XXX
 
Palikdamas gimtąjį sodžių,
Su duonos juodos kąsneliu 
Išsinešiau nuostabų grožį 
Beržynų ir pievų žalių.
 
Išsinešiau svaigųjį kvapą 
Sakuotos pušaitės auglių 
Ir graudų šnarėjimą lapų 
Šalikelės liepų kuplių.
 
Išsinešiau rytmečio tylą, 
Gurgenimą upės skubios,
Ir gaudėsį mėlyno šilo,
Ir skonį avietės sarpios.
 
Išsinešiau aš dar ir kraują 
Artojo tiesaus ir darbštaus 
Ir motinos ašarą sraują 
Lyg šiltą lašeli lietaus.
 
Sutilpo, man viskas sutilpo 
Krepšely su duona greta,
Ir rankos nė kiek man nesilpo, 
Ir rodės lengva man našta.
 
Seniai nebėra to krepšelio,
O tai, ką iš ryto anksti 
Išsinešiau tąsyk į kelią,
Lig šiol tebesaugau širdy.
KAIP GERA TURĖTI NAMUS
 
Prigludo prie stiklo 
įkaitus kakta.
Už lango naktis —
Ir tamsi ir šalta.
Lakioja šiaurys 
Po tuščius arimus.
Kaip vis dėlto gera 
Turėti namus!
 
Aš tiek jų praleidau 
Benamių naktų,
Juodų, tartum suodžiai,
Kaip ledas šaltų.
Pro apšviestus langus 
Slinkau nežymus...
Kaip vis dėlto gera 
Turėti namus!
 
Bet kam apie šaltį 
Ir tamsą kalbu?
Jaukiam kambary 
Dabar sėdim abu.
Ir vakaras slenka 
Toks mielas, ramus.
Kaip vis dėlto gera 
Turėti namus!