PETRAS MALDEIKIS

     Neseniai pasirodė P. Maldeikio knyga apie Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstybių auklėjimą (ji buvo paminėta praėjusiame "L. L." numeryje). Knygoje yra originalių minčių, kurios gal ne vienam auklėtojui atvers akis ir duos atsakymą į keblius klausimus, kilusius stebint mokyklinį jaunimą Amerikoje. Norėdami supažindinti skaitytojus su knygos stiliumi bei pobūdžiu, perspausdiname čia straipsnelį apie religinius skirtumus Europos ir Amerikos auklėjime.

Redakcija

Religiniai skirtumai

ELIGIJA yra viena gyvenimo sričių, kuri duoda tikinčio žmogaus gyvenimui tikslus, nustato jo kryptį ir normuoja jo laikymąsi ir jo pastangas. Nuo žmogaus religinių įsitikinimų turėjimo ar neturėjimo, nuo jų vertinimo ar nevertinimo pareina, kaip auklėjasi pats žmogus ir kaip jis auklėja savo prieauglį. Nuo religinės padėties tame ar kitame krašte pareina, kokį vaidmenį religija vaidina mokykloje, kokie uždaviniai jai numatomi bendroje to krašto švietimo sistemoje bei viešajame gyvenime ir kuo pagrįsta to krašto žmonių moralė.

     J. A. Valstybių religinis gyvenimas yra gerokai skirtingas nuo bet kurio Europos krašto. Visuose V. Europos kraštuose dažniausiai vyrauja kuri nors viena konfesija. Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Airijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Pietų Vokietijoje didelę daugumą sudaro katalikai. Kituose Europos kraštuose vyrauja protestantai. Religiškai mišriuose kraštuose, kaip Vokietija, Šveicarija ir Olandija, atskiros konfesijos daugiausia pasiskirsto krašto sritimis. Išskyrus didmiesčius, kur neišvengiama didesnio religinio mišrumo, šiaip žmonės ten konfesiškai grupuojasi krašto sritimis ir gyvenamomis vietovėmis. Suprantama, lieka ir konfesiškai mišrių pereinamų zonų, kurios tačiau dažniausiai yra nedidelės. Išskyrus komunistų valdžion patekusius kraštus ir Prancūziją, kur Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir religija išskirta iš valstybės mokyklose mokomųjų dalykų sudėties, visuose kituose V. Europos kraštuose religinis mokymas yra privalomas. Nuo jos atleidžiami tik tie mokiniai, kurių tėvai raštu to pareikalauja. Praktiškai tai sudaro tik išimtis. Vokietijoje ir Olandijoje katalikai daugiausia turi valstybines mokyklas, lankomas tik katalikų mokinių. Nekatalikai Vokietijoje kovoja už vadinamą simultaninę mokyklą, kurią lanko visų konfesijų mokiniai, o tik tikybos moko atskirai kiekvienos konfesijos dvasininkai. Tokia padėtis yra kituose kraštuose religiškai mišriose vietovėse, kur neįmanoma kiekvienos konfesijos vaikams turėti atskiras mokyklas arba kur vienoje apylinkėje nesteigiama atskirų mokyklų konfesiniais pagrindais. Visų konfesijų tikybos dėstytojai turi lygias teises su kitų dalykų mokytojais. Be tikybos mokymo, jie rūpinasi ir bendru mokinių religiniu gyvenimu.

Vestuvinė taurė (1770 m.)

 

     Esant tokiai padėčiai, V. Europoje mažiau aktualus privačių konfesinių mokyklų steigimas. Valstybinės mokyklos daugumoje V. Europos kraštų patenkina daugumą tikinčiųjų tuo, kad jose jų vaikai mokomi religijos. Tačiau tikybos mokymas jose dar nepanaikina konfesinių mokyklų reikalingumo. Valstybės laikomos mokyklos, nors ir būdamos pagrįstos krikščioniškąja kultūra ir mokydamos mokinius religijos, ne visus tėvus patenkina. Jose moko įvairių pasaulėžiūrų bei įsitikinimų mokytojai, todėl praktiškai jų kryptis svyruoja tarp humanizmo, nacionalizmo ir krikščioniškosios kultūros. Dėl to aktyvesni tikintieji daug kur stengiasi savo vaikams turėti atskiras mokyklas. Tokių mokyklų yra visose V. Europos valstybėse. Labiausiai jos prigiję Anglijoje, kur valdžia šelpia ir beveik išlaiko vadinamas nenumatytas konfesinių institucijų laikomas mokyklas.

