JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Gerbiamas Redaktoriau,

ESU studentas ir dalyvauju lietuvių jaunimo organizacinėje veikloje. Dažnai mes diskutuojame įvairiais šių dienų klausimais. Kartais mūsų diskusijos nukrypsta į mums neišrišamą problemą: ar jaunimas turėtų veikti organizacijose drauge su vyresniaisiais, ar būtų naudingiau nuo vyresniųjų atsiskirti? Kai kurie gina pirmąją nuomonę, sakydami, kad jaunimas gali daug ko pasimokyti iš vyresniųjų, todėl yra geriau veikti drauge su jais. Kiti yra antrosios nuomonės šalininkai. Jie sako, kad tik visiškas atsiribojimas nuo vyresniųjų gali pagyvinti jaunimo veiklą. Vyresnieji neleidžia jaunimui pasireikšti ir parodyti iniciatyvos. Jie jaunimo nesupranta, siūlo tik savo pasenusius veiklos metodus ir niekina tai, ką jaunimas svetimuose kraštuose yra išmokęs.

     Atrodo, kad ir mūsų spauda yra linkusi palaikyti antrąją nuomonę. Vis dažniau ir dažniau tenka skaityti, kad jaunimas turi perimti vadovų pareigas, jis pats turi būti daugiau už viską atsakingas, jis turi pratintis būti nepriklausomas nuo vyresniųjų. Neseniai viename laikraštyje net su tam tikra panieka ar pasigailėjimu buvo išsitarta apie vieną lietuvių studentų korporaciją, kad ji atsikūrusi ne pati, kaip yra padariusios kitos korporacijos, bet ją atkūrę vyresnieji. Todėl vyresniųjų kišimasis į jaunimo veiklą, atrodo, yra laikomas neigiamu reiškiniu.

     Būčiau labai dėkingas, jeigu paaiškintumėte, kokia nuomonė jums atrodo teisingesnė ir į kurią pusę jaunimas turėtų orientuotis.

     Laukiąs atsakymo,

     Studentas Algis

Mielasis Algi,

     Kiekvienas žmogus nori būti laisvas ir nepriklausomas. Visa žmonijos istorija yra pilna laisvės kovų. Už laisvę kovoja tautos, luomai ir atskiri individai. Visais laikais emancipacijos, tai yra išsilaisvinimo iš kitų valdžios, siekė pavergtos tautos, baudžiauninkai, vergai, o taip pat moterys, ypač tuose kraštuose, kur jų teisės buvo žymiai susiaurintos. Tam tikros emancipacijos — išsilaisvinimo iš vyresniųjų globos — siekia ir bręstąs jaunimas — paaugliai. Tik šių paauglių motyvai nėra socialiniai, bet grynai psichologiniai. Jų "laisvės kovos" nesitęsia ilgai, nes kai galutinai subręsta, kai jų kunkuliuojanti ir nepastovi prigimtis aprimsta ir nusistovi, tada baigiasi ir kovos. Tada daugumas tų kovotojų įsitikina, kad jų kovos buvo visai nereikalingos, nes jų laisvės niekas nevaržė, tik dažniausiai vyresnieji stengėsi nurodyti kelius, kuriais einant, nepatenkama vergijon, bet užaugama visuomenei naudingu žmogumi.

 

    Bręstančios jaunuomenės santykiuose su suaugusiais gali būti daroma klaidų iš abiejų pusių. Klaidingai galvoja jaunuoliai, kurie, išklausę universitete vieną kitą semestrą paskaitų ar perskaitę kelias knygas, jau laiko save gudresniais ir mokytesniais už vyresniuosius. Taip pat yra klaidinga manyti, kad viskas, kas buvo studijuojama Europoje, jau yra pasenęs mokslas, kad tik šių laikų ir šių kraštų profesoriai bei jų knygos atveria žmogaus akis tikrai tiesai. Nėra teisinga galvoti, kad vyresnieji nesupranta dabartinio jaunimo problemų, kad jie yra atsilikę savo galvosenoje, kad jie nenori jaunimui duoti laisvės, bet tik stengiasi jam vadovauti ir primesti savo galvoseną bei veiklos metodus.

