KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     Vienas skaitytojas kreipėsi į redakciją, prašydamas paaiškinti apie neseniai prie Mirties Jūros atrastus senovės indus, kuriuose buvo rasta svarbių rankraščių. Šiuos atradimus kai kurie tuoj pradėjo naudoti, norėdami sukelti abejojimų krikščionių tikėjimu. To skaitytojo teigimu ir Lietuvoje studentams buvo apie tai aiškinama, savotiškai klaidingai interpretuojant tų iškasenų reikšmę ir stengiantis suduoti smūgį katalikų tikėjimui. Teko girdėti, kad ir kitiems mūsų tautiečiams, vieną kitą straipsnį, svetimoje spaudoje paskaičius, kilo daug neaiškumų. Todėl čia dedame K. Trimako, S. J. straipsnį, paaiškinantį šį klausimą.

Redakcija

AS nori sunaikinti medį, ne-pešioja šakelių, bet deda kirvį prie medžio šaknų. Kas nori sunaikinti krikščionybę, dažniausiai vienaip ar kitaip bando paneigti jos dievišką kilmę. Tačiau ji taip tvirtai stovi, apsaugota istorinių davinių, kad visi kirviai greitai atšimpa...

     1947 m. prie vakarų-šiaurinio Mirties Jūros kranto, netoli Qumran griuvėsių, kur maždaug tarp 200 m. prieš Kr. ir 68 m. po Kr. gyveno vienos žydų (gal būt, esėnų) sektos bendruomenė, buvo atrasti Mirties Jūros raštai. Tai "didžiausi rankraščių atradimai moderniais laikais", tvirtino archeologas W. Albright. "Pirmą kartą mes turime vienos grupės žmonių, gyvenusių Kristaus laikais, visą knygyną", džiaugėsi vienas žymiausių šių raštų tyrinėtojų Dr. M. Burrows. Be visų Senojo Testamento knygų rankraščių (daugumoj tik jų dalių bei nuotrupų, nors pvz., buvo atrasta pilna pranašo Izaijo knygos kopija) buvo atrasta keletą tos sektos raštų: "Disciplinos Vadovėlis", "Karas tarp šviesos ir tamsos vaikų", tos sektos Psalmės ir komentarai apie Senojo Testamento Habakuko knygą.

     Vos po trejų metų (1950 m.) Andre Dupont-Sommer paskelbė savo studijų išvadas: "Galilietis Mokytojas (Kristus) daugeriopu atžvilgiu, atrodo, yra stebėtinas naujas teisingumo mokytojo įsikūnijimas." Teisingumo mokytojas, aprašytas Habakuko komentaruose, gyvenęs prieš Kristų, bet tiksliai istoriškai dar nenustatytas, pagal Dupont-Sommer, buvo persekiotas, nužudytas ir laikomas Mesiju, pasaulio išganytoju bei būsimu teisėju, kaip ir Kristus. Kaip tas mokytojas yra panašus į Kristų, taip Qumran mokslas — į krikščionybę, nes taip pat moko neturto, skaistumo ir broliškos meilės. Iš to galutiną išvadą kiekvienas lengvai galėtų pasidaryti: kadangi Kristus ir krikščionybė yra vėlyvesni, krikščionybė kilo iš Qumran sektos, o Kristus ne tik nėra vienintelis Mesijas ir pasaulio Išganytojas, bet gal tėra teisingumo mokytojo imitacija. Tada krikščionybė nebūtų Dievo apreikšta religija, nei Kristus — jos steigėjas.

     Šią išvadą, kaipo naują sensaciją, Amerikoje išplatino filologijos mėgėjas Ed. Wilson. Tarp kita ko savo knygoje jis pareiškė: "Šis vienuolynas ... yra, gal būt, daugiau negu Betliejus ar Nazaretas, krikščionybės lopšys." Kitas filologas J. Allegro savo radijo kalbose Anglijoje paneigė, kad Jėzus yra vienintelis Mesijas ir užtikrintai pareiškė, kad teisusis mokytojas yra tiek panašus į Jį, kad buvo net nukryžiuotas. Atrodo, kad ir komunistai sovietų kraštuose vartoja šią išvadą krikščionybei diskredituoti.

