Redakcijai pateko į rankas neseniai iš Lietuvos rašytas laiškas, išvengęs raudonosios cenzūros. Čia paduodame tik vieną kitą to laiško mintį.

     "Seniai Jums rašiau, tačiau tada, kai rašiau, širdyje buvo skaudu, kad nebuvo galima rašyti tai, ką jaučiau ir ką norėjau parašyti. Tiesa, Jums daug kas yra žinoma, tačiau esu įsitikinęs, kad tikro vaizdo nesate susidarę.

     Mūsų darbas yra gana sunkus, ir tik Aukščiausiojo ypatinga malonė saugoja bei stiprina. Ypatingai skaudu kaišiadoriečiams, nes jau metai laiko, kai yra suparaližuotas visas religinis gyvenimas. Kankinys vysk. Matulionis šių metų spalių mėn. 17 d. vėl tapo ištremtas į Šeduvą. Nors ir netoli, tačiau vis tiek jėga ištremtas. Paskutiniu metu jis sunkiai sirgo. Pats nesutiko važiuoti iš Birštono, nors seniai buvo vejamas iš savo vyskupijos. Bet spalių 17 d. atvyko automobilis, vyskupą įsodino jėga ir išvežė, kad tik nevaldytų savo vyskupijos. Tai padaryta prieš jo norą ir be Panevėžio Ordinaro žinios, žodžiu, tai tikras ištrėmimas, nors ir savame krašte, Panevėžio vyskupijoje.

     Naujajam vyskupui Slatkevičiui, konsekruotam prieš metus, trumpai ir aiškiai pasakyta: "Sėdėk, kaip pelė po šluota ir nerodyk jokio veiklumo!" Jo valdžios niekas nepripažįsta ir neleidžia eiti pareigų. Tai tokia pas mus yra religijos "laisvė"! Apie mūsų gimines, tur būt, jau esate girdėję. Jie visko neteko. Dėdė S. labai nusilpęs, kankinamas nuolatinės baimės ir persekiojimų iš "draugų".

     Apie mūsų gyvenimą, manau, jau žinote, tik gal ne viskuo tikite. Sunku Jums suvokti ir tikėti, kad buvo net tokių atsitikimų, kai už darbodienę tebuvo duodama po pusę kilogramo ... šiaudų! Bet dar ne visi gali atlikti dienai skirto darbo, kai kas teatlieka tik 40 procentų.

     Yra stengiamasi perauklėti jaunimą, kad jis būtų patenkintas esama tvarka. Svarbiausias uždavinys — išmušti Dievą iš jaunuolių širdžių. Tam tikslui yra nesigailima jokių pastangų. Mokiniams, o ypač mokytojams, draudžiama eiti į bažnyčią. Tai yra laikoma vienu didžiausių nusikaltimų. Auklėjimo be Dievo įtakoje išauga ne žmonės, bet kažkokie žvėriukai, su kuriais nė patys auklėtojai nesusikalba. Trumpai sakant, teorija yra vienokia, o praktika visai kitokia. Jeigu šį kasdieninį gyvenimą matytų pačios viršūnės, gal būtų kitaip, bet jie žemesniųjų yra apgaudinėjami. Žemesnieji valdininkai viską mulkina, kad tik valdžioje išsilaikytų.

Perduokite nuoširdžiausius sveikinimus ir Jonui XXIII. Tegul jis būna ramus: šiaurės tvirtovė — Lietuva yra stipri, nė pragaro vartai jos nenugalės!"