A. TAMOŠAITIS, S. J.

Draugas ar priešas?

R MUMS krito kada į akis, kad apie pasaulį Naujajame Testamente kalbama dviem visiškai skirtingais, tiesiog vienas kitam prieštaraujančiais būdais? Eilėje vietų pasaulis mums pristatomas kaip Dievo ir mūsų priešas. Jėzus nesimeldžia už pasaulį (Jo. 17, 9), pasaulis bus pasmerktas (1 Kor. 11, 32), šis pasaulis negali priimti tiesos dvasios (Jo. 14, 17), velnias yra pasaulio kunigaikštis (Jo. 16, 11), pasaulis atmeta Dievo dovanas; dar daugiau — jų nekenčia (Jo. 7, 7; 15, 18-19; 17, 14). Šv. Jonas ragina mus pasaulio nemylėti (1 Jo. 2, 15).

     Tačiau eilėje kitų vietų šneka apie pasaulį visai kitokia. Ten jis pristatomas kaip Dievo draugas, Jo ypatingos meilės objektas. Dievas pasaulį myli, ir myli tiek, kad už jį atiduoda savo vienatinį Sūnų (Jo. 3, 16-17). Buvo sakyta, kad pasaulis bus pasmerktas, o čia skaitome, kad Dievas yra nutaręs jį išgelbėti (2 Kor. 5, 19). Kristus neatėjo pasaulio teisti, bet gelbėti (Jo. 12, 47). Skaitėme, kad Jis už pasaulį nesimeldžia, o čia sakoma, kad už jį atidavė net savo gyvybę (1 Jo. 2, 2).

Dievop ir velniop

     Istoriosofas Jacgues Maritain vykusiai nurodo, kad abu kalbėjimo būdai yra teisingi ir vienas kitam neprieštarauja, nes pasaulis vienu ir tuo pačiu metu žengia dviem priešingom kryptim — į Dievą ir į šėtoną (On the philosophy of History, New York: Charles Scribner's Sons, 1957, 137 p. ir keletoje kitų veikalų). Puiki šitos tiesos iliustracija yra evangelijos palyginimas apie kviečius ir piktžoles, augančius drauge pasaulio dirvoje. Iš vienos pusės žmonija, traukiama Kristaus, kyla aukštyn, į gėrį. Iš kitos, traukiama tamsos kunigaikščio, puola žemyn, į blogį. Geri darbai auga ir, atėjus piūčiai — Paskutiniojo Teismo dienai — bus surinkti į Viešpaties kluoną. Blogi darbai irgi plinta ir bus sudeginti pragare. Visa pasaulio istorija yra vienas nenutrūkstąs žygiavimas į išganymą ir pražūtį.

     Tą patį vyksmą nusakius kitais žodžiais, tarp pasaulio ir Dievo malonės yra dviejų rūšių santykiai; arba jungties ir bendravimo, arba skirties ir konflikto. Ir šitas dvilypis santykiavimas vyksta vienu ir tuo pačiu metu. Tad kai kalbama apie pasaulį, užtrenkiantį duris Dievui ir atmetantį Jo malonę, galioja pirmoji tekstų eilė. Kai kalbama apie pasaulį, tiesiantį į Dievą rankas ir Jo malonės gaivinamą — antroji.

Krikščionio uždavinys

     Šitoje pasaulio istorijos dramoje krikščionis gali užimti trejopą poziciją: 1. padėti žmonijai žengti pražūtin; 2. susikišti rankas į kišenes ir nedaryti nieko; 3. padėti jai žengti išganyman.

     Pirmuoju būdu elgiasi krikščionis išgama, antruoju — krikščionis apsileidėlis, trečiuoju — krikščionis, pildąs savo pareigą. Jis gi kasdien, Viešpaties pamokytas, meldžiasi: Teateinie tavo karalystė! To vien prašyti, o nesiekti darbu, reikštų trokšti keptų balandžių įskrendant į bumą. Tai galima vien pasakų krašte. Krikščionybė gi yra ne pasaka, o kietas, konkretus veiksmas Dievo karalystei priartinti.

     Pats pasaulis Dievo karalyste niekad netaps. Raugės augs mūsų tarpe iki pat piūties. Ji pilnai ateis tik anapus laiko, kai bus užverstas paskutinis žmonijos istorijos lapas. Tai, ko krikščionis siekia, melsdamasis — ir veikdamas — kad Dievo karalystė ateitų, yra, kad žmonija jos kryptim žengtų — užuot žengusi šėtono kryptim. Kitais žodžiais, krikščionio pareiga yra persunkti visą žmonijos gyvenimą, kokiu būdu jis bepasireikštų — politikoje, ūkyje, auklėjime, kūryboje — gaivia evangelijos jėga.

 

 
Dangus pasakoja Dievo garbę, 
ir tvirtuma skelbia Jo ranku darbą... 
Tenai Jis padarė saulei jos padangtę, 
ji išeina kaip jaunikis iš savo miegamojo, 
džiūgauja kaip milžinas, bėgdamas keliu. 
Nuo dangaus pakraščių jos išėjimas, 
ir jos apėjimas vėl iki dangaus pakraščio, 
ir niekas nepasislepia nuo jos karščio.
 