     Tačiau ir vyresnieji gali labai klysti, manydami, kad jaunimas dar labai vaikiškai galvoja, kad jis yra netinkamas jokiam rimtesniam darbui, kad juo negalima pasitikėti, kad reikia kovoti prieš visa tai, ką jis čia įsigyja, ir piršti tik tai, ką mes atsivežėme iš Lietuvos.

     Jeigu mūsų jaunimo organizacijos nori būti tikrai lietuviškos, vyresniųjų pagalba joms būtinai reikalinga. Juk daugumas dabartinio jaunimo Lietuvos arba visai nėra matęs, arba maža ką iš jos gyvenimo teatsimena. Vyresnieji gali būti geriausias šaltinis, iš kurio jaunimas gali semtis žinių, norėdamas būti ištikimas Lietuvos papročiams ir tradicijoms. Be nuolatinės Lietuvoje augusių ir mokslus ėjusių vyresniųjų pagalbos jaunimas, nors ir labai patriotiškai nusiteikęs, nejučiomis nukryps nuo visa to, kas lietuviška, ir pradės eiti svetimųjų keliais.

     Bet ir vyresniesiems reikia labai rimtai priminti, kad, jeigu jie nori su jaunimu bendradarbiauti, yra būtina stengtis jaunimą suprasti ir įvertinti tai, ką gero jis čia yra įsigijęs, o ne tempti jį vien tik ant savojo kurpalio. Nereikia visko griauti ir prieš viską kovoti, ko Lietuvoje mes neturėjome. Kas yra gera, reikia priimti, bet, išeinant iš čia įsigyto gėrio, reikia jį tobulinti ir papildyti tuo gėriu, kurį mes esame atsinešę iš Lietuvos. Tai yra vienintelis ir pats teisingiausias vyresniųjų su jaunimu bendradarbiavimo metodas. Kartais jaunimas, lyg patvinęs pavasario upelis, smarkiai bėgdamas išeina net iš krantų. Tokiu būdu jėga yra eikvojama ir leidžiama niekais. Vyresniųjų pareiga jį vėl stengtis įstatyti į tikrąją savo vagą, padėti jam savo patarimais ir tėviškai stovėti šalia. Tačiau būtų didelė klaida, jeigu vyresnieji neleistų pasireikšti jokiai jaunimo iniciatyvai, prieš viską kovotų, viską kritikuotų, piršdami tik savo prekę, savo metodus ir traukdami jaunimą prievarta eiti paskui juos. Jaunimas tada prieš vyresniuosius sukils, nuo jų šalinsis ir stengsis emancipuoti, manydamas, kad yra neteisingai kėsinamasi prieš jo brangiausią turtą — laisvę.

     Reikia pačiam jaunimui leisti vadovauti savo organizacijoms, bet reikia veikti drauge su jais ir padėti savo patarimais. Jeigu laikraščiuose buvo pasirodžiusių priekaištų, kad viena ar kita jaunimo organizacija ne pati atsikūrė, bet ją atkūrė vyresnieji, tai yra ne kas kita, kaip tik per greitas ir neapgalvotas labai klaidingas sprendimas. Į šį klausimą daugiau nesileisdami, tik tiek pasakysime, kad, mūsų žiniomis, visos jaunimo organizacijos yra susikūrusios ar atsikūrusios su vyresniųjų pagalba, gal išskiriant tik Amerikoje paplitusias paauglių gaujas (teenagerių genges).

     Tad mūsų išvada yra tokia: vyresniųjų veikla bus tuščia, jeigu jie nesirūpins jaunimu, o jaunimo veikla nebus vaisinga, jeigu jie j pagalbą nesikvies vyresniųjų ir nedirbs su jais ranka rankon.