K. KATKEVIČIENĖ

USIDOMĖJUSIEMS, kas yra toji Montessori ir kuriam tikslui Čikagoje įsikūrė jos vardo draugija, bandysiu nors trumpai paaiškinti, nes šia veikla labai domiuosi ir jau antri metai ją atidžiai seku.

     Dr. Marija Montessori gimė 1896 m. rugpiūčio 31 d., o mirė 1952 m. gegužės 8 dieną. Ši geniali moteris, kaip yra išsireiškęs Harvardo universiteto profesorius Henry W. Holmes, eidama aukštuosius medicinos mokslus, pajuto savyje pašaukimą tyrinėti vaiko dvasią ir vaiko dvasiniams reikalavimams pritaikė visai naują ir nuo kitų skirtingą auklėjimo bei mokymo metodą, kuris nuostabiai greitai paplito visame pasaulyje. Šis metodas buvo entuziastingai sutiktas ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse, bet dėl ko jis čia neprigijo, apie tai gal pakalbėsime kitą kartą.

     Minėtas prof. Holmes 1912 m. rašė: "Mes neturime kitos tokios auklėjimo sistemos, taip puikiai sistemingai sutvarkytos ir praktiškai pritaikytos. Šią sistemą išvystė moters protas ir įgyvendino jos rankos. Ši sistema yra nepaprastai reikšminga ir dėl to, kad ji yra išaugusi iš pynės moteriškos intuicijos, plačių socialinių pažiūrų, aukšto mokslinio išsilavinimo, intensyvių ir ilgų auklėjimo problemų studijų, visa tai apvainikuojant mokytojos ir pirmaujančios auklėtojos nuostabiais patyrimais" (iš įvado į knygą "Montessori Method").

     Čikagoje lietuvių kultūrininkų ir visuomenininkų būrelis jau treti metai gilinasi į šį dr. Montessori metodą ir mato, kad praktiškas jo pritaikymas auklėjime būtų didelė parama vaikams ir jaunuoliams, ypač turint prieš akis tą katastrofišką padėtį, kai kas metai auga jaunųjų nusikaltėlių skaičius ir vis didėja visoki vaikų nenormalumai bei atsilikimo reiškiniai. Buvo surengta daug šios srities paskaitų, norint kuo daugiausia lietuvių supažindinti su šiuo auklėjimo metodu, kuris apjungia visą žmogaus gyvenimo laikotarpį nuo gimimo iki subrendimo ir užtikrina gero žmogaus išauklėjimą. Norint giliau pažinti šį metodą, reikia ilgesnių ir kruopštesnių studijų.

     Mes, lietuviai, turime džiaugtis, turėdami dvi šio metodo žinoves: ponią M. Varnienę ir panelę D. Petrutytę, kurios jau Nepriklausomos Lietuvos laikais sėkmingai dirbo ne tik su priešmokyklinio amžiaus vaikais, bet turėjo ir Švietimo Ministerijos pripažintą pavyzdinę parodomąją Montessori metodu pradžios mokyklą. Tokio pat tipo mokyklą jos buvo atkūrusios ir tremtyje — Vokietijoje. Ši mokykla buvo pripažinta ir patvirtinta Lietuvių Švietimo Tarybos Vokietijoje. Kaip tik po ranka turiu tos mokyklos dokumentus, vaikų darbus bei egzaminų rezultatus, kurie aiškiai liudija apie puikias to auklėjimo pasekmes.

     Šia proga norėčiau paminėti ir savo pačios patirtą gilų įspūdį, lankant D. Petrutytės paskaitas ir stebint M. Varnienės auklėjimą pagal šio metodo principus vienos labai nelaimingos, negalinčios kalbėti penkerių metų amžiaus mergytės, kuri tartum iš mirusiųjų pasaulio gyveniman grąžinama. Šiandien, po vienerių darbo metų, taikant, kiek sąlygos leido, Montessori auklėjimo metodą, toji mergaitė yra padariusi nuostabiai didelę pažangą kalbos, judesių ir būdo susitvarkymo atžvilgiu. Nors pradžioje ir abejojau, bet vėliau pati pamačiau šio auklėjimo metodo galią.

