ZENONAS IVINSKIS

XVII. Katalikybės plitimas Lietuvoje XV amžiuje

ALBANT apie Vakarų krikščionybės vystymąsi Lietuvoje, paprastai nuo Vilniaus ir Medininkų vyskupijų įkūrimo daromas šuolis į XVI amžių, į protestantizmo plitimo laikus. Čia iškeliamos greito protestantų skleidimosi priežastys ir schematiškai aiškinama, kokia yra buvusi naujakrikščių tautoje religinė padėtis prieš Liuterio ir Kalvino mokslo įsigalėjimą. Tokiu būdu pasilieka beveik užmirštas pirmasis oficialiai įvestos katalikybės šimtmetis lietuvių tautoje. Net ir rūpestingasis Valančius savo "Žemaičių Vyskupystėje" tikėjimo plitimui iki liuteranizmo tėra paskyręs vos 16 nedidelių puslapėlių. O uolusis Lietuvos Bažnyčios istorikas kan. Alekna savo įdomiame veikale "Katalikų Bažnyčia Lietuvoje" nuo Vytauto Didžiojo iki protestantizmo tedavė vos 10 puslapių. Tik lenkų Bažnyčios istorikas J. Fijalek, norėdamas iškelti lenkų nuopelnus Lietuvos krikštijimo darbe, yra vienintelis, kuris paieškojo daugiau žinių.

     Klausimas, į kurį čia reikia atsakyti, yra svarbus. Koks galėjo būti vakarykščio pagonio tolimesnis santykiavimas su valdovų įvestu naujuoju tikėjimu? Kaip formavosi paprasto žmogelio minties ir dvasios pasaulis, kai iš pagrindų pasikeitė jo politinio gyvenimo sąlygos? Kaip jis reagavo į tas visas įvedamas naujoves, kai jis pagaliau, be baimės savo gyvybei, galėjo artyn prisileisti svetimo krašto žmogų? Kaip vyko naujojo tikėjimo skleidimas, kai buvo pastatytos pirmosios medinės bažnytėlės?

     Palyginamai didelė tauta, paprastai vadinama paskutine pagonybės salele Europoje, vėl oficialiai sugrįžo Mindaugo įveston krikščionybėn. Tačiau neužteko viešų Vytauto ir Jogailos pareiškimų Vakarų Europai pademonstruoti, kad lietuviai jau esą geri krikščionys. Iš tikrųjų, krašte reikėjo gerų misijų, kurios sugebėtų perkeisti nuo amžių įsikerojusią pagonybę žmogaus sąmonėje ir ją pakeistų į kilnųjį naują mokslą, duodantį visai kitą Vyriausios Būtybės garbinimo ir sielos bei pomirtinio gyvenimo supratimą. Reikėjo mesti Perkūno garbinimą, vėlių maitinimą alkakalniuose, reikėjo liautis sudvasinti medžius, ugnį ir įvairius gamtos reiškinius. Taip pat reikėjo atsisakyti daugybės burtų, prietarų ir tikėjimų, kuriais buvo apsuptas kasdieninis žmogaus gyvenimas, kai naktimis darbuodavosi Slogučiai, lakstydavo Aitvarai, Kaukai, paupiais skalbdavosi Laumės ir t.t. Tą visą pagoniškų prietarų pilną žmogaus pasaulį ir jo lakią vaizduotę reikėjo pakeisti.

     Darbas buvo sunkus ir reikalavo gana daug pastangų. O bendrasis sąjungininkas prieš ordiną, atsiuntęs, Jogailai vykstant Lietuvos krikštyti, vietinės kalbos visai nemokantį kunigų būrelį, tikruoju lietuvių tautos krikščioninimu nedaug tesirūpino. Uolesnių krikščioninimo pastangų nebuvo matyti nė Žemaičiuose. Tada pirmasis rūpestis buvo, kovojant su ordinu dėl Žemaičių likimo, parodyti pasauliui, kad kraštas jau yra katalikiškas.

     XV amžiuje Lietuvos kaimynystėje trūko stipraus religinio centro, kuris sugebėtų spinduliuoti ir duoti vienuolių apaštalų. O jų Lietuvai nedavė nė Livonija, nė Prūsai, nors abiejuose kraštuose buvo daug vienuolių. Nėra aptikta jokių pėdsakų, kad Žemaičių žemėje, kuri XVI amžiuje buvo perdėtai garsinama ištikimumu pagoniškoms tradicijoms, būtų pasirodęs koks misijonierius ar vienuolis.

