ALFONSAS GRAUSLYS

     ČIA turiu galvoje ne vien tik meno kūrybą, bet kūrybą plačiausia prasme, taigi, kiekvieną vidinio ar išorinio aktyvumo padidėjimą, kuris mus palenkia bet kurių tikrų vertybių siekti. Šitokia prasme Viešpaties žodžiai "būkite tad tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas tobulas" (Mat. 5, 48) yra pakvietimas į aukščiausią savęs tobulinimą, į nuolatinį savęs kūrimą pagal Dievo paveikslą. Šitokia kūryba labiausiai išsiskleidžia žmogaus dvasia, nes "tik augimu pasireiškia gyvybė" (kard. Newman). Tad šitokia prasme imant, ar tik šventasis nebus didžiausias gyvenimo menininkas, nes sukurti tobulą Dievo paveikslą savo sieloje yra daug daugiau negu sukurti kad ir genialiausią paveikslą drobėje.

     Kalbėdamas čia apie plačia prasme imamos kūrybos šaltinius, noriu labiau kalbėti apie kai kuriuos paskatinimus, išjudinančius dvasios aktyvumą, apie tuos palankius kūrybai vėjus, leidžiančius mūsų dvasios laivams išplaukti iš jos uosto ieškoti naujų žemių. Tuos kūrybą skatinančius veiksnius nusakau šiais trimis tvirtinimais: 1) kančia palankesnė kūrybai negu gerovė, 2) nelaiminga meilė kūrybingesnė už laimingą, 3) gilus religingumas kūrybingesnis už netikėjimą.

Kančia kūrybingesnė negu gerovė

     Kaip, anot krikščionybės mokslo, didžiausio dvasios atsinaujinimo arba dvasinės kūrybos šaltinis yra Kristaus atperkamoji kryžiaus mirtis, taip ir kiekviena kūryba yra atžymėta kūrėjo krauju. Be savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo negalima sukurti jokios vertybės. Bet to dar negana: kančia yra palankesnė kūrybai negu gerovė. Tai aiškėja, kai prisimename, kad laimė ir gerovė ugdo egoizmą, tingumą, pasitenkinimą esamu stoviu ir pasyvumą. O toki nusiteikimai yra kaip tik priešingi aktyvumui ir kūrybai. Tai yra neproduktingas užsidarymas egoizmo kiaute. O kančioje žmogus, duždamas savyje, ieško atramos taško šalia savęs, atsiveria kitiems ar kam kitam ir pradeda ieškoti išeities, tai yra aktyviai, kūrybingai nusiteikia. Kaip audrai sujudinus jūros vandenis, jie nekartą į krantą išmeta jūros dugne slypėjusius turtus, taip ir kančia pažadina kūrybą.

     Daugelis didžiųjų menininkų, ypač literatūros srityje, liudija, kad skausmo raidėmis giliau į mūsų sielą įrašomi neišdildomi žodžiai, o džiaugsmo raidėmis įrašyti žodžiai greičiau nublunka ir pasidaro nebeįskaitomi, todėl greitai ir pamirštami. Literatūros kūryba dažniausiai yra reakcija į savo ar savo artimųjų kančias, o kartais į socialinio neteisingumo suteiktas žaizdas. Dažnai kūryba yra tuo gilesnė, kuo skausmas buvo labiau pajustas. Kai Merežkovskij kartą savo jaunystėje paskaitė Dostojevskiui savo eilėraščius, tasai, matydamas tų eilėraščių silpnumą, teisingai pastebėjo, kad reikia pirmiausiai daug, daug iškentėti ir tik po to kurti eilėraščius.

     Kai vienas pradedąs rašyti asmuo paklausė Dostojevskio, ko reikia, kad taptum geru rašytoju, Dostojevskis nurodė, kad neužtenka didžiuosius rašytojus skaityti, bet reikia pačiam šį tą išgyventi, nes "dauguma rašytojų yra kankiniai; niekas negali savo skaitytojų iki ašarų sujaudinti, jeigu pats nebus ašarų liejęs". Laimingieji, kurie yra ir savimi ir viskuo patenkinti, dažniausiai nerašo.

     Anot T. Mann, "geri veikalai atsiranda tik sunkiam gyvenimui spaudžiant žmogų, ir kas gyvena (t. y. visais gyvenimo džiaugsmais naudojasi, A. G.), tas nedirba. Tad reikia pirma mirti (t. y. atsisakyti džiaugsmų ir malonumų, A. G.), kad taptum pilnu kūrėju". Taigi, ne tik religiniam gyvenimui, bet ir meno kūrybos gyvenimui reikia asketiškumo.