     Vis daugiau ir daugiau tėvams ir motinoms spiečiantis prie šio montesoriniais auklėjimo metodais besidominčio būrelio ir įsitikinus, kad montesorinių principų pritaikymas gyvenime nepaprastai palengvina tėvų ir vaikų santykius šeimoje, kilo mintis steigti montesorinę auklėjimo draugiją. Tad 1958 m. lapkričio 23 d. Jaunimo Centre buvo sušauktas susirinkimas, įsteigta Amerikos Lietuvių Montessori Draugija ir išrinkta valdyba.

     Pagrindinis draugijos tikslas — padėti tėvams tinkamai auklėti savo vaikus, įsteigiant jiems bent kuklius vaikų namelius, kur vaikai tinkamai praleistų savo vaikystės dienas ir turėtų progos išmokti daug naudingų ir gyvenimui reikalingų dalykų. Šio kilnaus lietuviško darbo pradžiai iš Tautinės Lietuvių Sąjungos, p. J. Bačiūno maloniu pritarimu, per K. Katkevičienę gauta 1000 dolerių auka.

     Kas trečiadienis draugija ruošia Jaunimo Centre paskaitas, kuriose yra plačiai aiškinami montesorinio auklėjimo metodai ir jų pritaikymas gyvenime. Į šias paskaitas yra nuoširdžiai kviečiami visi, kuriems rūpi teisingas vaiko ugdymas tautiniu, doroviniu ir socialiniu požiūriu. Ir dr. Jonas Adomavičius skleidžia šio auklėjimo metodo svarbą vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai, kalbėdamas kas antras ketvirtadienis p. S. Barčus radijo programoje ir rašydamas spaudoje.

     Visi lietuviai, kuriems rūpi mūsų jaunimo ateitis, yra kviečiami prisidėti prie šio naudingo darbo, kurio vaisiais galėsime džiaugtis ateityje.

     Redakcijos prierašas. Šiame straipsnelyje aprašytas būrelio lietuvių užsimojimas, kaip ir kiekviena kita iniciatyva, susilaukia ir visuomenės paramos bei pritarimo, ir kritikos bei karčių priekaištų. Gal rimčiausias nekartą girdėtas priekaištas yra tas, kuris sako, kad natūrali ir geriausia vaiko auklėjimo vieta yra šeima, kad pirmieji ir geriausi jo auklėtojai yra tėvai, todėl vaikų darželiai esąs neigiamas reiškinys, nes jie atitraukia vaikus nuo tėvų ir atiduoda auklėti svetimiesiems, kurie, nors ir būdami prityrę auklėtojai, niekad vaikui neatstos tėvo ir motinos. Šis priekaištas esmėje yra teisingas, suponuojant, kad tėvai nori ir gali vaikus tinkamai auklėti. Deja, yra labai maža tėvų, kuriems gyvenimo sąlygos ir pedagoginiai sugebėjimai leistų šią pareigą tinkamai atlikti. Visiškai yra teisinga, kad tėvai, o ypač motina, turi tartum įgimtą vaiko meilę, bet yra taip pat teisinga, kad jie dažnai neturi įgimto sugebėjimo jį tinkamai auklėti. Auklėjimas yra tikras menas, ir ne kiekvienas žmogus gali būti šios rūšies menininkas. Kartais motina "iš meilės" gali vaiką visai nuauklėti. Dabartinėse mūsų gyvenimo sąlygose ir ekonominės aplinkybės kartais tėvams neleidžia pilnai pasišvęsti vaikų auklėjimui. Tad vaikų darželiai čia tik ateina tėvams į pagalbą.

     Net ir tie, kurie vaikų darželius laiko blogybe ir grynu surogatu, turi pripažinti, kad ši "blogybė" dažnai yra būtina (malum necessarium). Protinga ir prityrusi darželio vedėja gerai supranta, kad ji vaikui neatstos motinos.

     Todėl ji nesistengia motinos pakeisti, ji nenori vaiku iš šeimos ištraukti, bet stengiasi juos į šeimas grąžinti. Ji nepasitenkina tik vaikų auklėjimu, nes gerai supranta, kad tėvų auklėjimas yra daug svarbesnis. Ji dažnai pasikalba su tėvais, juos painformuoja, duoda pedagoginių patarimų, kad darželio ir šeimos auklėjimas vienas kitam neprieštarautų, bet eitų ranka rankon, vienas kitam padėdami ir vienas kitą papildydami.