A. TAMOŠAITIS, S. J.

Labai galimas daiktas, jog, kai gulėsime mirties patale, mums bus sunku mirti ne dėl to, kad garbinome stabus — per daug mylėjome tvarinius, bet kad jų nemylėjome arba mylėjome per maža.

C. C. Martindale, S. J.

I. Geriausias kelias i Dievą

     ŽMOGAUS mintis trokšta nuskristi ir pabūti pas Viešpatį Dievą. Juk nesykį padvelkia į mūsų dvasią naktį virš galvų sužibusios žvaigždės Tvėrėjo meile ir galia. Nuščiūvame, prisiminę, jog mūsų pačių sieloje — pašvenčiamosios malonės stebuklu — gyvena trys dieviškieji Asmenys. Mūsų sieloje suvirpa ilgesys bendrauti, kalbėti su tąja galinga dangaus Dvasia. Tačiau žemės daiktai, su kuriais bendraujame, pripildo mūsų vaizduotę, mintis, širdį ir plėšia mus šalin nuo Dievo. Maironis tai vykusiai išreiškia viename savo eilėraščių:

       Atsiklaupęs prieš altorių
      Prieš Švenčiausią pagarboj.
      Nuraminti širdį noriu
     Dievo amžinoj globoj.

     Bet tos mintys palaidūnės,
     Išsiblaškiusios keliais.
     Žemės amžinos klajūnės
     Ar kada nurimti leis??"

     Esame pasidalinę, dvilypiai — tarp Viešpaties Dievo ir šio pasaulio daiktų. O kur pasidalinimas, kur dvilypumas, ten silpnybė. Ta nuolatinė kova su išsiblaškymais, kai norime pakelti savo mintį Dievop, paverčia maldą į neskanios pareigos atlikimą. Ar tad negalima kokiu nors būdu sujungti Dievo ir daiktų į vieną vienumą? Kitais žodžiais, ar daiktai negalėtų, užuot trukdę mūsų širdžiai ir mintims skristi pas Viešpatį, padėti? Atsakymas — ne tik gali, bet ir turi! Jie Tvėrėjo kaip tik tam ir yra padaryti. Vysk. Sheen labai dažnai iškelia šitą tiesą savo televizijos programose: Visagalis Dievas tartum pabėrė daiktus ant mūsų gyvenimo tako, kad mums padėtų ir vestų į tikslą — kad, matydami, jog jau keletas nutiškusių lašų iš amžinojo grožio ir gėrio šaltinio yra tokie gražūs, tartume sau: kokia graži turi būti pati Versmė; jei jau žmogiškos meilės kibirkštis yra tokia žavi, kokia turi būti pati Liepsna — Viešpats Dievas!

Jaunimo Centras, Tėvu Jėzuitų koplyčia ir vienuolynas Čikagoje. Šie pastatai buvo vysk. V. Brizgio iškilmingai pašventinti š. m. spalių mėn. 4 dieną, dalyvaujant gausiai miniai Čikagos lietuvių. Visos šiame numeryje esančios namų nuotraukos yra Alg. Kezio, S. J.

     Viduramžių žmogus, siekdamas Dievo, darė nelaimingą trumpmę (short circuit) — norėjo tiesiai iš savo sielos nulėkti prie Dievo, peršokdamas tvarinius. Tačiau tokia trumpmė nėra nei įmanoma, nei Dievo norima. Puikiai šitą mintį išreiškė Kard. Bellarminas: "Nėra kitų kopėčių, kuriomis galėtume užkopti pas Dievą, kaip Jo tvariniai". Taip jau žmogus padarytas, kad jo siela šiame gyvenime esminiai sujungta su medžiaga — kūnu, ir vien per jo jausmus pajėgia veikti ir būti veikiama. Iš kitos pusės, ir tvariniai yra tam padaryti, kad keltų mūsų sielą aukštyn, vestų prie Tvėrėjo. Ką gi matome, pažvelgę į mus supantį pasaulį? Margaspalviame peteliškės sparniuke įdėtas trupinėlis Kūrėjo grožio. Motinoje su vaikučiu ant rankų įspaustas mus globojančio ir mylinčio Dievo pėdsakas. Tamsūs ošią miškai, didžiulės granito masės kalnuose ir po jų viršūnes dūkstančios vėtros pasakoja mūsų dvasiai apie Tvėrėjo didybę ir galią: Jis panoro, ir tie kalnai, uolos ir vulkanai atsirado iš nieko! Iš vaiko akių padvelkia į mus Dievo nekaltybė ir šventumas. Renkanti medų bitė apreiškia Tvėrėjo niekad neperstojantį veikimą. O nuostabus gamtos sutvarkymas, pradedant mažu atomu ir baigiant per visatos erdves skriejančiomis žvaigždėmis, liudija apie Kūrėjo didžią išmintį.

