

      Iš ką tik čia išdėstytų faktų galima padaryti aiškią išvadą, jog Lietuvos likimas būtų nuėjęs visai kitu keliu, jeigu Mindaugo įpėdiniai būtų ėję jo pėdomis. Senprūsiai nebūtų buvę pasmerkti išnykimui. Lietuvių santykiai su krikštytais kaimynais (pvz., Lenkija) būtų vystęsi kitu keliu. Tokiu atveju būtų buvusi ne tik išsaugota karališkoji karūna, bet būtų sustiprėjęs Lietuvos valstybingumas. O krikščioniškosios Vakarų kultūros vaisiai Lietuvą būtų žymiai anksčiau pasiekę. Lietuvos pasukimas visu frontu į Romos pusę būtų anksčiau Didžiosios Lietuvos kunigaikštijoje išugdęs savą kultūrą.