     Didžiausią opoziciją prieš konfesines mokyklas ir prieš religijos mokymą Europoje sudaro kairaus nusistatymo žmonės, kurie apskritai kovoja prieš religiją ir kurie nenorėtų duoti tėvams teisės ir laisvės apsispręsti, kaip jų vaikai turėtų būti auklėjami religiniu atžvilgiu. Nekalbant apie komunistus, socialistai ir kiti jiems artimesni sluogsniai Europoje kovoja už valdžios auklėjimo monopolį ir už religijos pašalinimą iš mokyklų. Be Prancūzijos, jiems yra tai pavykę tik tose valstybėse, kur įvesta komunistinė diktatūra.

     Amerikos visuomenė religiškai yra jau daug mišresnė. Anksčiau čia atskirai įsikūrusios ir savo mokyklas turėjusios religinės grupės ilgainiui susimaišė. Didelė imigracija ir gyventojų kėlimasis į greitai augančius miestus sumaišė įvairių religijų žmones. Religinis mišrumas sudarė problemą mokykloms. Vienos kurios nors konfesijos laikoma mokykla jau nepatenkino kitų konfesijų gyventojų, ir tokia padėtis aktualino reikalą steigti bendrąsias, visų konfesijų mokiniams tinkančias mokyklas.

 

Keramikiniai švilpukai


     Pasukdama į nekonfesinių mokyklų kelią, Amerika nepasirinko vidurio kelio ir savo mokyklinį auklėjimą nureligino. Užuot leidusi kiekvienai konfesijai religiją dėstyti tos konfesijos mokiniams, Amerika auklėjime pritaikė griežtą valstybės nuo Bažnyčios atskyrimo principą, eliminuodama religinį auklėjimą iš mokyklinio auklėjimo sistemos.

     Tas religijos išskyrimas iš viešosios mokyklos šiaip ar taip yra glaudžiai susijęs su religijos padėtimi Amerikos visuomenėje. Pirmiausia į tai vedė nepaprastas visuomenės religinis komplikuotumas, t. y., nepaprastas gyventojų religinis mišrumas. Be keletos didesnių konfesijų, čia yra per 200 įvairių skirtingų sektų. Toks sektų gausumas rodo tam tikrą jų sekėjų religinį nerimtumą ir menką religinį sąmoningumą ar bent, mažiausia, didelį religinį individualumą. Toks religinis individualizmas neišvengiamai veda į religinį chaosą ir tuo pačiu į nureligėjimą. Religinis nedrausmingumas, nuvedęs į tokį susiskaldymą, sudarė padėtį, kurioje religiniai reikalai bendrųjų žmogaus reikalų komplekse mažai berespektuojami. Tuo pasinaudodami areliginio nusiteikimo žmonės, apšaukdami visas konfesijas sektomis ir kovodami prieš religinį auklėjimą iš viso, skelbėsi tik norį eliminuoti iš viešosios mokyklos sektų įtakas ir jų tarpusavio kovas.

     Antra priežastis, nuvedusi į viešosios mokyklos susekuliarinimą, buvo bendras religinio intereso menkėjimas. Jei septynioliktame amžiuje Amerikos kolonijų gyventojai pasižymėjo religingumu, tai aštuonioliktojo amžiaus antroje pusėje ir devynioliktame amžiuje religinis interesas ėmė menkėti. Kaip kartais aptariama, žmonių susidomėjimas ir interesas nuo religijos nukrypo į ekonominį gyvenimą ir kitas sritis. Apie 1950 metus arti pusės visų J.A.V. gyventojų nepriklausė jokiai religinei bendruomenei. Tai rodo bažnytinės organizacijos nevertinimą ir jos nuvertinimą kaip viešosios jėgos ir religinių dalykų suformalinimą viešajame gyvenime. Todėl ir jos balsas auklėjimo reikaluose visiškai paprastai ignoruojamas. Dėl to ir katalikų parapinės mokyklos, kurios mokydamos per 10% viso priaugančio Amerikos jaunimo, atlieka milžinišką patarnavimą tautai, nesusilaukia paramos iš viešųjų fondų. Ta jų diskriminacija ir neretai jų apkaltinimas, kad jos skaldančios Amerikos auklėjimą ir tuo pačiu Amerikos visuomenę, rodo, kad jos čia yra nepakankamai respektuojamos.

     Religijos išskyrimas iš viešosios mokyklos ir jos sekuliaristiškas traktavimas mažina ir religiškai sankcionuotos moralės reikšmę. Jei V. Europoje mokyklinis auklėjimas beveik visur pagrįstas krikščioniškai suprantama morale, tai čia moralės reikalai per daug suvedami į papročius ir tuo pati moralė degraduojama. Laicistinės krypties pedagoginėje literatūroje (o tokios čia yra didelė dauguma) apie moralę kalbama tik kaip apie tos ar kitos visuomenės laikymosi standartus, o mokiniams siūloma savo diskusijose patiems apspręsti moralinius principus. Laicistinės moralės auklėjimas, atrodo, čia ir bus daugiausia prisidėjęs prie tų pakitimų, kurie čia yra įvykę šeimos — tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos — santykiuose.