     Aure, poetas žiūri į gėlę, ir jo mintyje gėlė tampa poema, daina. Šekspyras eidavo gatve ar turgaviete, ir jo mintyje turgavietė tapdavo teatro scena. Krikščionim, einant per gyvenimą, kiekvienas daiktas turėtų pasakoti apie Dievą. Įsidėmėtini mums anglų vysk. Vaughan žodžiai: "Mokslas apie Dievą vadinasi teologija. Ji surašyta tose didelėse storose knygose, sukrautose ant apdulkėjusių bibliotekų lentynų. Tačiau teologija taip pat surašyta gamtoje po atviru dangumi — kalnuose ir giriose, jūrose ir upėse, o ypač dangaus žvaigždėse, kurios sužiba virš mūsų galvų naktį. Visa gamta yra tartum didžiulė knyga, parašyta ir iliustruota paties Kūrėjo ranka" (Time or Eternity? New York: Benzi-ger, 1914, 24 p.). Išmokime tą knygą skaityti: žiūrėkime į žemės daiktus ne kaip į kliūtį, o kaip į priemonę bendrauti su Dievu. Tai vienintelis prasmingas ir natūralus kelias, nutiestas žmogaus minčiai ir širdžiai į Visagalį.

II. Kristus irgi tuo keliu ėjo

     Kas atidžiau skaito evangelijas, negali nepadaryti vienos išvados: ką Viešpats Kristus matė, su kuo susitiko, visa tuo Jis pasinaudojo kelti žmonių mintis aukštyn. Antai, mato — piemuo gano avis. Jo mintin dingt: juk gi aš esu piemuo, o žmonės — avys! Ir sako palyginimą apie gerąjį ganytoją. Kitą kartą eina su apaštalais ir mato — artojas žingsniuoja lauku ir sėja. Jam vėl dingt: juk ir Dievo žodis yra sėkla, o žmogaus širdis — dirva. Ir sako palyginimą: kaip pasėta sėkla atneša nelygų derlių — vieni grūdai trisdešimteriopą, kiti — šešiasdešimteriopą, kiti — net šimteriopą, taip atsitinka ir su mano pasėtu žodžiu klausytojų širdyse. Vėl kitą kartą mato — vestuvių pokylis. Ir moko apaštalus: žiūrėkit, dangaus karalystė panaši į žmogų karalių, kurs kėlė savo sūnui vestuves... Višta su viščiukais, apglėbusi juos savo sparnais, yra Jo paties ir išrinktosios Jeruzalės vaizdas: kaip norėjo savo tautą globoti, saugoti ir vesti į laimę, bet ta nenorėjo! Žvirblis ant stogo Jam kalba apie dangiškojo Tėvo apvaizdą: nė vienas jų juk nekrinta žemyn be dangaus žinios! Ir visa kita Jam pasakoja apie Dievą: ir vynmedis, ir perlų pirklys, ir kupranugaris, ir adatos skylutė, ir druska, ir kandys, ir rūdys, ir vagys, besikasą naktį po namo siena, ir garstyčių grūdas, ir moteriškė, siuvanti naują lopą ant seno drabužio, ieškanti po suolu pamestos drachmos, įmaišanti į duonkubilį tris saikelius miltų, ir ilgabarzdžiai fariziejai, ir lapės, ir lelijos...

     Vienas Kristaus biografų gražiai kontrastuoja Kristaus mokslą su žydų Talmudo principais: “Talmude Rabinas Simonas rašo: jei kuris žmogus eina keliu ir mąsto apie įstatymą, bet sustojęs ima stebėtis: koks gražus medis! arba: koks puikus javų laukas! — toks žmogus pagal Įstatymą nusipelno mirties bausmės! Kaip jis gali drįsti pertraukti Įstatymo mąstymą! Visai kitoks Kristus. Jis, priešingai, mąstant apie Dievą, liepia pakelti akis aukštyn ir stebėtis dangaus paukščiais ir laukų lelijomis" (F. M. Wiliam, The Life of Jesus Christ in the Land of Israel and Among Its People, New York: Herder, 1936, 194 p.).

     Būdinga taip pat, kad Išganytojas pasakė eilę gražiausių palyginimų ir padarė visų mūsų širdis patraukiančių veiksmų, kaip tik sėdėdamas už puotos stalo — valgydamas, bendraudamas su medžiaga. Valgio metu atleido Magdalenai, perdavė Petrui galią ganyti savo avis, įsteigė didžiausią sakramentą — Eucharistiją ir Mišias. Taip pat charakteringa, jog ir savo mums duodamą malonę kaip tik teikia paprasčiausiais kasdieninio gyvenimo daiktais sakramentuose. Kas gi yra sakramentų medžiaga? Duona, padaryta iš javų; aliejus, išspaustas iš alyvų sėklų; paprasčių paprasčiausias vanduo krikšte, vynas Mišiose.

