Rašo: Žmonos pamestas vyras

     ESU žmonos pamestas vyras. Paliko ji mane su vaikais ir išėjo. Kokia priežastis? Pats nežinau. Gal dėl to, kad per daug ją mylėjau. Gal buvau kaltas, kad meilę klaidingai supratau. Dabar daug kas man kitaip atrodo. Meilė dažnai būna akla ir kurčia. Sunku čia ką nors pakeisti. Deja, vėliau gyvenimas viską pakeičia, bet gaila, kad dažniausiai jau būna per vėlu.

     Sunku įsivaizduoti, kad tos pačios švelnios mylimos rankos, taip neseniai glamonėjusios ir glosčiusios, dabar grasina ir kumščius rodo. Negali suprasti, dėl ko tos meilės ugnimi žėrėjusios akutės po vienų kitų metų svaido neapykantą ir keršto liepsnas. Gal dėl to ir gimė posakis, kad "vedybos yra meilės kapas". Dažnai po trumpos vedybinio gyvenimo laimės sudūžta išsvajoti "pasakų rūmai", meilė išsisklaido kaip dūmai ir lieka tik pilkas, realus gyvenimas.

     Dėl ko tas gražus, išsvajotas, negęstantis šeimos židinys vis dėlto dažnai užgęsta ir nutrūksta, lyg ta nebaigta daina? Dėl ko jis dažnai baigiasi katastrofa? Dėl ko žmogų dažnai nubloškia į šalį žiauri gyvenimo srovė?

     Tai klausimai, kurie ne vienam, parblokštam gyvenimo audrų, atsistoja prieš akis. Deja, nedaug yra tokių, kurie pajėgtų duoti teisingą atsakymą, kad užkirstų kelią būsimoms nelaimėms.

     Svarbiausia ir didžiausia klaida — kad, per daug pasitikint savo jėgomis, laimės pamatai statomi ne ant kietos uolos, bet ant smėlio. Vėjui papūtus ir lietui užėjus, tie laimės rūmai griūva. Dažnai pamirštame, kad be Dievo pagalbos nieko negalime padaryti. Pamirštame, kad tik Dievo įsakymais pagrįsta meilė yra tikras pamatas, ant kurio galima statyti pastovios laimės rūmus.

     Gerai suprasta ir protingai sukurta moterystė neturėtų būti meilės kapas, bet meilės lopšys, tikros meilės pradžia. Juk Dievas įsteigė moterystės sakramentą ne mūsų kančiai, pavydui ar kerštui, bet laimei ir meilei. Moterystės prasmei suprasti ir laimingai šeimai sukurti nepakanka vien širdies ar jausmų sujudimo, bet reikia ir proto, to vyriausiojo visų mūsų darbų ir minčių vairuotojo. Ne jausmas, bet protas turi mums įsakinėti, kad kartais nepasijustume lyg neregiai ant bedugnės krašto, kad netaptume lyg tie neprotingi gyvulėliai, kurie nieko daugiau nesiekia, tik smagiai praleisti laiką, skaniai pavalgyti ir patenkinti savo užgaidas.

     Tad jeigu vesčiau antrą kartą, buvusių klaidų jau nedaryčiau, aiškiai turėdamas prieš akis kai kuriuos šeimos laimei svarbius principus.

     1.    Kitos tautos ar kitos tikybos mergaitės manęs nežavėtų. Mišrios vedybos šeimai laimės neatneša. Per daug gyvenime turime šios rūšies pavyzdžių, kad juos reikėtų čia minėti. Kartais jeigu dar tėvai ir būna šiek tiek laimingi, tai vaikai ta laime tikrai negali pasidžiaugti. Ne be reikalo yra sakoma: tėvas — prancūzas, motina —    italė, o vaikai — abisinai. Jei tėvas ir motina laimingu atveju ir išlaiko savo tikėjimą bei tautybę, tai vaikai dažniausiai lieka ir be tautybės ir be tikėjimo. Tėvai, vienas piršdamas vaikams savo tautybę ir tikėjimą, o kitas —    savo, taip nuvertina ir tikėjimą ir tautybę, kad vaikams jie lieka beverčiai.

     2.    Nedaug ką gera gali duoti šeimos laimei ir netikinti arba tik paviršutiniškai praktikuojanti moteris. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad geriausias šeimos židinio angelas sargas yra religija. Moteris be religijos — tai tuščiaviduris žiedas, kurio lapelius vėjui nupūtus, lieka tik bevertis stagaras. Moteris tiek yra tvirta ir pastovi gyvenimo kelyje, kiek jos širdyje yra pražydusios tikėjimo tiesos. Jeigu ir tikinti moteris kartais, gyvenimo blizgučių suviliota, nueina slidžiais keliais, kas nuo to gali sulaikyti netikinčią? O ką ir bekalbėti apie vaikų auklėjimą be religijos! Bendrai galima pasakyti, kad jeigu moteris nemyli Tvėrėjo, kaip ji mylės tvarinį!

