Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

AUKA (II)

A. KEZYS, S. J.

ARPELIO garsuose nutyla vargonai ir suklaupia Aukos dalyviai. Prasideda svarbiausioji šv. Mišių dalis — konsekracija. Kryžiumi ženklindamas duoną ir vyno taurę, kunigas prašo, kad Dievas palaimintų šią auką, padarydamas ją "mylimiausiojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju". Ir prisiminęs Paskutinės Vakarienės paslaptis, kunigas taria Dievo galiai priklausančius žodžius:

Šv. Mišių kanonas

     "Kuris kančios išvakarėse paėmė duoną į savo šventąsias ir garbingąsias rankas ir, pakėlęs akis į dangų, į tave Dievą, savo visagalį Tėvą, tau dėkodamas, laimino, laužė ir davė savo mokytiniams sakydamas: Imkite ir valgykite jos visi, NES TAI YRA MANO KŪNAS. Panašiu būdu, kai buvo pavakarieniauta, imdamas ir šią kilniausią taurę į savo šventas ir garbingas rankas, taip pat tau dėkodamas, laimino ir davė savo mokytiniams sakydamas: Imkite ir gerkite iš jos visi, NES TAI YRA MANO KRAUJO TAURĖ, NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS, TIKĖJIMO PASLAPTIS, KURS UŽ JUS IR UŽ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI. Kiek kartų tai darysite, darykite man atminti".

Žmogaus gyvenimas yra jautrus kaip pienės žiedas: jis pranyksta nuo mažiausio vėjelio...

     Aukos dalyviai, pasilikdami ant kelių, išreiškia amžių tikėjimą, kad pasaulis tapo išganytas ne duona ir vynu, bet Kristaus Kūnu ir Krauju.

     Ne kunigo žodžiai ir ne jo šventumas paverčia duonos ir vyno esmę Kristaus Kūnu ir Krauju. "Visa kita", sako šv. Ambroziejus, "kas buvo sakyta ankstesnėse Mišių dalyse, buvo sakyta kunigo žodžiais ..kai prieinama prie garbingojo sakramento konsekracijos, kunigas nekalba savo vardu, bet vartoja Kristaus kalbą. Todėl Kristaus žodis konsekruoja šį sakramentą" (RJ 1339). Jeigu kas klaustų, kaip duona ir vynas gali pavirsti į svetimą substanciją, tegalime atsakyti, pakartotinai katekizmo žodžiais: "Tai įvyksta Dievo galia". Kaip Kanos vestuvių metu Jėzaus žodis pakeitė vandenį į vyną, taip dabar tas pats žodis įvykdo nuostabųjį substancijos pakeitimą šv. Mišiose.

     Kai Kristus Kaparnaume sakė žmonėms, kad Jo Kūnas yra tikras valgis ir Jo Kraujas yra tikras gėrimas, daug mokytinių dėl "šitų kietų žodžių" pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo. Kai ir apaštalai pradėjo abejoti, Kristus jų paklausė: "Ar ir jūs norite pasišalinti?" Kristus buvo pasirengęs verčiau netekti ir apaštalų negu savo žodžius atšaukti. Tačiau apaštalai išlaikė tikėjimo egzaminą. Petras atsakė už visus: "Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius" (Jono 6, 69). Milijonai žmonių padaro kaip tik tą klaidą: jie eina pas ką kitą ieškoti gyvenimo žodžių. Vienas menininkas, norėdamas parodyti paklydusiems broliams jų klaidą, nupiešė šį paveikslą. Už Paskutinės Vakarienės stalo sėdėjo trys asmenys — Liuteris, Cvinglis ir Kristus. Po paveikslu buvo įrašyti šie žodžiai: "Liuteris sako: Tai bus mano Kūnas; Cvinglis sako: Tai yra mano Kūno simbolis; Kristus sako: Tai yra mano Kūnas. Kuris iš jų sako teisybę?" Jeigu Kristus nebūtų Dievas, galėtume vienodai vertinti visų trijų pasakymą ir tada priimti tą, kuris mums atrodytų tikriausias. Bet Kristui esant Dievu, tegalime tik su Petru sakyti: "Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius".

     "Mes tikime, kad šiame Sakramente yra tas pats Dievas, apie kurį amžinasis Tėvas, įvesdamas Jį į žemę, sako: Jį turės pagarbinti visi Dievo angelai (Žyd. 1, 6), kurį Trys Karaliai parpuolę pagarbino (Mat. 2, 11), kurį pagaliau, kaip sako šv. Raštas, adoravo Galilėjoje apaštalai" (DB 878). "Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tikrasis

     Dievas ir žmogus, po duonos ir vyno konsekracijos yra tuose apčiuopiamuosiuose pavidaluose tikrai realiai ir substancialiai" (DB 874).