III. Tą kelią naudojo eilė žymiu žmonių

     Pavyzdys — šv. Pranciškus. Kiekviename šios žemės daikte jis matė įstabią Tvėrėjo dovaną. Štai, kaip jis apdainuoja ugnį savo Saulės giesmėje:

     Jos žėrinti kaitra sutirpdo metalus.
     Drauge tokia kukli žvakės liepsnoj.
      Ji ruošia valgį, žiemą šildo butą.
     Išveja tamsą ir pripildo
     Jaukia šviesa koridorius, gatves.
     Ir mano menką celę...

     Pranciškus panašiai apdainuoja vandenį, gaivinantį jėgas ir malšinantį troškulį; orą, supantį mus gaivia galia ir nunešantį mūsų žodžius į draugo ausį; ir debesis, ir vėją, ir seserį saulę, ir brolį mėnulį...

     Kitas pavyzdys — Mažoji Teresė, moderniųjų laikų šventoji. "Buvau jau šešerius metus pabaigusi", rašo savo Sielos Istorijoje, "kai pirmą kartą pamačiau jūrą. Tas reginys padarė man giliausią įspūdį, negalėjau nuo jo akių atitraukti! Vandenyno didybė, bangų ūžimas — visa kalbėjo mano sielai apie Dievo didybę ir visagalybę... Tačiau jaučiaus laimingiausia, kai mano karalius, nes taip mėgau vadinti tėvą, pasiimdavo mane drauge žuvauti; kartais aš irgi mėgindavau mesti mažą meškerę; bet dažniausiai mėgdavau sėdėti, nieko neveikdama, žalioje vejoje. Tuokart mano mintys skrisdavo Dievop; net nežinodama, kas yra apmąstymai, mano siela skęsdavo tikroje minties maldoje. Klausydavau vėjo šniokštimo arba iš tolo plaukiančių sodžiaus muzikos garsų..." (Kaunas: Šv. Kazimiero Dr-ja, 1931, 23 ir 16 pp.).

     Dar vienas pavyzdys — šv. Ignacas Lojolą, Jėzuitų įsteigėjas. Savo vienuolijos nuostatuose vis pabrėžia vieną mintį: jėzuitas turi visuose dalykuose matyti ir rasti Dievą. Jis drauge yra šiandien katalikų pasaulyje taip paplitusių rekolekcijų tėvas. Savo garsiąją Rekolekcijų knygutę baigia kulminaciniu mąstymu — kaip pamilti Dievą. Jo centrinė mintis — eiti per gyvenimą atviromis akimis ir matyti daiktuose jų Tvėrėją.

     Taip į pasaulį žiūrėjo ne vien šventieji. Gamtininkas Humboldtas yra pasakęs: "Visų gamtos mokslų tikslas ir išdava yra prisijungti prie angelų choro ir drauge su jais sušukti: Garbė Dievui aukštybėse!" Kitas mokslininkas, Van Baer, rašo: "Kai aš vieną dieną galvodamas stebėjau žmogaus kūną, man rodėsi tarsi iš jo būčiau girdėjęs galingą pamokslą. Nepamačiau kaip nusiėmiau skrybėlę; mane ėmė noras užgiedoti: Aleliuja!" (T. Toth, God's Amazing World, New York: Kenedy, 1935, 19 p.).

IV. Kokia didžiausia kliūtis šitam keliui?

     Iš savo pačių patirties žinome vieną faktą: juo, kur nors keliaudami, daugiau galvojame apie tai, kas laukia ateityje arba graužiamės dėl kokio nors praeities dalyko, juo mažiau matome, kas yra aplink! Lygiai tas pats tinka aprašytam keliui bendrauti su Dievu. Jei sielojamės dėl to, kas bus ateityje arba nemiegame, graužiamės dėl praeities, tuokart einame gyvenimo stebuklais atbukusiomis, nematančiomis akimis.