     3. Neilgai šeimos židinio ugnelę kūrens ir tuščia moteris. Šios rūšies moterys būna dažniausiai gražios, kartais gal ne tiek iš prigimties, kiek kosmetikos pagalba. Jos labai mėgsta puoštis ir turi daug garbintojų. Niekas negali jų smerkti dėl to, kad Dievas joms nepavydėjo grožio, kad joms taip sekasi suėjimuose ir parengimuose, bet jeigu jau nori jomis gėrėtis, tai gėrėkis tik iš tolo. Sukurti šeimą su tokia yra labai pavojinga ir rizikinga. Turiu prisipažinti, kad ir man pačiam tik tokios rūšies mergaitės patikdavo, nes jos atrodydavo įdomiausios. Bet praktika parodė, kad šeimos gyvenimui jos visiškai netinka. Tai peteliškės, kurios skrajoja nuo vieno žiedelio prie kito ir niekur ilgiau nesustoja.

     Gal didžiausia nelaimė, kad tokia mergaitė būna per daug išlepinta ir garbintojų išpaikinta. Tokia moteris, patekus į ramų kasdieninį šeimos gyvenimą, pasijunta kaip paukštis narve. Jai tampa ir gyvenimas nepakeliamas, ir vyras nuobodus, ir vaikai įkyrūs, žodžiu — šimtai nepasitenkinimo priežasčių, bet nė vienos rimtos. Būrius garbintojų pakeitus tik į vieną, ji jaučiasi lyg trokštanti žuvis, šeimos sienos jai per ankštos, todėl ima ieškoti "erdvės" ir "laimės" už šeimos ribų.

     Tokia mergaitė jau iš pat jaunystės pradeda negerbti savo žodžio, o vėliau ir nesigailėti savo širdelės, kurią ji turi suskaldyti į daugelį gabaliukų, kad nenustotų savo garbintojų. Taip tą širdelę beskaldydama, tiek ją susmulkina, kad busimajam "širdies valdovui" lieka tik trupinėliai. O gyvenimas be širdies ir be meilės, tai, anot poeto, kaip naktis be mėnulio.

     Kaip bedugnio indo niekados nepripildysi, nors į jį ir visų okeanų vandenis piltum, taip lygiai ir tuščios moters norų niekados nepatenkinsi, nors po jos kojomis ir viso pasaulio turtus paklotum. Tokios rūšies mergaitės savo garbintojų rankose pamažu tampa bevaliu žaisliuku, bet šeimai ne žaisliukas ir ne lėlė reikalinga, bet rimta, mokanti aukotis ir sunkias šeimos pareigas suprantanti moteris.

     4.    Nieko gero negalėčiau pasakyti apie moterį, mėgstančią stikliuką. Nesakau, kad ji turėtų būti blaivininke. Juk kartais gali būti net nepatogu, jeigu šeimininkė vaišina svečius, o pati nė neparagauja. Bet reikia žinoti saiką. Jeigu moteris šioje srityje praranda saiką ir apsvaigina savo protelį, tai gali būti labai liūdnos išvados. Juk moteris visuomet yra linkusi labiau vadovautis jausmais negu protu, o jeigu tas protas dar bus apsvaigintas, tai jau visai blogai.

     5.    Nors dabar ir labai madoje rūkyti, bet vis dėlto nenorėčiau turėti rūkančios žmonos. Ir ne dėl to, kad bijočiau kartais cigaretės pelenais paskanintos sriubos, bet vien dėl to, kad rūkymas nei mergaitei nei poniai neteikia jokio žavumo ar kuklumo. O juk žavumas ir kuklumas yra gražiausi moters papuošalai.

     Taip pat nereikia užmiršti, kad moteris pradeda rūkyti dažniausiai iš dviejų priežasčių: iš tuštumo arba iš nusivylimo. Apie moters tuštumą jau kalbėjome, o apie nusivylimą tiek galima pasakyti, kad cigaretės dūmais jo neišblaškysi. Gal būt, laikinai ir nuraminsi nervus, bet, nuolat šį "vaistą" vartojant, nervai dar labiau susilpnės ir sveikata pablogės.

     Nenoriu šiomis pastabomis įžeisti rūkančių moterų. Kartais jos gali būti labai pavyzdingos žmonos ir motinos, bet norėjau tik tiek pasakyti, kad man rūkanti moteris yra nepatraukli. Manau, kad toks skonis yra daugumos vyrų.

     6.    Jeigu jau nerasčiau tokios moters, su kuria mane rištų abipusė meilė, tai verčiau vesčiau tą, kuri mane myli, bet ne tą, kurią aš myliu. Kadangi vyras gyvenime daugiau vadovaujasi protu, o moteris — jausmais ir širdimi, tai manau, kad nemylintis vyras yra mažesnė blogybė negu nemylinti moteris. Vyro meilės trūkumą gali papildyti protu suprastas pareigos jausmas, o moteriai tai suprasti ir gyvenime vykdyti yra sunkiau.

     7.    Nevesčiau tol, kol nebūčiau įsisąmoninęs, kad vedybos nėra koks nors malonumų ieškojimas ar prigimties palinkimų tenkinimas, bet ant kietos uolos, aukštame medyje susuktas lizdas, kuriame galima arba labai smagiai ir patogiai jaustis, arba po neatsargaus žingsnio, užsižiopsojus, iškristi ir nuriedėti stačia galva žemyn. Kad tai neįvyktų, savo gyvenimą riščiau su paprastos, kuklios, dorybėmis pasipuošusios mergaitės širdimi. Žinoma, jeigu ji sutiktų už manęs tekėti.