PR. ALŠĖNAS

ŠITOKS klausimas ne vienam lietuvių tėvų išeivijoje kvaršina galvas, ypač gyvenant Šiaurės Amerikos demokratiniuose kraštuose, kur vyrauja tokia didelė laisvė ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp jaunimo ir net tarp mažamečių. Reikia manyti, kad dėl tos didžiosios "demokratinės laisvės" atsiranda visokiausio plauko "beatnikų", o iš jų ir nusikaltėlių. Jeigu šeimose būtų bent kiek daugiau drausmės, tai ir jaunųjų nusikaltėlių skaičius būtų žymiai mažesnis. Daugėliu atvejų jaunieji nusikaltėliai, patekę į teisingumo rankas, kaltina savo tėvus už perdaug švelnų auklėjimą.

     Toronto dienraštyje "Daily Star" įvairių patarimų skyrių suaugusiems ir jaunimui veda psichologiniu atžvilgiu gabi žurnalistė Ann Landers. Prieš kiek laiko teko skaityti jos vedamame skyriuje penkių jaunuolių kolektyvinį skundą prieš savo tėvus. Tėvai esą tokie despotai vaikų atžvilgiu, kad nors vaikai jau esą 15-17 m. amžiaus, tačiau jiems nenorima duoti jokios jaunuoliškos laisvės: nei rūkyti, nei truputį išgerti, nei kiek vėliau grįžti iš miesto namo ir t.t.

     Kiek prisimenu, Ann Landers atsakymas tiems jaunuoliams nebuvo palankus. Buvo pabrėžta, kad tokiame amžiuje tėvų priežiūra ir drausmė jaunuoliams dar yra labai reikalinga, nenorint, kad vėliau reikėtų gailėtis ir graužtis pirštus. Bet po to, žinoma, pasipylė įvairūs pasisakymai ir nuomonių pareiškimai dėl tų jaunuolių skundo. Vieni rašė už, kiti prieš. Visa to čia neminėsime, noriu pacituoti tik vieno jaunuolio laišką tuo reikalu minėto skyriaus vedėjai. Lietuviškai išvertus, tas laiškas maždaug taip atrodytų:

     "Mieloji Ann Landers,

     Norėčiau tikėti, kad Jūs, tur būt, niekada nesate gavusi tokio laiško, koks bus manasis. Tai, be abejo, taip yra ne todėl, kad tarp paauglių jaunuolių aš būčiau vienintelis, kuris taip galvoja. Anaiptol ne! Yra ir daugiau panašiai galvojančių jaunuolių, tačiau jie nedrįsta viešai pareikšti savo jausmų.

     Skaičiau Jūsų vedamame skyriuje jaunuolių laišką, kurie skundėsi savo tėvų per dideliu griežtumu. Labai norėčiau aš su jais pasikeisti vietomis. Mano tėvai visiškai nesirūpina nei tuo, ką aš darau, nei kur einu, nei su kuo draugauju. Jiems tai yra visiškai nesvarbu. Kai aš giliau apie tai pagalvoju, labai suspaudžia širdį. Kartais, tartum kažkokio "etiketo" verčiami, jie paklausia, kur aš buvau praėjusią naktį. Deja, kai aš ruošiuosi atsakyti, jie atrodo jau savo klausimą užmiršę ir visiškai manęs nebeišklauso. Man taip skaudu pasidaro širdyje, kad mano tėvams yra vis tiek, kur aš buvau, kur ėjau, ar kur dar eisiu. Kartais iš pykčio ir nusivylimo lyg norisi atsakyti: "Buvau pas savo merginą ir ją vedžiau!" Manau, kad ir tokiu atveju jie savo blakstienų nepajudintų. Jų niekuo nenustebinsi...

     Esu 17 m. amžiaus ir turiu visišką laisvę, kur noriu eiti, ką noriu daryti. Mano draugės — mergaitės, gyvenančios kaimynystėje, turi motinas, kurios nustato jų gyvenimui tam tikras taisykles: kur galima eiti, su kuo eiti, kada grįžti ir t.t. Dalį tų mergaitėms nustatytų taisyklių pasisavinau ir aš. Jas taikau sau, lyg jos būtų mano motinos man nustatytos. Kitaip — kas gi man belieka daryti?

     Kartais, besikalbant su viena ar kita tų mergaičių, jos man skundžiasi, kaip ir Jums rašytame laiške berniukai, kad jų motinos esančios perdaug griežtos. O aš joms pasakau: "Esate laimingos..." Už tokius žodžius jos mane palaiko keistuoliu. Nors niekas manęs to nemokė, tačiau esu įsitikinęs, kad jaunuoliams ir jaunuolėms yra reikalingos tėvų nustatytos taisyklės ir yra reikalingas tų taisyklių nuoširdus vykdymas, nes, priešingu atveju, jie gali nueiti į pražūtį.

     Būkite gera, Ann Landers, ir atspausdinkite šį laišką savo vedamame skyriuje. Galimas dalykas, kad šis laiškas atbudins iš nesusipratimo kai kuriuos jaunuolius ir kai kuriuos tėvus, ypač tokius kaip mano".

Pasirašo: Našlaitis su tebegyvenančiais tėvais

Minėto skyriaus vedėja po tuo laišku padėjo šitokį prierašą:

"Brangus Našlaiti,

     Labai ačiū už Tavo žodžius ir išmintį. Tu nešioji ypatingai protingą galvą ant savo septyniolikmečių pečių. Prie Tavo gana gerų patarimų aš nieko nebeturiu pridėti, nebent užbaigos "amen". Dar kartą ačiū Tau už laišką".