E. MORTIMER STANDING

R JŪS kada nors esate buvę tikroje montesorinėje mokykloje? Jei ne, tai paėjėkite kartu su manim ir tikrai patirsite nepaprastų įspūdžių.


    Štai, jau mes naujame, visai skirtingame pasaulyje, miniatiūriniame pasaulyje. Tai vieta, kur suaugusiųjų matai nebegalioja, o kur viskas pritaikyta mažajam vaikui.

    Erdvus, šviesus kambarys, kuriame daug staliukų, kaip restorane, tik jie žemi, suaugėliui iki kelių; kėdutės taip pat žemutės, kaip ir staliukai.

    Nuošalesnėje vietoje matome praustuvus tokio didumo, kad vidutinio ūgio šuo galėtų iš jų lakti, normaliai stovėdamas; veidrodžiai taip žemai pakabinti, kad, norėdami juose save pamatyti, turime dvigubai susilenkti. Taip pat paveikslai ir kiti daiktai, puošiantieji sienas, yra tik apie metrą aukštumo nuo grindų. Net rašymo lentos ir tos paruoštos vaikams naudoti, o ne mokytojams. Esu buvęs net tokioje Montessori Mokykloje, kur suaugėlis turi gerokai pasilenkti, kad galėtų įeiti pro duris, kurios yra vos 5 pėdų aukštumo. Kai kuriuose kraštuose, ypač Italijoje ir Olandijoje, nauja architektūros forma vystosi ryšium su "Case dei Bambini" (Vaikų Namais), kaip jie yra vadinami. Kai kur užmiestinėse apylinkėse prie Vaikų Namų yra įrengti bokšteliai, iš kurių sklinda muzikalus balsas per laukus, kviesdamas vaikučius ateiti ir praleisti dieną savame pasaulyje.

    Ne vien tik visi daiktai yra proporcingi vaiko fiziniam ūgiui, bet — kas dar svarbiau — viskas yra pritaikyta vaiko proto pajėgumui. Prie sienų matome prisišliejusias ilgas, žemas spinteles, šviesiai dažytas, pilnas įvairių, įdomių ir patrauklių priemonių, kurios domina vaiką, lyg sakydamos: "Ateik ir vartok mane". Spalva yra vienas svarbiausiųjų dėsnių vaiko aplinkoje; baldai, sienos, paveikslai, pratybinės priemonės, su kuriomis vaikai dirba, lygiai kaip ir jų priejuostėlės — visi tie daiktai sudaro linksmą aplinką ir nuotaikingą spalvų darnumą. Priemonių eilėje yra net spalvų lentelės, kurios specialiai paruoštos vaiko spalvų pajautimui vystyti. Be to, ant palangių stovi gėlių vazonai, ir ant kiekvieno mažo staliuko pamerktos skintų gėlių puokštelės.

    Tačiau pats įdomiausias dalykas šitame liliputiniame pasaulyje yra to pasaulio mažyčiai gyventojai. Jie atrodo taip puikiai, bet mums kažkaip neįprastai. Užsiėmę ir susikaupę, nors mažyčiai, bet rimti ir tuo pačiu metu ramūs, laimingi, paprastučiai.

    Daugelis jų sėdi prie staliukų, pavieniui ar po 2-3. Kiti dirba ant mažų patiesalėlių ant grindų. (Kodėl ne? Nejaugi protas veikia, tik prie stalo sėdint?)

    Keisčiausia, tur būt, atrodo toji tikrovė, kad šitie vaikai naudojasi pilna judėjimo laisve: jie nevaržomai juda, vykdydami savo pasirinktus darbus, vieni su kitais bendrauja, tariasi, eina pakeisti vienas priemones kitomis ir su jomis smagiai grįžta savo vieton arba pasirenka net ir visai naują. Šitoks prasmingas užsiėmimas ar darbas, tvarkingai ir grakščiai judant, mums tuojau primena banką ar kurią kitą gerai tvarkomą įstaigą.

    Bet šitokių užsiėmimų tikslas nėra nei biznis, nei malonumas, jeigu malonumu jūs laikote tuščią, beprasmį žaidimą arba fantazavimą.

    Ne! Tai, kas ir kaip čia veikiama, yra tikras darbas, koncentruotas protinis darbas! Kad ir kaip keistai atrodo, tačiau prie šitų mažų staliukų, neišskiriant nė grindų, šitie ramūs ir laimingi 3-7 m. amžiaus mokiniukai rimtai ir džiaugsmingai deda pamatus tikrajai kultūrai. Jie mokosi skaityti, rašyti, skaičiuoti. Jie rašo rašinius, susipažįsta su geometrija, trupmenomis bei gramatika, visa tam naudodami specialiai paruoštą medžiagą.