     Tačiau ši išvada sutiko didelį pasipriešinimą iš daugelio Mirties Jūros raštus tyrinėjančių mokslininkų, tiek katalikų, tiek nekatalikų. Pasiremiant tų mokslininkų daviniais, reikia šitaip spręsti apie Dupont-Sommer bei jo kolegų teigimus.

     Pirma, Dupont-Sommer išvada yra tik teorija, t. y. tik bandymas išaiškinti ir todėl nėra įrodymas. Ji tėra tiek verta, kiek verti jos argumentai.

     Antra, ji yra pasenusi teorija. Nors iš karto stebėtina, kad 1950 m. sugalvota teorija po 8 metų jau laikoma pasenusia, tačiau tai yra tiesa. Prisiminkime, kad ji buvo paskelbta tik trečiais metais po pirmųjų atradimų, kad jos autoriaus darbas buvo atliktas skubotai, o tuo tarpu nauji atradimai, kurie dar iki šiol tebesitęsia, atskleidė naujų davinių, kuriais pasinaudodami kiti mokslininkai atmetė jo išvadas.

     Trečia, visi šios teorijos "argumentai" yra pagrįsti spėliojimais ir sugriauti rimtesnių mokslininkų. Šį teigimą tenka kiek plačiau paaiškinti. Kristus ir teisingumo mokytojas

     Negalima paneigti labai bendro pobūdžio paviršutinio panašumo tarp Jėzaus ir teisingumo mokytojo; t. y. abu buvo mokytojai ir abu buvo persekioti. Tačiau Dupont-Sommer atranda, kad pastarasis taip pat buvo nužudytas ir laikomas Mesiju, dieviška būtybe, pasaulio išganytoju ir būsimu teisėju. Sekantis pavyzdys geriausiai parodys, kuo Dupont-Sommer "atradimai" pagrindžiami; pirmiausia paduodame Habakuko komentarų tekstą: "Tai nurodo kunigą, kuris sukilo... (čia seka sužalota vieta)... užgauti jį piktais sprendimais. Baisias blogas ligas jie užkrovė ant jo, ir bausmę ant jo mėsos kūno." Dupont-Sommer šį tekstą taip išaiškina: "Ši vieta aiškiai (?—K. T.) kalba apie teisingumo mokytojo kančią: jis buvo teistas, pasmerktas, nubaustas: jis kentėjo "savo mėsos kūne"; be abejo (?—K. T.), jis buvo dieviška būtybė, kuri tapo kūnu, kad gyventų ir mirtų kaip žmogus."

     Tačiau (1) prieš sužalotą vietą sakinio veiksnys yra sukilęs piktasis kunigas, bet ne teisingumo mokytojas, todėl jis čia ir baudžiamas; (2) ši vieta Habakuko knygoje (II, 7-8) kaip tik ir kalba apie piktąjį žmogų ir jo nubaudimą, o komentarai tą tekstą išaiškina (žr. Gaster, p. 254).* Tad šioje vietoje visai nekalbama apie teisingojo mokytojo persekiojimą. Taip pat ne visai "be abejo" tas mokytojas yra "dieviška būtybė", nes iš "mėsos kūno" ištraukti dievišką kilmę gali tik tas, kuris subjektyvaus spėliojimo "aiškiaregyste" skaito pagal savo išsigalvotą teoriją net ten, kur laiko nepalankios sąlygos išgraužė skyles rankraščių lakštuose. Ne tik toje vietoje, ne tik toje knygoje, bet absoliučiai jokiame Qumran rankraštyje apie dievišką įsikūnijimą nekalbama.

