Jūsų leidžiamo žurnalo š. m. kovo mėn. numeryje, 72-75 psl., buvo straipsnis “Šv. Robertas Bellarmino — šv. Kazimiero biografas”, kuriuo kun. dr. J. Bičiūnas stengiasi atkreipti dėmesį į šventojo kardinolo prisidėjimą prie mūsų Tautos Globėjo išgarsinimo visame katalikiškame pasaulyje. Straipsnyje iškeliama visa eilė teigimų, kurie gali suklaidinti skaitytojus, neturinčius galimybių geriau susipažinti su ano meto įvykiais. Kad tai, kas skelbiama “De officio Principis Christia-ni” veikale apie šv. Kazimierą, nėra parašęs nei šv. Robertas nei kan. Svencickis, aiškiai pabrėžia pats veikalo autorius to skyrelio antraštėje, kuri pirmoje veikalo laidoje (Roma, 1619, 472 p.) taip skamba: “Vita S. Casimiri Regis Poloniae filii — A Venerabili viro Gregorio Suueciski Eccl. Cathed. Viln. Canonico ex bonis auctoribus cum fide descripta”. Iš to visiems aišku, kad šv. Robertas Bellarmino negali būti laikomas šv. Kazimiero biografu. Be to, kan. Svencickis, 1602 m. atvykęs į Romą, visai nematė kard. Bellarmino, nes šis jau 1602. III. 2. buvo paskirtas Kapuos arkivyskupu, IV. 25. paliko Romą ir V. 4. iškilmingai įžengė į Kapuą, kur išbuvo iki 1605 m. (plg. S. Rob. Bellarmino, Opera odatoria posthuma I, Roma, 1942, 34 p.). Tuo tarpu Vilniaus vyskupo raštas popiežiui yra rašytas 1602. III. 25. Šį raštą popiežiui atvežęs kan. Svencickis Vilnių bus palikęs tik po Velykų, kurios tais metais buvo balandžio 7 d., ir Romą bus pasiekęs tik gegužės ar birželio mėn., nes Šv. Apeigų Kongregacijos posėdis, kuriame pirmą kartą buvo svarstomas šv. Kazimiero šventės įrašymas i visos Bažnyčios brevijorių, įvyko liepos 8 d. (plg. mano straipsnį “Aiduose” 1958 m. 308-309 p.). Juo mažiau kard. Bellarmino, gyvendamas toli nuo Romos, galėjo būti kažkokių kun. dr. J. Bičiūno minimų iškilmių liudininku. Kan. Svencickis tuomet Šv. Apeigų Kongregacijai ir jos patarėjams, be abejo, turėjo įteikti trumpą šv. Kazimiero gyvenimo aprašymą, kurį vėliau kard. Bellarmino galėjo lengvai gauti ir išspausdinti savo veikale.

Su tikra pagarba,

P. Rabikauskas, S. J.

Roma, 1959. IV. 9.