SONĖ TOMARIENĖ
 
Netekėjo saulutė šitą rytą devintą, 
Neprižadins iš dulkių balto žiedo numinto.
Ir be žodžio stovėsiu šalia laimės griuvėsių — 
Niekados jau daugiau aš tavęs nebregėsiu.
 
Nebebaigsime rūmų, nei svajonių kolonų — 
Jau nulinko jos visos priešais gaisrą raudoną. 
Išdžiovino upes jis lig lašo, lig dugno,
Kai raudojom silpni ir bejėgiai prieš ugnį.
 
Skraido paukščiai miške, o ereliai kalnuose, 
Tiktai aš dykumoj savo skausmą nešuosi.
Ir parlėks vakare vėl į lizdą paukštelis,
Tik negriš atgalios jau nė tavo šešėlis.
 
Atstatysime rūmus su kolonom granito, 
Prirašysim knygas ir legendų, ir mitų.
Gal pražys ir žiedai ant juodųjų degėsių — 
Tik tavęs niekados, niekados nebregėsiu.