A. KEZYS, S. J.

     IŠPAŽINTIS, arba atgailos sakramentas, yra reikalinga dėl svarbios teologinės priežasties — per išpažintį žmogus gauna nuodėmių atleidimą. Bet šis sakramentas yra reikalingas ir dėl psichologinių priežasčių. Nors dauguma šio meto psichologų ir psichiatrų išpažinties, kaip sakramento, netiki (jau vien dėl to, kad netiki Dievo), tačiau praktikoje jie vartoja tokius gydymo metodus, kurie yra labai panašūs į Katalikų Bažnyčios sakramentalinę išpažintį. Šie jų metodai yra gana sėkmingi psichinių ligų gydyme, ir todėl savotiškai įrodo ir katalikiškosios išpažinties sėkmingumą bei naudingumą žmogaus gyvenime. Šiame straipsnyje apie tuos metodus ir pakalbėsime.

     Psichinei žmogaus pusiausvyrai atstatyti šiandieninėje psichoterapijoje yra vartojami įvairūs gydymo metodai: sedatyvai, elektros šokai, psichodramos, psichoanalizė ir t. t. Vienas tokių metodų, labai plačiai vartojamas moderniojoje psichiatrijoje, yra paprastas paciento išsikalbėjimas. Kam nėra tekę su šitokia gydymo technika susidurti, tam, gal būt, yra sunku įtikėti, kad vien kalbėjimas gali pagydyti žmogų nuo psichinių ligų. Kaip išsikalbėjimas veikia psichoterapijoje, paaiškinsime, papasakodami dr. Breuerio, Freudo pirmtako, beveik atsitiktiną jaunos merginos Onos O. pagydymą nuo isterijos. Šis atsitikimas buvo vienas iš pirmųjų moderniosios psichiatrijos atradimų, kuris padėjo pagrindus tolimesniems tos srities laimėjimams. Nors jis neatstovauja visų psichoterapijos sričių, tačiau bent dalinai pavaizduos vieną iš pagrindinių priemonių psichinei sveikatai atstatyti.

iš bažnyčios

 

     1880 metais jauna dvidešimt vienerių metų mergina Ona O. atėjo pas savo gydytoją dr. Breuerį Vienoje. Jos dešinė ranka buvo suparaližuota, turėjo vandens fobiją, negalėjo taisyklingai kalbėti, buvo pamiršusi savo gimtąją vokiečių kalbą ir tekalbėjo angliškai. Ji išvystė šiuos simptomus, besirūpindama savo sergančiu tėvu, kuris po ilgos ir sunkios ligos pagaliau mirė. Nustatęs, kad Onos liga buvo isteriškos prigimties, dr. Breueris bandė iš pradžių ją gydyti hipnotizmu, bet tas nepadėjo. Tačiau jis pastebėjo, kad ligonė kartas nuo karto sumurmėdavo kažkokius nesuprantamus žodžius. Daktaras juos pasižymėjo ir hipnozės metu ligonę klausė, ką tie žodžiai reiškią. Ona prisiminė jų kilmę. Hipnozės pagalba Ona ne tik papasakojo su tais žodžiais susijusius įvykius, bet ir giliai pergyveno tada jaustus vidinius konfliktus ir skaudžias, neišreikštas emocijas. Dažniausiai tai buvo nelaimingos mergaitės kova su savo jausmais, kurie galingai priešinosi pareigai rūpintis sergančiu tėvu. Iš mandagumo tėvui ji niekad neparodė tikrųjų savo jausmų. Tik hipnozės metu jos emocijoms buvo duota pilna laisvė. Po kiekvieno tokio sielos atvėrimo, Ona kažkodėl jausdavosi daug geriau. Daktaras tai pastebėjo ir teisingai pradėjo galvoti, kad tarp jos ligos ir emocinio vadžių atleidimo buvo tam tikras ryšys. Ona jam vieną kartą tarė: "Daktare, jei jūs tik leistumėte man kalbėti, ir jei aš tik galėčiau papasakoti, kaip mano ligos prasidėjo, man atrodo, kad mes šio to atsiektume." Daktaras sutiko, ir ji pasakojo jam apie viską, kas gulėjo jai ant širdies. Kiekvieną kartą ji jausdavosi geriau. Kai daktaras vieną kartą mandagiai pasakė, kad jos kalbos atima jam daug brangaus laiko, pacientė iš anksto užsiprašydavo dar vieną "kalbėjimo valandą". Simpatiškasis gydytojas kantriai klausydavosi vargšės merginos vaitojimų ir pagaliau pamatė savo kantrybės vaisius — palaipsniui dingo visi isterijos simptomai. Ar nebuvo keista? Prieš tai jis pats davė jai visokių vaistų, kitas neurologistas gydė ją karštomis ir šaltomis voniomis, trečias bandė ją elektra pagydyti, o dabar sveikatą jai grąžino paprastas išsikalbėjimas!