     Įdomus ir trumpas yra Žemaičiuose čeko misijonieriaus Jeronimo Pragiškio epizodas. Čekai, gal būt, būtų galėję suvaidinti didesnių apaštalų vaidmenį Lietuvoje. Juk kitados į Prūsų žemę skleisti Evangelijos buvo atvykęs Pragos arkivyskupas Vaitiekus. Bet čekai toliau negalėjo būti misijų centru Lietuvai, nes, Konstancoje sudeginus Joną Husą, greitai Čekijoje užsiliepsnojo ir plačiai išsiskleidė husitų erezija. Apie misijonierius daugiau nebeužtinkame jokių pėdsakų. Reikėjo pasitenkinti nuo pirmiau viduje veikiančiomis jėgomis. Jeigu kas liaudyje buvo daroma, tai ėjo iš nuo seniau gyvenančių vienuolių, ypač pranciškonų. XV amžiuje pranciškonų veiklą Lietuvoje yra tyrinėjęs Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. XV amžiaus antroje pusėje pranciškonai observantai arba bernardinai vykdė misijas rytinėje Lietuvos valstybės dalyje ir Vilniaus krašte.

     Iš vienos pusės čia yra sutinkamos bernardinų pastangos stačiatikius grąžinti į lotynų Bažnyčią, apaštalaujant ortodoksų srityse. Apie šitas misijas yra šiek tiek išlikusios įdomios medžiagos. Yra visa eilė XV amž. faktų iš bernardinų vienuolynų veikimo Drogičine ir Pinske. Tačiau šalia šito darbo pranciškonai ėmėsi misijų grynai lietuviškose žemėse. Iš XV amž. antrosios pusės yra eilė originalių dokumentų, užrašų, donacijų ir privilegijų, rodančių, kad bernardinai tada veikė ne tik Lietuvos sostinėje, bet ir Lydoje, Ašmenoje, Kaune. Šaltiniai rodo, kad tie vienuoliai turėjo glaudų santykį su žmonėmis. Bernardinai tada buvo patys svarbiausieji vienuoliai Aukštaičių žemėje. Žemaičiuose pirmieji vienuoliai pastoviai įsikūrė tik XVII amžiaus pradžioje. Tai buvo Kretingos ir Tytuvėnų pranciškonai bei Kražių jėzuitai.

     Nebuvimas vakarinėje Lietuvoje apaštalaujančių vienuolių lėtino ir krikščionybės skleidimąsi. Kai Vilniuje jau buvo keturi vienuolynai, plačioje Žemaičių žemėje XV ir XVI amž. nebuvo įsteigta nė vieno vienuolyno. Krašto krikščioninimą trukdė ir bažnyčių stoka. Jau Zacharijas Ferreri, pirmasis šv. Kazimiero biografas, apgailestavo bažnyčių negausumą Vilniaus vyskupijoje. Bet vis dėlto ten antroje XV amž. pusėje religinis gyvenimas aukščiau stovėjo. Žymiai silpnesnis jis buvo už Nevėžio, kur tik nuostabios raidos keliu vėliau gimė "Šventoji Žemaitija". Pvz., iš turimų šaltinių galima nustatyti, kad pirmasis tuzinas bažnyčių Žemaičių vyskupijoje buvo pastatytas pirmaisiais penkeriais metais (1416-1421). O paskui, pagal Valančiaus duotas žinias, visu Kazimiero valdymo metu (1440-1492) tebuvo pastatytos tik keturios bažnyčios: Alsėdžiuose, Pašvitinyje, Šiauliuose ir Šiluvoje. Panašiai pradžioje buvo ir Vilniaus vyskupijoje, tačiau vėliau ten reikalai pagerėjo. Jeigu XVI amž. viduryje Žemaičių vyskupijoje buvo 38 parapijos, tai sostinės vyskupijoje jų buvo trigubai daugiau. Bažnyčių statymo lėtumo priežastis yra buvusi ta, kad labai trūko kunigų.