    Kita vertus, šitas kambarys vis dėlto visai neprimena mokyklos kambario, kaip mes esame pratę jį matyti ar vaizduotis. Nėra sunkių suolų ar stalų, surikiuotų eilėmis, nėra nei paaukštinto mokytojos stalo. Kartais gali atrodyti, kad nė pačios mokytojos nepastebėsite. Gal būt, ji bus kokiame kampelyje, priklaupus ant grindų, ir rodys vaikui, dirbančiam ant patiesalo, kaip reikia sudarinėti žodžius iš kilnojamų raidžių, o, gal būt, ji aiškins susidomėjusiai vaikų grupelei, kaip padalyti 3486 iš 3, su puikia ir vaizdinga medžiaga, kurią Dr. Montessori yra paruošusi dešimtainės sistemos struktūrai pavaizduoti. Tikrai galima pasakyti, kad senojo tipo mokytoja čia jau yra dingusi kartu su mums pažįstamuoju mokyklos kambariu arba klase, kur ji valdė vaikus, naudodamasi neginčijamo autoriteto teise. Ir štai čia — montesorinėj mokykloj — vietoj valdančios ir diriguojančios mokytojos mes matome mandagią žinių teikėją, nuolankią patarnautoją ir švelnų angelą sargą. Ji nebemoko, o vadovauja neišsenkamai ir entuziastingai vaiko energijai, kiuri veržte veržiasi į sąmoningo protavimo ir kruopštaus ieškojimo kelius. Kaip patyrusi vadovė, ji nurodo tik kryptį ir saugų taką, kuriuo vaikai turi eiti, bet jie turi eiti patys savo kojomis ir taip, kaip jiems geriau patinka, atseit, vadovaudamiesi savo vidaus balsu. Visuomet ji yra pasiruošusi padėti kiekvienam vaikui, bet ji jų nevaldo stipresniu savo protu ir nevaržo jų polėkių savuoju protavimo būdu, kuris yra svetimas, nesuprantamas mažųjų pasauliui. Ji yra kaip saulė — didžioji paragintojo, kurios judrioje priežiūroje jauni ir trapūs vaiko proto pumpurai patys išsiskleidžia ir auga, maitinami Dievo duotosios individui galios.

Pagrindinės Montessori sistemos bei metodo savybės

1.    Montessori sistema yra pagrįsta ilgų metų kantriais vaiko prigimties tyrinėjimais, kurie buvo įvykdyti didžiausio šios rūšies genijaus po Froebelio.

2.    Montessori metodas įmanomas pritaikyti visur, visose žmonių padermėse: Su dideliu pasisekimu jis buvo išbandytas vienos kartos būvyje su visų civilizuotų ir necivilizuotų kraštų vaikais. Žmonių rasė, spalva, tautybė, klimatas, socialinis gerbūvis ar civilizacijos lygis neparodė jokių skirtumo žymių; kur betaikomas metodas, visur susilaukė pasisekimo.

3.    Kiekvienu atveju buvo įsitikinta, kad mažasis vaikas mėgsta darbą, veikiai pasirenkamą ir dideliu džiaugsmu įvykdomą.

4.    Metodas pagrįstas būtinu vaiko reikalavimu "mokytis veikiant". Kiekvienai protinio vaiko brendimo pakopai reikia duoti atitinkamų pratybų (užsiėmimų), kurios miklintų jo protą, tuo būdu paruošdamos dirvą tolesnei plėtros pakopai.

5.    Leisdama vaikui veikti savarankiškai, Montessori sistema įgalina jį išmokti daugiau ir geriau negu senoji sistema.

6.    Panaikinamas vaiko skatinimas bei vertinimas mokytis dėl noro būti pagirtam ar dėl baimės būti nubaustam. Naujoje montesorinės mokyklos santvarkoje vaikas išvysto daug didesnį drausmės pajautimą, nes ši eina iš vaiko vidaus, o ne iš jį spaudžiančių išorės aplinkybių.

7.    Metodas pagrįstas gilia vaiko asmenybės pagarba. Jis pašalina persveriančią suaugusio įtaką vaiko proto plėtros vyksme, tuo sudarydamas vaikui sąlygas "augti" biologinėje nepriklausomybėje. Tai pagrindas tikrajai drausmei.

8.    Montessori metodas įgalina mokytoją veikti su kiekvienu vaiku kiekvienoje srityje atskirai; tuo būdu įvairios dėmesio sritys, pritaikomos paskiro vaiko dvasios pareikalavimams.

9.    Kiekvienas vaikas užsiima pagal savo gabumus arba tuometinį fizinį ir dvasinį pajėgumą. Gabusis — nėra trukdomas ar sulaikomas negabesniojo, o negabesnysis — bandydamas neatsilikti — nesikapsto beviltiškai dar nesuvokiamose jam srityse. Todėl kiekvienas protinis vaiko laimėjimas gerai ir taikliai įtvirtinamas jo nuovokon prieš einant prie kito.

10.    Panaikinama rungtynių dvasia ir jų liūdnieji rezultatai. Dar daugiau: atvejų atvejais vaikai gaudo progas viens kitam padėti. Toji savitarpio pagalba džiaugsmingai teikiama ir dėkingai priimama.

11.    Ką bedarydamas, vaikas pats pasirenka sau darbą ir dirba jį savaimingai (spontaniškai), niekeno neverčiamas ir su niekuo nesveikai nelenktyniaudamas. Tuo būdu yra pašalintas bet kuris pavojus vaikui pervargti arba išgyventi žemumo bei menkavertiškumo jausmus (inferiority complex) ir kitokius jaudinimus, kurie vėlesniame amžiuje išsivysto į visokias liguistas dvasios būsenas.

12.    Pagaliau, Montessori metodas visašališkai išplėtoja vaiko asmenybę: ne tik jo mokslinius sugebėjimus, bet ir pajėgumą svarstyti, imtis iniciatyvos, nepasiduoti klaidingų įtakų srovėms, savarankiškai, bet išmintingai apsispręsti ir kartu padeda vaikui išaugti į socialų ir emociniu atžvilgiu subrendusį žmogų. Gyvendamas kaip laisvas narys tikroje socialinėje bendruomenėje, vaikas tartum suauga su visomis socialinio gyvenimo esminėmis savybėmis, kurios ir tampa gero bei sąmoningo piliečio pagrindu.

Vertė A. Viktienė

    Šio straipsnio autorius E. Mortimer Standing yra žymus anglų pedagogas ir didelis Froebelio gerbėjas. Jis pastoviai bendradarbiavo su dr. M. Montessori nuo 1921 m. Jis yra labai gerai pažįstamas Anglijoje ir Indijoje savo labai vertinga knyga “Montessori her Life and Work”.