     Taip pat ir Rilke panašiai galvojo. Jis manė, kad reikia viską savyje kantriai pakelji ir išnešioti, ir tik po to gimdyti — kurti. Tik viską kentėjimų kaina savyje nešiodamas ir daug iš jų išmokęs, jis gali sakyti, kad "kantrybė — tai viskas". Dėl to ir muzikas Vagneris, kančios vaidmenį kūryboje keldamas, rašė: "Aš nesuprantu, kaip tikrai laimingam žmogui galėtų ateiti į galvą užsiiminėti menu. Jei turėtume gerą gyvenimą, mums nereikėtų meno. Kai dabartis jau nieko mums daugiau neduoda, mes savo kūriniais pradedame šaukti: aš norėčiau!" Nors kai kam šitie didžiojo muziko žodžiai atrodytų gal ir diskutuotini, tačiau ar tų žodžių teisingumo nepatvirtina ir tas faktas, kad medžiaginio gerbūvio didėjimas kai kuriose šalyse eina greta su tikro meno pasiilgimo mažėjimu?

     Jei mes metame žvilgsnį į pačių menininkų gyvenimą, tai neretai susekame, koks ryšys kartais riša menininko kančią su jo meno kūriniu! Tas ryšys nekartą yra toks glaudus, kad net dažnas menininko kūrinys būtų nesuprantamas, o gal net neįmanomas, jeigu už jo neglūdėtų kūrėjo kančia.

     Kažin ar iš Beethoveno sielos būtų išsiveržusi tokio gaivalingo džiaugsmo Devintoji Simfonija, jeigu jis nebūtų buvęs tuo metu apkurtimo kančios paliestas? Jo kančios gilumas kaip tik tąja simfonija ir šaukėsi reikalingo džiaugsmo ir atsvaros viršūnių. Ar necharakteringa, kad ir Vagneris, kurs tvirtindavo, kad meno objektas yra pakaitalas to, ko menininkui trūksta, ir kad menas prasideda ten, kur baigiasi gyvenimas, parašė džiaugsmingą Siegfriedo operą, kai tuo metu jo gyvenimas buvo liūdniausias. O ar Chopino svajojimai fortepijono klavišais nėra emigranto kenčiančios tėvynės pasiilgimo išraiška, kuriai jis savo tautiniais motyvais perpinta muzika pastatė taip didingą paminklą? Kažin ar tasai paminklas būtų taip didingas, jei kompozitoriaus tėvynė nebūtų buvusi nelaimės paliesta ir jis nebūtų nuo jos atskirtas? Kokia iškalbinga kančios ir kūrybos sugretinimo iliustracija, kai visą gyvenimą sunkios vienatvės melancholijos slegiamas prancūzų muzikas Ravel, mirdamas psichiatrinėje ligoninėje, skundėsi: "Aš dar tiek daug muzikos turiu savyje!"

Nelaiminga meilė kūrybingesnė už laimingą

     Kai kalbama apie erotinę meilę, kuri skatina kūrybą, paprastai turima galvoje meilės ilgesys, laiminga meilė, nelaiminga meilė ir meilės saulės nusileidimas arba užgesimas. Iš visų tų meilių kūrybingiausias stovis yra nelaimingos meilės kančia. Kad meilė sukelia kūrybines jėgas, tai tvirtina Solovjovas. Anot jo, ir pragaras, ir žemė, ir dangus tą lemiamą valandą, kai žmoguje įsikūnija erotinė meilė, atidžiai jį seka, nes visi tada pageidauja pasiimti savo reikalams tą dvasinių ir fizinių jėgų perteklių, kuris žmoguje atsiranda.

     Laiminga meilė kūrybingai nuteikia jau ir tuo, kad mylintis nori užimponuoti mylimajam. Tos kūrybos nori ir ją skatina pamiltoji pusė, kad galėtų didžiuotis mylimuoju. Meilėje yra kūrybinės dvasios, nes jos akyse mylimas objektas pasikeičia, suidealėja, pasidaro kitoks negu iš tikrųjų yra; jį tokį sukūrė meilė. Jau pats aukojimasis vienas kitam meilėje ugdo moralinę asmenybę. Kilni meilė kilnių žmonių gyvenime pasidaro jiems vispusiško ugdymosi mokykla.

     Bet kaip nėra jokių žmonių ryšių, kurių nelydėtų skausmas ir nusivylimai, taip ir meilė gali būti nelaiminga. Ir nekartą didelių kūrėjų gyvenime tasai skausmas, kurį iššaukė meilės susikurto, bet, deja, iliuzoriniu tapusio pasaulio griuvimas, sukrečia ir palenkia naują dvasios pasaulį kurti ir jame ieškoti užsimiršimo.

     Kažin ar F. Šuberto sieloje būtų pasigirdusi žavinga "Ave Maria" melodija, jeigu jis nebūtų nusivylęs žemiškos moters meile? Neveltui jisai savo dienoraštyje pasisako, kad muzikos kūrinius jam įkvėpė protas ir skausmas. Nelaimingos meilės kančios vertę kūrybai puikiai žinojo ir Goethe, nes, anot kai kurių liudininkų, jis net senatvėje nevengdavo nelaimingos meilės, nes ji mokiusi jį kurti šedevrus. Ir minėtas muzikas Vagneris savo dienoraštyje pasisako: "Kadangi aš visą savo gyvenimą nepatyriau tikrosios meilės laimės, tai noriu sukurti tai puikiajai svajonei paminklą: aš suplanavau Tristaną ir Izoldą." Kaip žinome, tai yra meilę garbinanti opera, kuri, anot vieno rašytojo, tartimi aukštas kalnas prašoka visas meilės poemas.