18 psalmė
 

Viduramžių turnyrai

     Kaip tai vykdyti? Pavyzdžiu mums galėtų būti viduramžių turnyrai — tos kruvinos žaidynės, kurioms aukštesnysis to meto luomas buvo atsidavęs tiesiog neįtikimu žiaurumu. Henri Daniel-Rops, daugeliui pažįstamas istorikas, rašo apie juos:

     "Pradžioje turnyruose buvo kovojama bukais ginklais. 12-jo šimtmečio pradžioje pradėti vartoti tikri, ir kiekvienas turnyras tapo mažu mūšio lauku, kuriame dvi grupės susikaudavo kokios gražios damos akivaizdoje. Žaidynės visada baigdavosi eile sužeistų; nesykį būdavo užmuštų. Bažnyčia protestavo. "Tiek siela, tiek kūnas yra pastatyti į pavojų", skelbė Klermonto Bažnyčios susirinkimas 1130 metais. Laterano susirinkime 1179 m. tos "gėdingos šventės" buvo uždraustos, kunigams įsakyta nelaidoti tų, kurie miršta turnyre. Tačiau maža kas kreipė į tuos dekretus dėmesį ar paisė ekskomunikos. Turnyrų karas buvo per daug paplitusi tradicija. Smurtas buvo taip giliai įsišaknijęs žmonių dvasioje, kad net pakartotinos ir energingos pastangos jį išrauti liko bergždžios. Dėl to, vedina savo gilios išminties. Bažnyčia ėmėsi kitokios priemonės — sukrikščioninti jėgą ir jos naudojimą".

     Ji "pakrikštijo" ginklus, sukurdama riterystę. Vaisiai buvo nuostabūs. Autorius tęsia: "Riteris! Iš visų viduramžiams būdingų dalykų, pasilikusių žmonių atminty, nėra nė vieno kito, kurs taip uždegtų mūsų dvasią ir keltų širdį. Visa animalinė žmogaus aistra ir galios potroškis, visa, kas tamsiuose pasąmonės užkampiuose tragiškai veržiasi į smurtą ir naikinimą, buvo patenkinta ir perviršyta kilnaus, teisingo riterio paveikslo, apsupto nesuteptos skaistybės aureole, siekiančio daugiau aukos negu pergalės, daugiau atiduoti savo negu pralieti kito kraują" (L'Eglise de la Cathedrale et de la Croisade, Paris: Fayard, 1952, 353-354 p.).

Idealas ir laiko dvasia

     Kas įvyko? Bažnyčia bandė sudominti tą kovos ištroškusią bajoriją romumo grožiu, statė jai pavyzdžiu atsiskyrėlius, paniekinančius garbę ir didį vardą. Šitokie idealai netraukė. Kodėl? Kadangi ginklai, žirgai, pentinai, kova buvo giliai įaugę į to meto sąmonę. Prieš susitvenkusią tradicijos ir papročio galią jos balsas liko bejėgis. Tuokart išėjo su nauju idealu. Jos darbą vainikavo pasisekimas. Kodėl? Kadangi patiekė idealą, kuris turėjo šaknis to meto dvasioje. Jame buvo ir kraujo liejimas, ir jėgos vartojimas, ir gražios damos. Tačiau jie buvo apvalyti nuo smurto, brutalumo, neapvaldytos aistros ir pakreipti nauja linkme. Riteris ir toliau lies kraują — tačiau savo, užuot kitų. Jis vartos jėgą —    bet ginti silpniems ir skriaudžiamiems. Sieks imponuoti gražiai damai —    tačiau savo būdo kilnumu, užuot laukine raumenų jėga.

     Kokia to pamoka? Kad į pasaulį galima paveikti vien pasikinkius istorines jėgas. Didžiulė dinamiška tų jėgų masė — sutvenkta iš šimtų praeities įvykių, susidėjusių aplinkybių, įaugusių tradicijų — negailestingai gena istoriją pirmyn, tuo pačiu apspręsdama jos ateities veidą. Būsimos kartos piauna, kas praėjusiose pasėta. Pastoti tai masei kelią žmogus per menkas.

     Tačiau jis gali pakreipti ją nauja vaga ir tokiu būdu padaryti sau sąjungininku. Kitaip pasakius, jei mūsų sukuriamas idealas neturi šaknų gyvenamojo laikotarpio dvasioje, įvyksta du dalykai: 1. tas idealas netraukia; 2. nesugrąžinamai paleidžiame vėjais milžiniškas jėgas, kurias būtume galėję pasitaikinti.

Žvilgsnis į dabartį

     Bažnyčia taip tebesielgia ir šiandien. Va, pavyzdys — gegužės 1-ji. Ta diena tapo socialistine darbo švente. Ilgą laiką Bažnyčia reagavo prieš jos šventimą ir demonstracijas. Prieš keletą metų nusprendė imtis kitokio metodo: užuot boikotavus, daryti priešingai — ją švęsti, ir švęsti visom iškilmėm. Gegužės 1-ji, apvalyta ir pasukta nauja linkme, dabar yra šv. Juozapo Darbininko šventė.

     Tai gražus pavyzdys ir paskata krikščioniui siekti. Šiandien daug kas atmeta abstraktųjį meną ir moderniąją muziką; gina paaugliams žaisti kaubojais ir šlykštisi, kai skaito komikus; piktinasi dabartinės jaunosios kartos seksualiniu domėjimusi. Tai vien keli pavyzdžiai. Kas pasiekta jų boikotavimu? Praktiškai nieko. Srovė plaukia toliau, ir vis didesne banga. Ar nebūtų žymiai išmintingiau elgtis priešingai — tais dalykais domėtis? Ne dėl jų pačių — tai būtų perdaug paviršutiniška — bet pažinti už jų slypinčioms tendencijoms, tam, kas skatina dabarties žmogų reikšti savo vidų abstrakčiu menu, domėtis seksualiniu klausimu, kad pažinę tas jėgas, galėtume pakinkyti jas savam malūnui sukti.

Tik įžvelgęs į evangelijos principų esmę ir gyvenamojo meto dvasią, krikščionis gali pilnai ir vaisingai išpildyti savo uždavinį — kreipt pasaulio žingsnius į Dievo karalystę.