ZENONAS IVINSKIS

XXII. Protestantizmo plėtimosi ženklai Lietuvoje

ZIGMANTO Senojo laikais reformacija tegalėjo reikštis labai nedrąsiai. Valdovas visaip bandė varžyti naujovių nešėjus. Kai 1548 m. ėmė valdyti jo sūnus Zigmantas Augustas, protestantai pasijuto žymiai drąsesni. XVI-jo amžiaus viduryje protestantizmas pradėjo stiprėti. Tačiau yra perdedama, kai skelbiama, kad reformacijos šalininkai taip įsigalėję, jog Lietuvos senate nebelikę nė vieno kataliko. Protestantizmo galybė išpučiama, kai kalbama, jog iš katalikų buvę atimta tūkstančiai bažnyčių. Tada žmonės buvo įpratę žymiai perdėti ir padidinti skaičius, kad būtų didesnis įspūdis. Patys katalikai, neišskiriant nė bažnytinės XVII-jo amžiaus istoriografijos, kuriai vadovavo Lietuvos jėzuitai, yra gąsdinę savo amžininkus buvusiais dideliais pavojais, iš kurių buvę laimingai iškopta. Kai katalikai ėmė jaustis vis drąsesni, buvo galima labiau nurodinėti, kaip netolimoje praeityje tikėjimo atžvilgiu esą buvę bloga. Šituose pat rėmuose reikia vertinti ir legendą apie tariamai Žemaičiuose belikusius septynis kunigus.

     Yra tikras faktas, su kuriuo reikia visada skaitytis, jog didelė kilmingųjų dauguma, kurie sudarė tikrąją ano meto visuomenę, tapo protestantais, tiksliau kalbant, nuo 1550 m. jie virto kalvinistais. Tokiu keliu pasukti, palikus labiau miestiečių bei vokiečių mėgstamą liuteranizmą, Lietuvos kilmingiesiems vadovavo žymusis Nikalojus Radvila Juodasis, kuris buvo Lietuvoje suėmęs į savo rankas pačias aukščiausias vietas. Jis buvo Vilniaus vaivada, didysis Lietuvos maršalas ir valstybės kancleris, kas mūsiškai reikštų maždaug ministerį pirmininką. Radvilos Juodojo pusseserė Barbora Radvilaitė, našlė Goštautienė, buvo tapusi Lenkijos karalienė, t. y. Zigmanto Augusto žmona. Ano meto šaltiniai pabrėžia, kokią didelę įtaką turėjo Radvila Juodasis karaliui, kuris vis klausdavo jo nuomonės. Radvila apie 1550 m. tapo jau viešas protestantas. Radvila tapo tikras kalvinizmo apaštalas, iš savo miestelių ir kaimų išvarinėdamas katalikų klebonus bei kunigus. Jo pavyzdžiu sekė ir kiti mažesnieji ponai. Protestantizmas jam, kaip ir hercogui Albrechtui, buvo drauge politinė priemonė įsigyti daugiau įtakos ir valdžios Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Tai patvirtina ir žymiausias Lietuvos ir Lenkijos protestantizmo tyrinėtojas kalvinistas prof. St. Kot'as, teigdamas: "Nėra abejonės, kad Lietuvos didikus protestantizmas traukė dėl politinių ir socialinių priežasčių." Tai tiko ir Radvilai Juodajam, kuris jautėsi tikras Lietuvos karaliukas, net nežinodamas savo turtų ir dvarų skaičiaus.