     Visas prancūzų muziko Berliozo gyvenimas — tai švelnumo ir meilės ilgesys, tai kančia ir vienatvė. Neveltui, pamatęs savo didžiosios meilės objektą, jis sušuko: "Ach, aš žuvau!" R. Rolland sako, jog jam atrodo, kad Berliozas priklauso tų žmonių rūšiai, kurie traukia į save kentėjimus, kurie nė vienam kentėjimų lašui neleidžia nukristi į šalį. Visi jo artimiausieji miršta: seserys ir mylimiausias sūnus. Jis nuolat kenčia, jis yra tartum medis be lapų, kuriuo teka lietaus srovės. O tačiau koks jis muzikos genijus, statomas šalia didžiausių kompozitorių! Užtenka tik išgirsti Berliozo "Requiem", kurį jis pats vadino muzikos tvanu.

     Kai ilgimasi, tada sąmoningai ar nesąmoningai savo kūriniais tiesiamos ilgesingos rankos, ieškančios susiraminimo. Kaip ašaros palengvina skausmą, taip ir meno kūryba yra lyg ašaros, išlietos į drobę, į knygą, į muzikos gaidas.

Religingumas kūrybingesnis už netikėjimą

     Gilus religingumas palankesnis kūrybai už netikėjimą, nes kūryba jau savo esme yra religinė idėja. Kažin ar tik nėra kūryba apčiuopiamiausias dieviškumo antspaudas žmogaus dvasioje ir ar savo kūryba, kaip ir dalyvaudamas Didžiojo Kūrėjo darbe ir jį pratęsdamas, žmogus netampa panašiausias į Dievą!

     Šitą religinį kūrybos pobūdį tvirtina ir filosofas Berdiajevas, nes, anot jo, kuriama vardan to, kas yra aukščiau žmogaus, kuriama Dievo vardu, nors tasai vardas būtų ir pridengtas žmogaus sąmonei tiesos, grožio ir teisingumo vardais. Ir Claudel sako, kad religija skatina kūrybą ir ją įkvepia, nes tikėjimas Dievu padaro garbinimą galimu, o garbinimas — tai didžiausias paskatinimas kurti poeziją. Be to, religija, suteikdama visa kam prasmę ir tuo būdu atnešdama džiaugsmą, ugdo aktyvumą, kai tuo tarpu beprasmiškumas paralyžiuoja veikimą. O kiekvienas abejojimas, skepticizmas ir iš to kyląs beviltiškumas — tai kiekvienos kūrybos mirtinas vėžys. Pagaliau religija gyvenimą sudramatino, nes paskelbė tokias amžinas vertybes, dėl kurių verta kovoti ir viskuo rizikuoti. Tokiu būdu ji atvėrė naujus horizontus kūrybai.

Trečiųjų Europos krepšinio pirmenybių dalyviai Kaune 1939 m., kur Lietuva antrą kartą iš eilės laimėjo Europos meisterio vardą.

 

     Kad religingumas yra kūrybingas, tai įrodo ir tas faktas, kad beveik nėra menininkų, kurie, religijos įkvėpti, nebūtų ko nors kūrę religinėmis temomis.

     Reikia pripažinti ir kitą faktą, kad dauguma didžiausių menininkų buvo religingi. Jeigu ir į šiandieninę literatų vardų galeriją pažvelgsime, tai pamatysime, kiek daug jų yra tikinčiųjų. O įsigilinus į netikinčiųjų kūrybą, geri psichologai negali nepastebėti, kad bent dalis jų yra įkvėpti tikėjimo likučių ir tradicijų arba jie kuria pseudotikėjimo dėka, kurį patys susikūrė. Čia pseudotikėjimu suprantame tas natūralias vertybes, kurias tokių menininkų dalis apsupo aureole ir jas savo sąmonėje sutapatybino su religinėmis vertybėmis. O jeigu ir tokie tikėjimo likučiai išnyksta kūrėjo sieloje, tada tikrai prasideda kūrybinis nuosmukis. Kažin tad ar vadinamas abstraktus menas nėra tik išraiška tos pasaulėžiūrinės tuštumos, kuri, nustojus tikėti Dievą, įsiviešpatavo modernaus žmogaus sieloje? Žinoma, čia nenoriu tvirtinti, kad atskiri tos krypties menininkai būtų netikintys. Gal būt, išblėsus Didžiojo Objekto sąmonei sieloje, ir visi mažieji objektai, kurie yra Didžiojo atspindžiai, virto nieku — nevertu kūrėjo dėmesio? Tuo tarpu tam, kurs tiki Didžiąją Saulę šviečiant, viskas, kas jos šviesos spinduliuose panerta, yra verta dėmesio ir kūrybos.