BRUNO MARKAITIS, S. J.

ŪRYBA yra charakteringasis žmogiškosios buities elementas. Joje matome žmogaus dvasios ir gyvenamosios aplinkos veidą. Ji mums kalba apie praeities ir dabarties problemas, bandydama nusakyti žmogaus ir pasaulio santykius. Jos giliuose aruoduose glūdi didysis žmonijos turtas, o jos dvasingume regime ateities vizijas ir neatskleistas širdies paslaptis. Po jos šydu slepiasi nuolat gyvos žmogaus pastangos pasiekti stebuklingąjį grožio, gėrio ir tiesos pasaulį, kuriame nebėra formos netobulumo, minties lėkštumo ir idėjos nevaisingumo.

     Kūryba yra mįslingasis žmogiškosios buities prasiveržimas, nes joje pastebime nuolat neramų, visados gyvą ir nieku būdu nesulaikomą veržlumą skelbti tiesą ir grožį, kartais labai neįprastai pergyventą ir suprastą, bet pateikiamą atvirai ir drąsiai, nebojant nei kritikos, nei pajuokos, kartais nesiskaitant net su pačiu gyvybės turtu. Ir kuo didesnis kūrybingumo potencijalas, kuo aukštesnė kūrybos kokybė, tuo, regis, galingesnis veržlumas ir narsesnė drąsa.

     Kūryba yra įkvepiantysis žmogiškosios buities veiksnys, nes jis liudija žmogiškosios dvasios pranašumą, jos nesenkantį išradingumą ir ypatingai jos nemirtingumą. Mat, kūryboje matome nuostabiausias žmogaus dvasios apraiškas: duoti minčiai grožiu persunktą ir apčiuopiamą formą, sudvasinti medžiagą gyvybingu prasmingumu ir esamą formą, patobulinti originalumo išradingumu. Nenuostabu, kad kūrybos palikimas pažadina dvasios ugnį nauju liepsningumu, praturtina žinojimą ir apvaisina mintį įkvėpimu.

     Todėl kūrybos akivaizdoje žmogus turėtų susimąstyti. Argi ne kurdamas žmogus tampa Aukščiausiojo Kūrėjo atspindžiu ir Jo galios ribotu dalininku? Argi ne kūrybinė galia kūrėją padaro skirtingu nuo nekūrėjo? Argi ne kūrybos universalioje šventovėje noriai tiesiasi rankos į Tą, iš kurio tveriančios širdies prasiveržė pirmagimės kūrybingumo srovės ir šaltiniai?

     Kūryba neįsivaizduojama be kūrėjo, nors neretai pasitaiko, kad tiesa ir grožis konkrečiomis savo mįslingumo formomis gundo mus pamiršti kūrėją ir apsiriboti jo kūryba. Pilnutinis objektyvumas neleidžia skirti kūrybos nuo kūrėjo, nes kūrybos prasmingumas ir idėjinis tikslingumas reikalauja, kad tiek stebėtojas, tiek vertintojas gerai pažintų kūrėjo dvasios pasaulį, kūrybinę pasaulėžiūrą, jo intencijas ir interpretacijos niuansus. Juk kūrėjas gyvena savitame pasaulyje, kuris kitiems sunkiai, jei iš viso, prieinamas. Vadinasi, šita prasme kritika turi labai reliatyvią vertę.

     Tikrasis kūrėjas pasižymi nenuslopinamu veržlumu, idėjiniu išradingumu ir darbo kantrybe. Jo nerami dvasia — bėgantis vanduo, kurio nepaslėpsi, nenusausinsi, neužtvenksi. Žiūrėk, jis prasigraužia, prasiveržia, ištrykšta. Tur būt, dėl to kūrėjo nenugąsdina kliūtys ir ribotumas, kuriuos uždeda aplinkybės ir nedėkinga laikų atmosfera. Jis pergyvena depresijas, nusivylimus, nepasisekimus — ir nepalūžta. Jis išklauso maža kuo pagrįstus priekaištus, paviršutinišką ir, tokiu būdu, neteisingą kritiką — ir neapkarsta. Jis keliauja tamsią bręstančios kūrybos naktį — ir nepamiršta saulės. Gyvena skausme ir kuria džiaugsmą. Vaizduoja kančią, bet dainuoja apie viltį. Jis dirba ir tada, kai daugelio nuleistos rankos rodo suglebimą ir nevaisingumą. Jis kuria net tada, kai visa aplinka gyvena stagnacijoje.

     Tikrasis kūrėjas yra pastovusis liudininkas, kad tautos ar bendruomenės organizmas tebėra pagrindiniai sveikas, kad juo teko viltinga ateities srovė. Kūrėjo tylios, bet darbščios ir nepailstančios pastangos perima tautos gyvenimą kažkokiu paslaptingu gyvybingumu, kalbėdamos apie prasmingumą dirbti, siekti ir kovoti.

     Tikrasis kūrėjas yra paskatinimas ir įkvepiantis padrąsinimas, nes jis pats, likdamas ištikimas savo prigimčiai ir savo misijai, kitiems rodo pavyzdį žvelgti į gyvenimą ir į žmogų platesniu žvilgsniu ir giliau siekiančiu supratimu. Jis dažnai atskleidžia mums dalykus ir jų savybes, kurių anksčiau nematėme, pro kuriuos nepastebėjome. Ir nors kūrėjų didžioji dauguma senas tiesas mums skelbia, jų didybė glūdi kaip tik tame, kad jie sugeba mums pateikti naują bruožą, naują žvilgsnį, naują supratimą.

     Todėl prie kūrybos tenka artintis su pagarba, šviesia akimi ir brandžia širdimi. Skonis, be abejonės, yra linkęs eiti savo laisvės keliu. Bet naudinga prisiminti, kad skonis nėra nei vienintelis, nei neklaidingas teisėjas. Jį turi lydėti išmintingas žvilgsnis ir brandi dvasia. O jei kūrybai tenka mūsų pagarbus džiaugsmas ir pakilus pasigėrėjimas, tai kūrėjui atiduokime draugiško dėkingumo duoklę.

Šeši dailininkai — Eleonora Marčiulionienė, Jadvyga Paukštienė, Povilas Kaupas, Aleksandras Marčiulionis, Balys Milaknis ir Bronius Murinas — surengė jungtinę parodą Jaunimo Centre, 1959 spalio 24 dieną. Tėvas Bruno Markaitis, S. J., ta proga pasakė parodą atidarančią kalbą, kurią čia išspausdinome. Red.