     Ir kitos Dupont-Sommer išvados apie teisingumo mokytoją, būtent, kad jis yra "Išrinktasis, Dievo Mesijas, pasaulio išganytojas", kuris laiko pabaigoje... bus vyriausias teisėjas", yra paremtos panašiomis "neįtikinančiomis interpretacijomis neaiškios prasmės tekstų ir netgi tekstų, kurie neabejotinai reiškia ką kitą", sako R. Scott ("The New Republic" žurnale, "The Dead Sea Scrolls, their significance to religious thought; a Symposium", 1956 m. IV, 9; p. 23; taip pat žr. Murphy, p. 101-103).

     Ar teisingasis mokytojas buvo nukryžiuotas? J. Allegro taip užtikrintai teigė, kad kai kurie pradėjo manyti, kad jis remiasi dar neišleistais Mirties Jūros raštais. Tačiau Jeruzalėje tuos raštus studijuoją penki mokslininkai pareiškė, kad "mes patikrinome visus raštus, atspausdintuosius ir dar neišleistus. Mes negalėjome atrasti jokiame tekste p. Allegro "atradimų". Mes nerandame jokio mokytojo nukryžiavimo". Po to sekanti per radiją transliuota Allegro kalba nebeskambėjo taip užtikrintai, ir jis prisipažino, kad jo "visos istorinių įvykių atstatymo išvados yra spėliojimai" (žr. "Time", 1956, IV, 2; p. 71). A. P. Davies laiko Jėzų esėnu, bet jis pats prisipažįsta, kad šios tezės nebando įrodyti, o tik spėlioja (žr. Burrows, "More Light...", p. 78-82).

     Pagaliau, pačioje paskutinėje ir, gal būt, pilniausiai visus faktus ir duomenis išnagrinėjančioje knygoje M. Burrows tvirtina: "Trumpai, niekas, kas Mirties Jūros raštuose liečia teisingumo mokytojo... asmenį ar darbą, nesikėsina prieš Kristaus vienatiniškumą" (uniqueness — t. y. kad Jis yra vienintelis Dievo Sūnus, Mesijas, Išganytojas; Burrows, "More Light...", p. 73; t. p. žr. žurnale "The New Republic", 1956, IV, 9; p. 23). Tad teisingumo mokytojas, kas jis bebūtų buvęs, nėra nei dieviškas, nei Mesijas, nei pasaulio išganytojas, nei jo busimasis teisėjas, ir todėl Kristus nėra jo imitacija ar duplikatas.

Krikščionybė ir Qumran sektos mokslas

     Mirties Jūros raštuose galima užtikti išsireiškimų, kurie užtinkami ir Naujame Testamente, pvz., "Dievo išrinktieji", "tamsa ir šviesa", "tamsos ir šviesos vaikai", "Dievo šventykla" (Qumran raštuose taikoma jų bendruomenei), "palaimintas" ir pan. Klaidinga iš to spręsti, kad krikščionybė, kaipo vėlyvesnė, yra kilusi iš Qumran žydų sektos. Reikia prisiminti, kad ne vien Mirties Jūros rankraščiuose, bet ir kituose to meto žydų raštuose, o ypač Senajame Testamente, randama visiškai tokių pat išsireiškimų (žr. Gaster, p. 20-24). Iš to galima spręsti, kad tie išsireiškimai buvo paplitę tarp žydų, o Jėzus ir apaštalai juos naudojo kaipo tuometinį kalbėjimo būdą, kad būtų to meto žmonių suprasti.

     Be to, moralinio mokslo panašumai, kaip skaistumo, neturto bei broliškos meilės vertinimas (vis dėlto, nors Qumran sekta mokė mylėti savuosius, liepė nekęsti priešų!) ir bendro pobūdžio religinės tiesos, neįrodo krikščionybės išsivystymo iš Qumran mokslo. Juk pati Qumran sekta buvo žydų sekta, plačiai vartojanti Senąjį Testamentą, kuriame tos religinės ir moralinės tiesos irgi atrandamos. O taip pat ir krikščionys naudojo ir tebenaudoja Senąjį Testamentą. Todėl tokie panašumai visai suprantami. Tačiau jie nesudaro krikščionybės esmės.