     Rankos paralyžių, pvz., šitaip pagydė. Pritaikydamas tik ką suprastą principą, kad tarp fizinio isterijos simptomo ir neišreikštos emocijos yra tam tikras ryšys, jis bandė atrasti kiekvienos ligos emocinę pradžią. Iš Onos pasakojimo jis sužinojo, kad rankos paralyžius prasidėjo vieno baisaus sapno metu. Ona sapnavo, kad juoda gyvatė išlindo iš sienos ir lipo į jos lovą. Ji bandė ją ranka nubaidyti, bet ranka buvo nutirpus. Pažvelgus į tą ranką, pamatė, kad jos pirštai buvo pavirtę į mažas gyvates. Šitas vaizdas Oną taip išgąsdino, kad nuo to laiko ji negalėjo rankos pajudinti. Nors nebuvo jokios organiškos priežasties, Ona nevaldė rankos ilgą laiką. Grynai psichinė nuotaika pavirto į kūnišką simptomą. Dr. Breueris leido Onai apie šitą sapną dažnai kalbėti ir kalbėti, kol pagaliau ji apsiprato su mintimi, kad tai buvo tik sapnas, o ne realybė. Pats gydytojas pakartotinai aiškino, kad jos rankos paralyžius buvo jos pačios įsivaizduotas. Palaipsniui Ona pradėjo ranką valdyti, ir paralyžius dingo. Panašiais pasikalbėjimais buvo pagydyti ir kiti trūkumai.

     Iš šio atsitiktino eksperimento dr. Breueris išvystė naują gydymo metodą, kurį pavadino: "gydymas kalbėjimu". Dabar moksliškai jis yra vadinamas psichokatarse. Nesigilinsime į kitas šios teorijos tezes, o tiktai pakartosime, ką jau anksčiau sakėme, būtent, kad vienas iš svarbiausių šitos psichoterapijos metodų yra paciento kalbėjimas apie visa tai, kas guli jam ant širdies. Kalbėjimas teigiamai veikia į jo psichę, atpalaidodamas ją nuo neišnaudotos emocinės energijos ir nurodydamas pasąmonėje glūdinčias liguistumo šaknis. Kad šis metodas tikrai yra sėkmingas, yra aišku ir iš dr. Breuerio eksperimento ir gali būti patvirtinta iš daugelio kitų pagydymų, kurie ir šiandien vyksta įvairiose psichoterapijos klinikose.

     Šituo gydymo būdu modernioji psichoterapija yra panaši į Katalikų Bažnyčioje nuo amžių vartojamą atgailos sakramentą, kur išsikalbėjimas apie savo dvasines problemas vaidina svarbią rolę. Eidamas išpažinties, žmogus padaro sąžinės sąskaitą, pergalvodamas savo praeities klaidas ir nuodėmes. Išpažintyje nekalba apie kasdieninius, nevertus dėmesio atsitikimus, bet apie tai, kas guli jam ant širdies ir ką žino esant kalte. Jau pats savo dvasios žaizdų atskleidimas suteikia žmogui aiškios ir apčiuopiamos naudos. Po geros išpažinties jis pasijunta lyg išlaisvintas paukštis, kuris iš naujo pajunta savo sparnų galią, ir pakyla skrajoti po erdves. Šis laisvės jausmas būtų neįmanomas be nuodėmių atleidimo (apie kurį kalbėsime kita proga), bet psichologiškai kalbant, už jį dalinai yra atsakingas ir pats išsikalbėjimas. Tiesa, kad sakramentalinėje išpažintyje daug kalbėti žmogui paprastai netenka. Ilgesnės išpažintys yra nedraudžiamos, tačiau laiko atžvilgiu jos neprilygsta jokiai psichoterapijai. Bet išpažintyje laikas nėra taip svarbus. Tai yra dėl to, kad išpažinties kalbėjimas nesiekia pirmoje eilėje atrasti pasąmonėje glūdinčių psichinės ligos šaknų, o tik išpažinti sąmoningai padarytą klaidą ir gauti tos klaidos atleidimą. O tam užtenka ir trumpo laiko. Be to, išpažintis yra skirta psichiškai sveikiems žmonėms, kuriems nėra reikalo leistis į ilgas kalbas, ieškant galimų psichinių pakrikimų. Kas sveikas būdamas reguliariai atlieka išpažintį, tas neretai užbėga už akių ir rimtai ligai. Juk daug psichinių ligų ir kyla iš ilgai užsigulėjusios ir dėl nesirūpinimo pritvinkusios emocinės voties. Reguliariai atliekama išpažintis suteikia žmogui progą atleisti įtemptą lanką ir pakvėpuoti dvasine laisve ir ramybe.

     Nors, kaip sakėme, išsikalbėjimas nėra svarbiausioji išpažinties dalis, tačiau žinodami, kad modernusis mokslas yra įrodęs išsikalbėjimo terapeutinę naudą, turime žiūrėti į išpažintį su pasitikėjimu ir, kai suspaudžia sielą skausmas dėl papildytos nuodėmės, nebijoti artintis prie jos gaivinančio tribunolo.