     Radvila užmezgė santykius su visa eile Europos protestantų kunigaikščių ir vadų. Jis susirašinėjo ir su Kalvinu. Jis nesigailėjo pinigų protestantiškoms knygoms leisti ir pamokslininkams kviesti. Jis įtaisė spaustuves Nesvyžiuje ir Lietuvos Brastoje ir davė lėšų ten spausdinti eilei religinių ir politinių knygų lenkų kalba. 1558 m. ten buvo išleistas lenkų kalba ir pirmasis Lietuvos kalvinistų giesmynas, Vilniuje paruoštas Jono Zarembos. Radvilos lėšomis Brastoje buvo lenkų kalba išleista ir garsioji "Brastos Biblija". Buvo išspausdintas ir protestantiškas katekizmas "prastiems rusų liežuvio žmonėms". Bet Radvila nieko neišleido lietuviškai. Išskiriant 1598 m. išleistą protestantišką Melchijoro Petkevičiaus katekizmą, Lietuvoje kalvinistų lietuviškoji literatūra ilgai pasiliko labai silpna, kai jau 1585 m. pasirodė lietuviškas jėzuito Kanizijaus katekizmo vertimas. Paskui po 10 metų vėl pasirodė kito jėzuito Ledesmos katekizmo lietuviškas vertimas, kurį paruošė Daukša. Jis parūpino ir jėzuito Wuyko Postilės puikų lietuvišką vertimą. Tad labai keistai ir neistoriškai skamba, kai komunistų istorikai Lietuvoje dabar pradeda daryti jau atgyvenusius priekaištus, kad reformatų tikėjimas buvęs skelbtas lietuvių kalba, o katalikai žmones tik lenkinę.

     Kalbėdami apie protestantizmo plėtimąsi, minėjome, kad apie jį netolimoje praeityje buvo prisakyta perdėtų dalykų. Kad jis nebuvo labai tvirtai įkėlęs kojų, parodo ir toks faktas, kad protestantai Vilniuje nebuvo užgrobę jokios katalikų bažnyčios. Iš pačių protestantų šaltinių matyti, jog apie 1555 metus Kauno protestantų pamaldos dar vykdavo privačiuose namuose. Kai palygini, kaip protestantizmo banga Latvijoje ir Estijoje nušlavė visas katalikų bažnyčias Rygos ir Talino miestuose, kaip ten tada buvo sunaikinta beveik ne mažiau meninių ir religinio kulto vertybių negu II-jo pasaulinio karo metu (taip teigia protestantas Livonijos istorikas Wittram), tai Lietuvoje neįvyko visa to nė šešėlis. Protestantizmas čia plačiau klestėjo tik kilmingųjų dvaruose vos porą dešimtmečių. Dar jėzuitams nepasirodžius Vilniuje su savo sėkmingu ir intensyviu veikimu, jau Radvilos Juodojo vyriausias sūnus, vadinamas Našlaitėliu, greitai po tėvo mirties perėjo katalikybėn (1567 m.). Nuo to laiko, reikia manyti, protestantizmas savo kulminacinį žydėjimą jau buvo peržengęs. Už ketverių metų po reikšmingo Našlaitėlio atsivertimo, katalikybėn sugrįžo ir labai įtakingas Žemaičių seniūnas Chodkevičius. Paskui jų pavyzdžiu pasekė ir kiti, kurių skaičiuje užima reikšmingą vietą ir kancleris Leonas Sapiega.

     Tuo pačiu metu ir Žemaičiai religiniu atžvilgiu vis dar neteikė tokio liūdno vaizdo, koks yra perdėtai rišamas su vyskupo Jurgio Petkevičiaus vardu. Iš autentiškų šaltinių čia paaiškėja, kad ir tariamieji septyni išlikę katalikų kunigai yra tik legenda. Šitoji žinia pirmą kartą yra paminima apie 1650 metus, kada Žemaičiuose katalikybė jau buvo įsistiprinusi. Ją pirmiausia savo veikale "Miscellanea" tada pamini jėzuitų istorikas Kojelavičius. Bet autentiški šaltiniai, pvz. nuncijaus Caligari atsiųsto vizitatoriaus pranešimas, padeda nustatyti, jog dar prieš Merkelį Giedraitį, t. y. vysk. Petkevičiaus laikais, turėjo būti bent keliolika kunigų. Dauguma tų kunigų yra atsekama net pavardėmis.

