DR. J. PRUNSKIS

AI ŠV. ALFONSAS Liguori pasijuto ligos palaužtas, kreipėsi į popiežių Klemensą VIII, prašydamas, kad jį atleistų nuo vyskupo pareigų. Bet popiežius į tai atsakė: "Užteks, kad vyskupas Liguori savo dieceziją valdys iš ligonio lovos. Viena vienintelė malda, kurią jis iš ten pasiųs, bus šimtą kartų vertingesnė už tūkstantį vyskupiškų vizitacijų". Kad ir kaip keistai mums tai atrodytų, popiežius vis dėlto davė teisingą atsakymą. Nežiūrint savo ligos, šv. Alfonsas Liguori buvo ne tik įtakingas vyskupas, bet ir sukūrė tiek daug puikių veikalų, kurie ir šiandien daugeliui yra gilus įkvėpimas.

     Anksčiau ar vėliau kiekvieną mūsų aplanko liga, o jeigu ir visą amžių pasiliktume sveiki, tai neišvengiamai ateis senatvė su paliegimu ir netekimu jėgų. Labai yra svarbu iš anksto tam pasiruošti, kad, nusilpus kūnui, neliktume dvasios paliegėliai. Ligai ar senatvei supančiojus mūsų kūną, dar ne viskas yra baigta. Žmogaus didžiosios galios, siela su protu ir laisva valia, stovi aukščiau kūniškos ligos varžtų.

Liga nesulaikė jų veržlumo

     Amerikiečiui šokėjui Charles Bookman 1945 m. buvo pasakyta, kad jo pasirinktoji profesija jau baigta, nes jis, teturėdamas 24 m. amž., tapo nepagydomos daugialypės sklerozės auka. Ši liga jį padarė invalidu, susilpnindama ir dalinai paraližuodama muskulus. Tačiau jis rankų nenuleido. Ligai plečiantis, jis pasirinko kitą, baleto mokytojo, profesiją. Vedė savo buvusią mokinę ir drauge su ja 1959 m. savo baleto mokykloje Čikagoje jau turėjo 200 mokinių. Dėl nesveikatos pasitraukęs iš baleto, jis pasirinko choreografiją, pasiekdamas žymių laimėjimų.

 

Žmogui reikia susikaupimo ir tylos, kad geriau galėtu pažinti save.

 

     Visoje Amerikoje pagarsėjo ligonė Mary Ellen Kelly, gyvenanti Marcus, Iowa. Ji yra reumatinio artrito auka. Ši liga jai neleidžia kontroliuoti net apie 95% savo kūno muskulų. Ji tegali pajudinti tik veido muskulus ir du dešinės rankos pirštus. Ir vis dėlto, taip bejėgiškai gulėdama lovoje, ji įstengė sutelkti į specialią ligonių sąjungą net 2.000 narių iš visų Amerikos kampų. Ji leidžia ligoniams skirtą žurnalą "Seconds Sanctified" (Pašventintos Sekundės), kuris lanko daugelį Amerikos ir kitų šalių ligonių. Ji parašė net knygą "But With the Dawn Rejoicing". Kai ji buvo pakviesta į Čikagą, kad galėtų autografuoti pirkėjams savo veikalą, jos nepriėmė nei į lėktuvą, nei į keleivinį traukinį, nes tos susisiekimo linijos neturėjo pritaikytų vietų jai gulėti, nei žmonių ją kilnoti ir valgydinti.

     Tad, kaip ji pati sakosi, teko keliauti drauge su viščiukais, bet toji kelionė jos neatbaidė. Tačiau net ir prekiniuose vagonuose jai buvo sunku gauti nešikų, kurie ją įkeltų ir iškeltų. Savo knygą ji parašė tik tais dviem pirštais, kuriuos gali judinti. Knygoje ji nupasakoja savo dvidešimties metų kovą pasilikti aktyvia, nepaisant ligos. Atvykusi į Čikagą, ji net pasirūpino, kad ją nuvežtų į veteranų ligoninę, kur ji guodė kare nukentėjusius vyrus.

Akla, kurčia, nebylė

     Daugelis yra girdėję apie Helen Keller, kuri nuo pat mažens buvo akla, kurčia ir nebylė. Vis dėlto, padedant pasišventusiai mokytojai, ji išmoko susikalbėti rankų ženklais, išmoko rašyti ir skaityti aklųjų raštą. Taip pat išmoko rašyti mašinėle, išėjo kolegijos kursą, išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas. Ji dėl to laimėjo, kad nesugniužo savo invalidume, bet veržėsi pirmyn. Negalėjimą panaudoti akių, ausų ir liežuvio jai pavadavo puikiai išvystyti kiti gabumai. Ji išmoko kitų tariamus žodžius suprasti, liesdama kalbančiojo lūpas. Ji išmoko net šiaip taip žodžius tarti ir važinėjo į įvairias vietas sakyti prakalbų. Yra eilė jos įdomių raštų. Viename jos laiške taip pasakyta: "Mintis, kad mano dangiškasis Tėvas visada yra arti manęs, gausiai man suteikia tų dalykų, kurie praturtina mano gyvenimą ir daro jį džiugų bei malonų; kiekvieną mano invalidumo rūšį padaro mažu dalyku, palyginus su tomis nesuskaitomomis palaimomis, kuriomis aš galiu džiaugtis."

Kryžiaus arfa

     Joana nuo Kryžiaus savo ligoje visada buvo šviesi ir draugiška. Save ji laikė muzikos instrumentu Viešpaties rankoje. Didžiose kančiose jai atrodė, lyg patikimas balsas sakytų: "Giedok, sesele, panaudodama savo kryžiaus arfą. Viešpats visada turėjo draugų prie stalo, bet tik nedaugelis pasiliko su Juo kančioje ir prie kryžiaus".