     Dale Carnegie ne be pagrindo konstatuoja: "Vienas iš tragiškiausių žmogaus prigimties polinkių yra gyvenimo atidėliojimas. Svajojame apie kažkokius rožių sodus už ateities horizonto arba verkšlename dėl prarasto rožių sodo, užuot džiaugęsi tomis rožėmis, kurios žydi čia pat, po dabarties langais! Kodėl mes tokie kvailiai — tokie tragiški kvailiai?" Ir paremia savo mintį rašytojo Leacock žodžiais: "Koks keistas žmogus! Berniukas paauglys galvoja: kai užaugsiu! Užaugęs sako: kai būsiu vedęs! Tačiau vedęs vėl greit pradeda svajoti: kai išeisiu į pensiją! O kai galų gale išeina į pensiją, pažvelgia į savo gyvenimo nueitą kelią ir ką mato? Begalvodamas apie ateitį, nesugrąžinamai praleido progą gyventi ir džiaugtis gyvenimu!" (How to Stop Worrying and Start Living, New York: Simon & Schuster, 1948, 7-8 pp.).

     Dėl to išmintingi žmonės gyvena dabartimi. Amerikietis prof. Phelps sau kasdien sakydavo: "Aš taip gyvenu kiekvieną dieną, tartum tai būtų pirmoji, kurią regiu, ir paskutinė, kurią matysiu!" Kokia nuostabiai graži ir brangi būtų mums kiekviena valanda, jei žinotume, jog rytojaus nebesulauksime! Anglų rašytojas Ruskin turėjo ant savo stalo nušlifuotą akmenį, į kurį buvo įrašytas tik vienas žodis — jo gyvenimo motto — "Šiandien!"

Jėzuitų koplyčia naktį

 

     Turime išmokti gyventi dabartimi, dabartiniu momentu. Ir drauge matyti, kas tame dabartiniame momente yra gražu ir brangu. Paklausykime vieno rašytojo praktikos: "Štai turiu penkis sveikus pojūčius. Pagalvojus, kad vieno iš jų netekčiau, kiekvieną kartą pripildo mane nauja nuostaba. Jei būčiau aklas? Užmerkiu vienai minutei akis ir jas vėl atidaręs matau, kokios nuostabiai gražios yra gėlės, ir saulė, ir šypsnis mano žmonos veide, ir ašaros, riedančios vaiko skruostu... Koks nuostabus daiktas yra regėjimas! Jei būčiau kurčias? Niekad nežinočiau, kas yra paukščių giesmės, vėjo šnarėjimas medžių viršūnėse, upelio čiurlenimas.. Be klausos negirdėčiau nei savo draugų balso, nei skardaus juoko, nei vargonų muzikos bažnyčioje. Girdėčiau vien vienodą, klaikią tylą! Ir kai apie tai pagalvoju, ir bitės dūzgimas, ir pro šalį važiuojančios mašinos, ir traukinio švilpukas, ir šuns lojimas naktį yra tokie man mieli ir malonūs! Koks nuostabus daiktas yra girdėjimas!" Autorius panašiu būdu išskaičiuoja likusius pojūčius ir jų nuostabą (W. F. Sangster, "No. Wonder!" The Reader's Digest, 1953 m. spalių mėn., 14-15 pp.).

V. Ar lietuviui lengva šituo keliu rasti Dievą?

     Taip ir ne. Iš vienos pusės, lengva. Lietuvis artimas gamtai ir jos grožiui. Nevienam buvusiam dypukui taip keista atrodė, pirmą kartą atvažiavus į Bavariją ir pamačius palangėje, kur Lietuvoje gėlių darželis, mėšlo krūvą. Toks bavaras — praktiškas; jam svarbu ūkis ir trąšos. Lietuvis — jautriasielis; jam, be ūkio, svarbus ir grožis.

     Iš kitos pusės, sunku. Mums labai dažnai kalbėta apie malonumų vengimą, pavojus, nuodėmingumą, tuštybę, bet labai retai iškelta šv. Pauliaus mintis: "Ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei" (1 Kor. 10, 31). Toks požvilgis į daiktus — iš neigiamosios pusės — gal ir nesąmoningai yra įaugintas į daiktus — iš neigiamosios pusės — gal ir nesąmoningai yra įaugintas į mūsų dvasią ir minėtą kelią į vienybę su Dievu daro neįprastą, maža praktikuotą.

     Patriarchas Jokūbas, pasakoja Senasis Testamentas, sykį sapnavo neįprastą sapną. Matė kopėčias, siekiančias nuo žemės iki dangaus. Jomis kopė aukštyn ir leidosi žemyn Viešpaties angelai. Atsibudęs tarė sau: "Tikrai, Viešpats yra čionai, ir aš to nežinojau!" (Gen. 28, 12, 16). Tvariniai yra tokie laiptai, vedą mūsų mintis ir širdis aukštyn, į Dievą. Tad lietuvio kataliko laukia gražus uždavinys — tą tiesą perprasti ir taip ją patirti savo gyvenime, kad diena iš dienos galėtų vis dažniau pasakyti: "Tikrai, daiktuose atsispindi Visagalis Dievas, ir aš to nežinojau!"