     Lietuvos protestantizmas silpnas buvo dėl to, kad pradėjo labai skaldytis. Nebuvo vienybės tarp liuteronų ir kalvinistų. Lietuvos kalvinistai arba reformatai, į kuriuos nuo 1556 m. beveik kasmet vienybės reikalu kreipdavosi Mažosios Lietuvos protestantai, 1560 m. pradėjo su Lenkija megzti ryšius. Reformatų sujungimo reikalu ten nuvyko iš Lietuvos delegacija. Ji siūlė abiejų valstybių reformatų bažnyčioms susijungti ir vesti bendrą kovą prieš didėjančią antitrinitarų (arijonų) ereziją, neigiančią Švenč. Trejybę ir Kristaus dievystę. Arijanizmas kalvinistams sudarė rimtą pavojų, nes tarp jų buvo gabių, veiklių ir išlavintų vyrų. Atsirado ir daugiau sektų. Jų Lietuvoje buvo priskaitoma dešimtimis. Savo gyvenimo gale ir Radvila Juodasis nebežinojęs ką betikėti, atsiradus Vilniuje tokiam erezijų mišiniui.

     Protestantų susiskaldymas buvo viena jų silpnėjimo ir žlugimo priežasčių, bet jų buvo ir daugiau.

XXIII. Protestantų krizė Lietuvoje ir žymiųjų didikų grįžimas katalikybėn

     Nors kai kurie apie 1570 metus Lietuvoje priskaičiuodavo apie 72 protestantų sektas, bet trys svarbiausios jų šakos buvo kalvinistai, liuteronai ir arijonai. Arijonai buvo radikaliausi iš visų protestantų sektų, neigdami Dievo malonę, sakramentus, Kristaus dievystę ir kai kurie net Šv. Dvasią. Arijonai mėgino savo reformas nešti ir į viešąjį socialinį bei ekonominį gyvenimą. Jie turėjo savo veikėjų — rašytojų, savo polemines knygeles spausdinusių lenkiškai ar lotyniškai. Pats žymiausias jų veikėjas buvo Simonas Budny. Jo gausiuose raštuose yra tokių miglotų vietų, kurios eina tiesiog iki nesąmonių. Todėl žymusis jėzuitų misijo-nierius Petras Skarga buvo tos nuomonės, kad Budny raštai yra atnešę daugiau žalos reformacijai negu Katalikų Bažnyčiai. Lietuvoje arijonų eilėse buvo stambių didikų. Gal žymiausias buvo Jonas Kiška. Iš 1568 m. arijonų sinodo paaiškėjo, kad arijonai buvo nusistatę prieš valstybę. Iš principo atsisakydami vartoti ginklą, skelbdami visų žmonių lygybę ir savo radikalias religines bei socialines pažiūras, jie įnešė daug nesantaikos į to meto visuomenę.

     Kadangi anuo metu buvo mėgstami teologiniai ginčai ir disputai, religinis susiskaldymas davė progos ir bajorams bei magnatams patiems spręsti apie savo religinį nusistatymą. Šitoks eižėjimas pačiuose pagrindiniuose klausimuose protestantų pirmykštę jėgą, be abejo, silpnino. Net žymieji šulai ėmė svirduliuoti. Ir Radvila Juodasis šliejosi prie arijonų, įvedė naujus religinius papročius, ėmė laikyti eretikais kalvinistus ir juos net persekiojo. Jau jis buvo užmerkęs akis, kai iš Zūricho atėjo laiškas, primenąs, kad Radvila patekęs į klaidingą sektą. Arijonai labiau laikėsi Senojo Testamento, atmesdami Kristaus evangeliją. Tokiu būdu jie artėjo prie judaizmo. Buvo teigiama, kad ir Radvila Juodasis su savo žmona paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo tapę beveik žydai. Radvilos Juodojo nelaukta mirtis 1565 m. buvo vis dėlto gana didelis smūgis Lietuvos protestantizmui.

     Kita svarbi protestantizmo silpnėjimo priežastis glūdėjo taip pat Radvilų šeimoje, su kurios galios žydėjimu buvo tampriai surištas ir protestantizmo išsiskleidimas. Kiekvienas griežtesnis religinis pasikeitimas Radvilų giminėje turėjo plačiau atsiliepti ir Lietuvos protestantams. Taip ir įvyko, kai Radvilos Juodojo vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas tuoj po tėvo mirties perėjo katalikybėn. Tėvui mirštant, jis buvo tik 16 m. amžiaus, todėl gavo Našlaitėlio vardą.