     Kai buvo sunkiai susirgusi šv. Teresėlė, jai buvo patarta kasdien penkiolika minučių pasivaikščioti sodelyje. Ligonei vaikščiojant buvo dideli skausmai, bet ji visa tai kantriai pakeldavo, aukodama už misijose apaštalaujančius ir tame atrasdavo stiprybės pildyti nelengvą gydytojo patarimą.

     Dar ne taip seniai Prancūzijoje buvo didelė sensacija Eva Lavalliere, teatro žvaigždė, pasitraukusi į šventą atgailos gyvenimą. Paskutiniais savo gyvenimo metais ji pergyveno dideles kūno kančias. Kartą ji dėl to pasiskundė savo dvasios vadui arkivyskupui Lemaitre, kuris taip jai pasakė: "Matote, kentėjimai mums yra raktas į dangų." Tada buvusioji scenos žvaigždė ramiai pratarė: "Ach, jeigu taip, tai išmelskite man visą ryšulį tų raktų!"

Tylioji šventovė

     Kartą į vienus turtingus namus atsilankė grupė svečių. Šeimininkas jiems parodė didelius savo meno turtus. Svečiai viskuo labai domėjosi, visi buvo linksmi ir patenkinti. Kai jau buvo bepradedą skirstytis, šeimininkas prabilo: "Dar jūs kai ko mano namuose nematėte. Nematėte mūsų tylios mažos šventovės." Ir jis svečius nuvedė į nuošalų kambarį, atskleidė užuolaidą, ir lankytojai buvo bestovį prieš ligonės lovą. Mergaitė buvo išbalusi, tačiau akys spindėjo paguoda ir ramybe. Šeimininkas tarė svečiams: "Tai mano duktė. Nuo savo penkioliktų amžiaus metų ji yra ligonė ir invalidė. Jau beveik dvidešimt penkeri metai, kaip ji guli kentėdama. Tačiau ji yra mūsų palaima. Čia yra mūsų tyli, miela šventovė. Čia mes vis iš naujo išmokstame kantrybės."

Revolveris ir Evangelija

Vienas jaunas klierikas papasakojo šitokį atsitikimą. Kai jis ruošėsi pirmiesiems aukštojo mokslo egzaminams, buvo pašauktas į universiteto kliniką, kur gulėjo sunkiai sergąs jo draugas. Iš pradžių tai buvo tik nepavojingas ausies susirgimas, tačiau per neatsargumą jam į ausį buvo įleista aštrios rūkšties, kuri išdegino ausies angą kiauše. Kai klierikas prisiartino prie ligonio lovos, šis jam nuoširdžiai padėkojo už atėjimą. Suvargęs ligonis papasakojo, kas buvo atsitikę. Paskui jis tarė: "Atidaryk prie mano lovos stovinčios spintelės stalčių." Klierikas atidarė ir nusigando: ten gulėjo revolveris ir Naujasis Testamentas. Ligonis drebančiu balsu šnabždėjo: "Buvo valanda, kai vienas iš šių dviejų dalykų turėjo nugalėti. Kitokio pasirinkimo man nebuvo. Ačiū Dievui, kad toji maža knygelė buvo stipresnė..."

     Labai yra svarbu kiekvienam ligoniui semtis stiprybės iš religijos, iš Naujojo Testamento tiesų ir vilčių. Tik religija gali duoti stiprybės net ir tragiškiausiose valandose. Fridrichas Ozanamas savo paskutinėje ligoje kalbėjo: "Jei Tu, Viešpatie, mane tomis dienomis, kurios man dar liko gyventi, norėsi prirakinti prie ligonio lovos, jos vis dar bus per trumpos, kad įstengčiau atsidėkoti už tas dienas, kurias esu išgyvenęs. Jeigu ši mano kalba būtų paskutinė, tegul ji Tau bus garbės ir padėkos giesmė už Tavo gerumą".

Nuostabūs ryžto pavyzdžiai

     Kilniosios sielos mums parodo nuostabaus ryžto pavyzdžių. Vienas Indijos misijonierius, išsėmęs savo jėgas apaštalavimo darbe, pateko gydytis į vieno apie mediciną nusimanančio brolio rankas. Taip jis išbuvo ten mėnesį, ir niekas nedrįso jam pasakyti, kad susirgimas jau nepagydomas. Pagaliau jis pats nuėjo pas sanatorijos vedėją ir paprašė atvirai pasakyti, kiek ilgai dar jam teks gyventi. Sanatorijos vedėjas atsiliepė: "Jeigu jau taip prisispyręs manęs klausiate, tai pasakysiu — gydytojai jums skiria dar metus, o geriausiu atveju dvejus".

      — "Gerai, tai teįvyksta Viešpaties valia. Ačiū, kad pasakėte. Grįžtu atgal į misijas. Kam man čia begaišti. Dar tiek daug savo misijų stotyje turiu padaryti, kad vargu, ar dvejų metų užteks". Ir tą pačią dieną jis išvyko savo gyvenimo aukos užbaigti misijose.

      Kai kuriose vienuolynų ligoninėse prie kiekvienos lovos yra parašas: "Iš meilės Dievui". Slaugytojos iš meilės Dievui turi semtis pasišventimo ir ištikimumo, o ligonis — kantrybės ir gilesnio savo ligos įprasminimo tikėjime. Kai ligos naktis uždengia mūsų akis, pamatykime aukščiau naujus žvaigždėtus pasaulius.