     "Akmeninis altorius", sako Balėjus, "yra mūsų viltis. Jis stovi ant žemės, laiko Kristaus kūną, o danguje suteikia apsčiai amžinojo gyvenimo ir garbės". Kūrinys be Dievo negali vertai Kūrėją garbinti, dėkoti, prašyti. Kūriniškoji būtis yra tam permaža. Be to, ji yra nusikaltusi būtis. Nusikaltimą prieš begalinį Gėrį gali atitaisyti tik dangus, susijungęs su žeme, t. y. toji Auka, kuri turi dieviškosios begalybės aukštį ir žmogiškosios būties lygį. Žmogus turi atiduoti Dievui tokią duoklę, kuri kartu būtų jo duoklė ir būtų verta dieviškojo Majestoto. Šie du reikalavimai buvo įgyvendinti Kristaus, Dievo-Žmogaus, Aukoje. Kaip žmogus. Jis atidavė Dievui auką žmogaus vardu; kaip Dievas, Jis pagamino Dievo vertą duoklę. Per Konsekraciją mes pasijuntame lyg kokios pasakos laimingieji. Mums benešant karaliui duoklę paprastos duonos ir vyno pavidale (tai darome per aukojimą), mūsų atnaša staiga pavirsta karališko perlo dovana. Tokiu būdu išklausomas mūsų prašymas, kurį prieš konsekraciją kunigo lūpomis Dievui siuntėme: "Šią auką teikis, meldžiame tave. Dieve, padaryti visais atžvilgiais palaimintą, priimtiną, patvirtintą, vertą ir patinkamą, kad ji mums taptų Kūnu ir Krauju mylimiausiojo tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus".

     Tai tas Kūnas ir Kraujas, kuris kadaise vaikščiojo po šią žemę, kuris savo žemiškosios kelionės gale tapo paaukotas Tėvui ant kryžiaus. Konsekracijos momentas pralaužia laiko ribas, nukeldamas mus iš dabarties į seniai vykusią dramą ant Golgotos kalno. Per šv. Mišias aukojame tą pačią Auką, kurią Kristus atnašavo savo Tėvui, kybodamas ant kryžiaus. Dvejopa konsekracija, lyg dviašmenis kardas, perskrodžia auką į dvi dalis ir įgyvendina simbolišką Jo mirties pakartojimą ant aukos altoriaus. Ji "tinkamai atvaizduoja Kristaus kančią, kurioje kraujas buvo atskirtas nuo kūno" (šv. Tomas Akvinietis).

     Kybodamas ant kryžiaus, Kristus pats save atidavė Tėvui, nes tada Jis buvo vienintelis Aukos kunigas. Nekruvinąją Auką Jis pavedė aukoti kitiems: "Darykite tai". Dabar aukojimo funkciją atlieka Kristus per savo Mistinį Kūną, per savo kunigystę, paskleistą tarp Mistinio Kūno narių. Ne visi turime tą pačią dalį Kristaus kunigystėje. Vieni jos turi daugiau, kiti mažiau. Žemiausioji kunigystės galia yra aukoti Kristaus Auką. Ją turi visi Mistinio Kūno nariai, tapę Kristaus kunigystės dalininkais per krikštą. "Krikšto vandenimis", sako popiežius Pijus XII, "krikščionys Mistiniame Kūne tampa Kristaus - Kunigo nariais ... ir tokiu būdu turi dalį paties Kristaus kunigystėje pagal savo stovį" (AAS, 1947, p. 555). Galia ne vien aukoti, bet ir pagaminti Kristaus Auką per konsekraciją yra antroji ir aukštesnioji kunigystė. Ją turi įšventinti kunigai. Vyskupai turi dar vieną galią — ne tik aukoti ir konsekruoti, bet ir perleisti antrosios kunigystės galią kitiems — šventinti kunigus. Ši paskutinioji kunigystė yra aukščiausias kunigystės laipsnis — kunigystės pilnumas.

     Nors įvykdyti transubstanciacijos stebuklą gali tik įšventinti kunigai, bet aukoti konsekruotą Ostiją gali visas Mistinis Kūnas. Visa "išrinktoji liaudis", arba šv. Petro žodžiais  tariant, Šventoji ir karališkoji kunigystė, tapusi Kristaus kunigystės dalininke per krikštą, aukoja Kristaus paliktą Auką.