     Senoji istorinė literatūra, remdamasi Rostowskio duomenimis, yra klaidingai teigusi, jog Našlaitėlis tik 1575 m., Skargos dėka, tapęs kataliku. Vatikano archyvo šaltiniai rodo, kad jau 1567 m. popiežius Pijus V sveikino šį žymų Radvilaitį, kaip konvertitą. Radvilos Našlaitėlio laidotuvėse pamokslininkas jėzuitas paminėjo, kad jis jau 19 metų jaunuolis perėjo katalikybėm Kadangi Mikalojus Kristupas buvo gimęs 1549 m., tai jo katalikybėn grįžimo data pasitvirtina — 1567 metai. Našlaitėlio atvirtimas, kuris paskui save patraukė ir kitus tris jaunesniuosius brolius, buvo didelės reikšmės įvykis. Tapęs uoliu kataliku, jis stengėsi atitaisyti tai, ką tėvas buvo padaręs. Jis taip pat supirkinėjo ir degino Lietuvos Brastoje tėvo išleistąją Bibliją.

     Prie žymiųjų atsivertusių didikų reikia priskirti ir Žemaičių seniūną Joną Jeronimą Chodkevičių (1571 m.). Naujausieji tyrinėjimai rodo, kad, Chodkevičių grąžinant katalikybėn, žymiausią vaidmenį šalia Varmijos vyskupo Stanislovo Hozijaus yra suvaidinęs Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas, laikomas pirmuoju Lietuvos istoriku ir jos apologetu. Visados pasilikdamas uolus katalikas ir gerai sugyvendamas su sunkaus charakterio dignitoriais, jis buvo bandęs atversti net Radvilą Juodąjį. Rotundas nuolat siuntinėjo Chodkevičiui katalikiškus raštus ir nesiliovė jam daręs asmeniškos įtakos. Prie Chodkevičiaus atsivertimo prisidėjo ir Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius Stanislovas Varševickis, su kuriuo Žemaičių seniūnas buvo studijavęs protestantiškame Vittenbergo universitete.

Viešpatie, mūsų Viešpatie, koks nuostabus yra

Tavo vardas visoje žemėje!...

Kai aš žiūriu į Tavo dangų, į Tavo pirštų darbą,

Į mėnuli ir į žvaigždes, kurias Tu padarei:

Kas gi yra žmogus, kad Tu ji atsimeni?

Arba žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?

8 psalmė

     Šitie du pirmieji žymūs atsivertimai, įvykę dar prieš Merkeliui Giedraičiui tampant Žemaičių vyskupu ir prieš jėzuitams išvystant stiprią veiklą, buvo labai didelės reikšmės visai aplinkai. Jų pavyzdžiai veikė ne tik artimuosius gimines, bet turėjo įtakos ir kitiems magnatams. Atsivertėlių keliu greitai pasuko Sapiegų, Vainių, Valavičių, Pacų, Kiškų, Tiškevičių ir eilė kitų didikų bei bajorų šeimų.

     Gal svarbiausioji priežastis nuvedusi protestantus į krizę buvo ta, kad Lietuvoje buvo suorganizuotas aukštasis mokslas. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus 1569 m. į Vilnių atkviestieji jėzuitai jau 1570 m. vasarą sostinėje atidarė kolegiją, o po devynerių metų ten buvo įkurta ir Akademija. Jėzuitų vaidmuo, P. Skargai ir Varševickiui vadovaujant, tolimesniuose katalikybės atgaivinimo dešimtmečiuose buvo pats reikšmingiausias.

     Bet būtų netikslu kalbėti apie visišką protestantizmo žlugimą. Kai dažnai yra vartojamas išsireiškimas "protestantizmo banga", tai yra sukuriamas vaizdas, jog tos bangos atslūgimas galėjęs reikšti visišką protestantizmo išnykimą. Tačiau dar XVI amžiaus gale ir XVII pradžioje Lietuvos protestantai steigėsi savo mokyklas ir po savo krizės metų vėl organizavosi. Apie galutinį katalikybės laimėjimą tegalima kalbėti tik XVII amžiaus pirmoje pusėje.