     "Juose (Qumran raštuose) nėra nė žymės pagrindinių teologinių idėjų — kaip įsikūnijęs Dievas, gimtoji nuodėmė, išganymas per kryžių, ir pan. (čia pridėtini: Švč. Trejybė, antgamtinis gyvenimas per Dievo malonę, sakramentai, šv. Mišių auka — K. T.) — kurios padaro krikščionybę atskira religija" (Gaster, p. 12). Panašiai, tik plačiau žvelgdamas, R. Scott laiko visiškai klaidinga sekančią nuomonę, "kad krikščionybei charakteringos doktrinos, moralė, organizacija ir garbinimo forma daugumoje buvo paskolintos iš esėnų arba Qumran bendruomenės" ("The New Republic", 1956, IV, 9; p. 23). Atsitiktiniai kontaktai tarp Jėzaus bei Jo pirmųjų sekėjų su Qumran bendruomene tokioje mažoje Palestinoje gal buvo įvykę. Tačiau, patikrinus panašias Naujojo Testamento ir Qumran raštų vietas, "negalima teigti, kad Jėzaus kaipo religinio mokytojo originalumas būtų sumažintas" (Burrows, "More Light...", p. 110). Kristaus mokslo esminių bruožų Qumran raštuose nėra. Todėl visiškai klaidinga spręsti, kad krikščionybė yra išsivysčiusi iš tos žydų sektos.

Spėliojimo išpūstas muilo burbulas

     Pagaliau, tokių aiškių mokslinių davinių prispirtas, Dupont-Sommer prisipažino, kad jis, darydamas savo išvadas, tik "nupiešė skubotą palyginimą, norėdamas skaitytojuje sukelti smalsumą" ir "jokiu būdu nenori paneigti krikščionių religijos originalumo. Jis čia suminėjo panašumus, bet, aišku, skirtumų taip pat yra", (žr. "TheNew Republic", 1956, IV, 9; p. 24; taip pat "Saturday Review", 1956, III, 3). Iš jo anksčiau cituoto paaiškinimo su "aišku" ir "be abejo" žodeliais, neatrodo, kad jis bandė tik smalsumą sukelti. Tačiau šis Dupont-Sommer prisipažinimas suklydus ir viešas atitaisymas yra pagirtinas.

     Tad kokia yra galutinė išvada? Dupont-Sommer spėliojo "smalsumui sukelti". Ed Wilson išpopuliarino tuos spėliojimus sensacijai sukelti. J. Allegro pradžioje užtikrintai tvirtino, bet pagaliau prisipažino, kad ir pats tik spėliojo. Tad toji teorija nėra kirvis prie krikščionybės šaknų, bet spėliojimų išpūstas tuščiaviduris muilo burbulas.

*Knygos, nagrinėjančios šį klausimą (straipsnyje patiektos citatos su autoriaus vardu bei puslapio numeriu yra paimtos iš šių knygų):

R. E. Murphy, O.C., “The Dead Sea Scrolls and the Bible”, The Newman Press, Westminster, 1957.

M. Burrows, “The Dead Sea Scrolls”, The Viking Press, New York, 1955.

M. Burrows, “More Light on the Dead Sea Scrolls”, The Viking Press, New York, 1958.

T. H. Gaster, “The Dead Sea Scriptures”, Doubleday and Co., Garden City, New York, 1956. (angliškas rankraščių vertimas su geru įvadu).

G. Graystone, S.M., “The Dead Sea Scrolls and the Originality of Christ”, Sheed and Ward, New York, 1956.

J. T. Milik, “Dix ans de découvertes dans le désert de Juda”, Les Éditions du Cerf, Paris, 1957.

“Time” 1957, IV, 15, p. 60-68 (trumpas aprašymas).


Tėvynė ir Bažnyčia, tautinis ir religinis jausmas vienas kito jokiu būdu neišskiria, bet stiprina ir iškelia.

J. B. Lacordaire