XVIII. Kunigų stoka Lietuvoje

     Naujai įvestam tikėjimui sėkmingai palaikyti, platinti ir stiprinti reikėjo vietinių kunigų, mokančių krašto kalbą. Deja, jų labai trūko. Išskiriant tik laimingą pradžią, taip pat ir vyskupais tapdavo daugiausia svetimtaučiai. Nors jau XV amžiuje Krokuvoje ir kituose universitetuose mokėsi būrelis jaunuolių iš Lietuvos, tačiau visą šimtmetį, su mažomis išimtimis, Vilniaus ir Medininkų vyskupais tapdavo čekai, lenkai ir vokiečiai. Kadangi į Medininkų vyskupus paprastai patekdavo Vilniaus kapitulos nariai, galima maždaug spręsti ir apie sostinės kapitulos sudėtį. Medininkų kapitulos sąstatas iki Merkelio Giedraičio laikų, t. y. iki XVI amž. pabaigos, yra nežinomas. Jau pirmojo Vilniaus vyskupo Andriaus Vasilos testamente 1398 m. kapitulas nariais, išskyrus lietuviškai mokantį Motiejų Trakiškį, buvo čekas, vokietis, lenkas. O kai kurių kapitulos narių kilmės visiškai negalima nustatyti.

Gauguin. Siesta

     XV amžiuje įsigalėjo paprotys, kad klebonų vietos būdavo išdalinamos ne vietiniams kunigams. Tiesa, garsiąja 1447 m. privilegija, kai didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras išvyko Lenkijon tapti karalium, Lietuvos bajorai bandė griežtai atsitverti nuo atėjūnų. Be eilės kitų laisvių, tada bajo-rai iš valdovo reikalavo, kad pareigūnais Lietuvoje nebūtų skiriami svetimi piliečiai. Buvo įsakmiai pažymėta, kad jie negalėjo patekti nė į bažnytines vietas. Tačiau šitoji "užtvara" nedaug gelbėjo, nes Lietuvos valstybei priklausanti Podlachija buvo kaip tik daugiausia lenkų bei mozūrų apgyventa. Todėl ir plūdo Lietuvoje į bažnytines vietas daugiausia mozūrai. Be to, į didžiojo kunigaikščio kanceliariją Vilniuje raštininkais patekdavo lenkai dvasiškiai. Natūralus tokių raštininkų karjeros kelias buvo tapti kapitulos nariu arba gauti klebono vietą kokioje nors turtingoje parapijoje.

Gauguin

Marie Derrien (1890)

 

     Tie liūdni faktai parodo didelį vietinės dvasiškijos trūkumą, kuris nusitęsia iki XVII amžiaus. Su šia nelaime turėjo daug kovoti visa eilė energingų vyskupų, ypač Žemaičių apaštalas Merkelis Giedraitis, nors jau nuo 1570 metų Vilniuje buvo įkurta pirmoji jėzuitų kolegija, o po aštuonerių metų Akademija ir 1582 m. dvi kunigų seminarijos.

     Kai Lietuvoje buvo atnaujintas pirmojo karaliaus bandytas įvesti katalikų tikėjimas, nebuvo įmanoma vietoje suorganizuoti kunigų paruošimo parapijoms. Iš Krokuvos universiteto perorganizavimo dokumentų, tiesa, gražiai skambėjo Jogailos pastangos, nes universitetas buvo specialiai numatytas švietimo židiniu ir Lietuvai. Kadangi patį Jogailą — skaitome dokumentuose — Dievo Apvaizda išvedusi iš pagoniškų paklydimų, tai jis norįs, kad Lietuvos gyventojai taptų šviesos sūnumis. Gausiai aprūpindamas Krokuvos universitetą, Jogaila laikė jį esantį reikalingu geresniam naujai pakrikštytų lietuvių švietimui. Bet Krokuva savo uždavinio pilnai atlikti negalėjo. Reikia dar paminėti, kad prie Pragos universiteto karalienės Jadvygos Jogailienės lėšomis 1397 metais buvo įkurta kolegija šelpti neturtingiems lietuviams studentams. Tai buvo padaryta, atrodo, tik norint Lietuvai ruošti kunigus. Bet ta kolegija ir skiriamais pinigais nepasinaudojo lietuviai, bet tik Huso mokiniai. Be jokio istoriško pagrindo yra teigimas, kad to bendrabučio vedėjas ir auklėtojas yra buvęs pats Husas, o čia atvykę Lietuvos jaunuoliai turėję ruoštis lietuvius mokyti jų gimtąja kalba.