     Tuoj po konsekracijos kunigas kalba: "... mes, tavo tarnai, ir taip pat šventoji liaudis, ... aukojame tavo šviesiausiajai didybei iš tavo dovanų ir duotų dalykų ostiją tyrą, ostiją šventą, ostiją be sutepties, šventąją amžinojo gyvenimo Duoną ir amžinojo išganymo Taurę". Kristus yra mūsų Auka, mes esame tos Aukos kunigai. Mūsų pareiga yra imti Kristų į savo kunigiškąsias rankas ir kelti Jį prie dieviškojo sosto, palydint asmeniškos prasmės žodžiu: "aukojame".

     Nors centrinis šventosios Aukos objektas yra Kristus, arba dieviškoji Ostija, tačiau Bažnyčia net ir tuo metu, kai jau laiko Kristų savo rankose, prisimena kitoje maldoje senąją žmogaus auką — Abelio dovanas, Abraomo atnašą, Melkizedeko auką: "Į šias dovanas teikis pažvelgti maloniu veidu ir priimti jas, kaip teikeisi priimti savo tarno teisiojo Abelio dovanas, ir mūsų tėvo Abraomo atnašą, ir tą šventąją be sutepties auką, kurią tau paaukojo vyriausias tavo kunigas Melkizedekas". Įvykus konsekracijos stebuklui, žmogiškoji auka nedingsta neaprėpiamojoje Kristaus Aukoje, bet susijungia su ja, lyg tas lašas vandens su taurėje raudonuojančiu vynu. Vandens vyne nesimato, bet jis ten yra, sudarydamas su ta aukštesniąja substancija vieną tamprų vienetą. Šv. Mišios yra Kristaus ir mūsų Auka. Šios dvi atnašos eina kartu, viena kitos nepanaikindamos, bet papildydamos ir praturtindamos. Ir čia glūdi dar vienas skirtumas tarp Kristaus Aukos ant Kalvarijos kalno ir to Aukos atnaujinimo ant altoriaus. Ant Kalvarijos Kristus aukojo save tokį, koks Jis tada buvo, turėdamas tik fizinį savo kūną. Šv. Mišiose Jis aukoja save tokį, koks Jis dabar yra — su savo Mistiniu Kūnu, kurio nariais mes esame. "Jūs esate

     Kristaus kūnas ir sąnariai", sako šv. Povilas (1 Kor. 12, 27). Kartu su dieviškuoju Kristumi šv. Mišiose aukojasi ir Bažnyčia, aukojamės mes.

     Kai po konsekracijos kunigas iškelia Dievo Kūną ir Kraują mūsų adoracijai, tikėjimo akimis mes matome šiose substancijose ne vien Kristų, Mistinio Kūno Galvą, bet ir visą Kristų, su savo Mistinio Kūno nariais. Konsekruota Ostija yra viena nedaloma substancija, bet ji yra pagaminta iš daugelių sumaltų grūdų, ir vynas iš daugelio išspaustų vynuogių. Šis paprastas faktas buvo Bažnyčios tėvų dažnai atpasakojamas pirmųjų amžių krikščionims, kad jie suprastų tikrąją šv. Mišių esmę. Grūdai, iš kurių padaryta ostija, tai mes. Mistinio Kūno nariai, susijungę antgamtiniu būdu į vieną gyvą organizmą. Mistinį Kristaus Kūną. Grūdai yra sumalti ir vynuogės sutrintos, ir tai išreiškia mūsų aukos stovį, mūsų atiką, kurią kartu su Kristumi aukojame Dievui. Gyvendami žemėje, šioje ašarų pakalnėje, mes tęsiame

     Kristaus Aukos misiją, papildydami savo kentėjimais, ko trūksta Kristaus kančioje. Fizinis Kristaus Kūnas buvo paimtas į dangų prieš du tūkstančius metų, ir nuo to laiko Jis negali daugiau kentėti nė mirti: "Mes žinome, kad Kristus, prisikėlęs iš mirties, jau nebemiršta" (Rom. 6, 9). Bet tai nereiškia, kad Kristaus Auka pasibaigė. Jis nekenčia savo fiziniame Kūne, bet gali kentėti Mistiniame Kūne, kuris yra Bažnyčia. Argi ne Jo balsas skambėjo iš dangaus, Sauliui jojant į Damaską surakinti krikščionių: "Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Jis tarė: Kas tu. Viešpatie? Tas atsakė: Aš Jėzus, kurį tu persekioji" (Apd. 9, 4-5). Panašų atsakymą Jėzus davė ir Ano kareiviui, mušusiam Jį į veidą: "Jei aš netiesą sakiau, įrodyk, kad tai netiesa; jeigu gi tiesą, kam mane muši?" (Jono, 18, 23). Vienur pats Jėzus yra mušamas, kitur yra persekiojami krikščionys. Tačiau ir viename ir kitame atvejy Kristus vartoja tą patį įvardį: mane. Kristus danguje ir Kristus ant žemės yra tas pats

     Kristus, ir kas pakelia ranką prieš Mistinio Kūno narį, tas pakelia ranką prieš to Kūno Galvą, Kristų. "Ką visa tai reiškia?" — klausia vyskupas F. Sheen savo veikale, vardu Mistinis Kūnas, "jei ne tai, kad Kalvarija būtų pratęsta net ir už Jeruzalės sienų, ir kad Kristaus ir Jo Bažnyčios gyvenimas išplėstas už Galilėjos ežero krantų ir Paskutinės Vakarienės kambario?" (p. 70). Savo žemiškąja auka mes tęsiame Kristaus Auką, atnaujindami savo kūne Kalvariją kiekvienoje kartoje iki amžių pabaigos. Mes esame Jo Kūno sąnariai, kuriuose Jo išganingoji Auka tęsiasi ir po Žengimo į dangų iki Kristaus naujojo atėjimo amžių gale. Ši Mistinio Kristaus Auka yra aukojama šv. Mišiose už kiekvienos kartos išganymą.

     Kadangi Kristaus dieviškoje Aukoje dalyvauja ir žmogus, tai Bažnyčia, aukodama šią dvilypę Auką, turi prašyti, kad Dievas ją priimtų. Aukojant tik Dievo Sūnaus Auką, nereikėtų maldauti, kad Dievas pažvelgtų į ją "atlaidžiu veidu", nes apie Įsikūnijusį Žodį prasivėrę dangūs liudijo, kad Jis yra mylimasis Sūnus, kurį Tėvas labai pamėgo (Mat. 17, 5). Tačiau šv. Mišios yra ir Bažnyčios auka. Šią auką tedrįstame atnašauti tik "nuolankiai melsdami", kad Dievas ją priimtų: "Nuolankiai meldžiame tave, visagalis Dieve, tenuneša tavo šventojo angelo rankos šias dovanas į tavo dangiškąjį altorių, tavo dieviškosios didybės akivaizdoje ..

     Prieš užbaigdama kanoną, Bažnyčia įterpia dvi svarbias prašymo maldas, vieną už sielų išvadavimą iš skaistyklos, kitą už mūsų pačių išganymą. Pagrindinis Katalikų Bažnyčios tikslas yra vesti žmones į išganymą, į dangų, į amžiną Dievo garbinimą džiaugsmo Vizijoje. Nenuostabu tad, kad ji pašvenčia patį brangiausią šv. Mišių momentą — Kristaus aukojimo momentą — prašyti šių dviejų malonių. Pirma už sielas skaistykloje: "Atsimink, Viešpatie, taip pat savo tarnus ir tarnaites, kurie pirma mūsų išėjo iš šio pasaulio su tikėjimo ženklu ir ilsisi ramybės miegu". Paskui už mus pačius: "Taip pat ir mums, nusidėjėliams, tavo tarnams, pasitikintiems gausiu tavo gailestingumu, teikis duoti tam tikrą dalį ir draugystę su tavo šventaisiais". Visa Bažnyčia, kovojančioji, kenčiančioj i ir triumfuojančioji, dalyvauja Kristaus Aukoje. Ji visa yra apjungiama Eucharistijos paslaptyse, nes "eucharistija", šv. Tomo žodžiais tariant, "yra visos Bažnyčios vienybės sakramentas; todėl šiame sakramente, daugiau negu kituose, turi būti minima visa tai, kas priklauso prie visos Bažnyčios išganymo" (S. T., III, 83, 4, ad 3). Šis yra didysis Bažnyčios uždavinys — vesti visus žmones į tą paskutinės paskirties vietą, kurią mums iškovojo Kristus savo kančia ir mirtimi. Pats Dievas yra žmogaus išganymo priežastis, nes tik per malonę galime laimėti dangų. Šią malonę pelnė mums Kristus, tapęs žmogumi dėl mūsų išganymo. Todėl išganymo pasiekimas nėra vien mūsų pastangų vaisius, bet yra mums duotas dėl Kristaus nuopelnų. "Per Jį, ir su Juo, ir Jame yra tau, Dieve, visagalis Tėve, drauge su Šventąja Dvasia, visokia šlovė ir garbė". "Per Jį", nes Kristus ir Jo paliktoji Auka yra mūsų priėjimas, mūsų laiptai prie Dievo; "su Juo", nes aukodami savo auką, mes jungiame ją su Kristaus Auka, kad abi kartu suteiktų Dievui tobulą garbės duoklę; "Jame", nes būdami Kristaus Mistinio Kūno nariai, sudarome su Kristumi vieną gyvą organizmą, kurio Auka suteikia Dievui "visą garbę ir šlovę".