     Lietuvoje ilgai nebuvo tinkamų sąlygų vietoje paruošti kunigus. Visaip buvo bandoma užkimšti kunigų trūkumo spragą. Valančius Žemaičių vyskupijos istorijoje rašo, kad 1470 m. Medininkų vyskupas Motiejus iš Topolo Varniuose liepęs vaikus mokyti rašto, o paskui juos "mokindina dajktu kunegams priderąntiu, pramokitus szwente į kunegus". Autentiški faktai parodo, kad jau Kazimiero laikais prie Vilniaus katedros yra veikusi mokykla. Parapijinių mokyklų XVI amžiaus pradžioje atsirado ir daugiau, bet jos galėjo paruošti bažnyčios tarnus. Mišių patarnautojus, choristus, o kunigų vis trūko ir trūko.

     Didieji kunigaikščiai, nuo seniau turėdami teisę parinkti kandidatus klebonų pareigoms, ta teise dažnai naudojosi, siųsdami Lietuvon žmonių kalbos nemokančius dvasiškius. Tačiau yra žinomi faktai, kaip Lietuvos vyskupai patys rūpinosi išgauti teisę skirti savo kandidatus. Vilniaus vyskupui Vaitiekui Taborui 1501 m. tai pasisekė. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, ką tik tapęs Lenkijoj karalium, vyskupui suteikė privilegiją pačiam iki gyvos galvos pasirinkti kandidatus į 28 parapijas, į keturias Vilniaus kapitulos vietas ir į Trakų kolegialinę kanoniją. Buvo reikšminga, kad šitas valdovo leidimas buvo duotas aštuoniolikai lietuviškų Vilniaus diecezijos parapijų. Iš dokumento matyti, kad kaip tik iki to laiko į lietuviškas parapijas buvo patekę netinkamų kunigų ir nemokančių lietuviškai. Po dvejų metų panašią privilegiją Medininkų vyskupijai gavo vyskupas Martynas Lindfaras, savo kilme vokietis. Ir čia buvo nurodytos panašios priežastys: iki šiol skirtieji klebonai nemoka lietuvių arba žemaičių kalbos, neturi užtenkamai mokslo, negali klausyti išpažinčių ir sakyti pamokslų. Pats vyskupas, gavęs iš didžiojo kunigaikščio teisę, galėjo paieškoti tinkamesnių kunigų. Praplėsdami Kazimiero privilegiją, Aleksandras ir Zigmantas Senasis draudė ateiviams užimti ne tik katedrų kapitulų, bet ir parapijų klebonų vietas, jeigu joms tik atsirasdavo Lietuvos piliečių. Bet vietinių kunigų kaip tik tuo metu labai trūko.

     Pagrindinę to trūkumo priežastį jau esame nurodę. Iki XVI amžiaus galo Lietuva neturėjo savos švietimo organizacijos. Lietuvos bažnyčiai nebuvo naudinga, kad ji neturėjo atskiros bažnytinės provincijos, ji priklausė Gniezno arkivyskupui. Ten mažai buvo rūpinamasi Lietuvos bažnyčios reikalais ir apie vietinių kunigų dauginimą niekas nekalbėjo. Vietinių kunigų trūkumas Lietuvoje, lenkų dvasiškiams, besitaikantiems j kapitulų ir klebonų vietas, buvo naudingas.

     Tačiau dar svarbesnė kunigų trūkumo priežastis buvo kita. Aštri luomų pertvara buvo nužymėjusi valstybėje vietas bajorui ir valstiečiui. Privilegiją mokslus eiti turėjo tik bajorai, kuriems Lietuvos Statute buvo garantuota teisė išvažiuoti mokytis į užsienius. Dar galėjo išvažiuoti mokytis ir koks pasiryžėlis miestietis, bet valstiečių masė buvo baudžiavinėje padėtyje. Iš aukštesnių luomų, t. y. bajorų ir didikų, kunigo pašaukimo pasirinkimas negalėjo būti gausus jau vien dėl tos aplinkybės, kad bajorai Lietuvoje tesudarė tik mažą gyventojų dalį. Be to, didelė bajorų dauguma XVI amž. viduryje buvo tapę kalvinistais.

     Vis dėlto, nežiūrint kunigų stokos, Lietuvoje katalikybė pamažu skleidėsi ir stiprėjo. Autentiški faktai rodo, kad ji buvo gana stipri ir tada, kai užėjo protestantizmo banga. Bet apie tai pakalbėsime vėliau.