Dalė Koklytė

SUDDENLY LAST SUMMER

     Neseniai pasirodžiusi Tennessee Williams drama “Suddenly Last Summer” jau spėjo būti pasiūlyta gauti dviems “Academy Awards”. Elizabeth Taylor ir Katherine Hepburn yra pasiūlytos 1959 m. geriausios artistės “Oscar’o” laimėjimui. Jos tikrai parodė didelius sugebėjimus vaidyboje, atlikdamos sunkius emocinius vaidmenis.

     Filmo turinys susideda iš motinos pergyvenimų, mirus vienturčiui sūnui, ir iš jos pastangų savo ir kitų akivaizdoje išlaikyti gerą savo sūnaus vardą, naikinant viską, kas tam prieštarauja. Katherine Hepburn vaidina tą išdidžią motiną, gabiai perduodama jos psichinius pergyvenimus. Pagrindinė jos problema nėra sūnaus mirtis, bet jo mirties aplinkybių ir tikrojo jo gyvenimo vaizdo nuslėpimas. Jos nuomone, sūnaus Sebastijono asmenybė buvusi tikrai kilni, o jųdviejų sugyvenimas stebinęs pasaulį. Juodu nebuvo toki, kaip kiti žmonės, juodu patys kūrė savo gyvenimą, gyveno tik vienas kitam, neieškodami nieko kito. Bet tai tik motinos nuomonė ir įsitikinimas. Tuo tarpu pusseserė Kathy (Elizabeth Taylor), uždaryta beprotnamy, pasakoja visai kitą istoriją apie Sebastijoną. Žinoma, ja niekas netiki, nes ji juk “beprotė”, beviltiškai sukrėsta Sebastijono mirties. Jai pakviečiamas daktaras (Montgomery Clift), pagarsėjęs chirurgas ir psichiatras. Jis turėjo jai padaryti smegenų operaciją ir nuraminti nuo persekiojusių “iliuzijų” agonijos. Tačiau daktaras delsia operaciją, nes jaučia galimybę, sužinojus problemos paslaptį, išgydyti Kathy ir be operacijos. Savo gudrumu daktaras išgauna iš Kathy pasąmonės paslaptį. Ji grąžinama tikrovėn iš baisių praėjusios vasaros pergyvenimų, atostogaujant su Sebastijonu.

     Motina, nenorėdama ar neįstengdama priimti tokių žiaurių faktų apie sūnų, krinta dar giliau į savotišką monotoniją, gyvendama ir toliau gražiomis iliuzijomis apie savo mylimą sūnų.

     Filme pabrėžta pasaulio žiaurumo filosofija — pasaulio, kur silpniems nėra vietos, kur išsilaiko tik tie, kurie geriausiai prisitaiko prie esamos aplinkos. Bendrai, filmas pasižymi gera vaidyba ir režisūra. Tema, nors ir įspūdinga, tačiau perdaug žiauri, perdėta ir išpūsta, kaip paprastai Tennessee Williams dramose.

THE BRAMBLE BUSH

     Šis filmas reklamose yra lyginamas su praėjusiais metais išgarsėjusiu “Peyton Place”, tačiau yra žymiai silpnesnis tiek turinio, tiek gamybos atžvilgiu, nors tikrai pralenkiąs minėtą filmą kai kurių idėjų pristatymo drąsumu. Dar niekas nedrįso taip drąsiai iškelti žudymo iš pasigailėjimo (eutanazijos) klausimo ir, jį iškėlus, taip atkakliai ginti.

     Nepagydoma liga sergąs žmogus prašo savo daktaro (Richard Burton), kad greičiau užbaigtų jo kančias. Daktaras, kurs buvo ligonio vaikystės draugas, negali pakelti, matydamas savo draugą taip kenčianti, bet taip pat nepajėgia išpildyti ir jo prašymo — ji nužudyti.

     Padėtis pasikeičia, kai ligonis pareiškia norą, kad, jam mirus, daktaras vestų jo našlę žmoną. Žmona (Barbara Rush) priešinasi tokiam savo vyro norui, bet pagaliau įsimyli daktarą. Daktaras, nusprendęs, jog tai vienintelis būdas išspręsti iškilusią problemą, duoda ligoniui per didelį kiekį morfijaus.

     Filmas nepasižymi nei ypatinga intryga, nei pastatymu, tik gal suteikia savotiško įdomumo turinio komplikuotumas, priverčiąs daktarą svyruoti emocijų tinkle.

CASH McCALL

     Tai gana įdomus romansas su James Garner ir Natalie Wood. Nors James Garner yra žinomas kaip “Maverick” herojus kaubojiškų filmų džentelmeno kortų lošėjo vaidmenyje, tačiau taip pat sugeba gerai įsijausti ir į turtingo biznieriaus Cash McCall padėtį.

     Cash McCall, svarbi figūra biznio pasaulyje, susitinka su bankrutuojančiu celiuliozės fabriko savininku, norėdamas iš jo nupirkti fabriką. Biznis pavyksta gerai, ir abi pusės patenkintos. Intriga prasideda tada, kai McCall sužino, kad fabriko savininkas yra tos mergaitės (Natalie Wood) tėvas, su kuria jis susipažino atostogų metu, bet paskui tarp jųdviejų buvo nutrūkęs ryšys.

     Romansas prasideda, bet netrūksta ir nesusipratimų, daugiausia surištų su parduoto fabriko reikalais. Žinoma, kaip kiekviename pasisekusiame romanse, viskas gerai pasibaigia. Tačiau jeigu kas eitų į šį filmą, ieškodamas romantiškų scenų, būtų labai apviltas, nes didžiausią jo dalį užima biznio problemos, kylančios tada, kai McCall nusiperka fabriką. Tačiau filme, šalia nuobodžiai ištęstų biznieriškų pasikalbėjimų, pasitaiko ir gana humoristiškų ir intriguojančių pasikalbėjimų, kurie suteikia filmui tam tikro įdomumo.

     Redakcijos prašymas. Esame gavę laiškų, kuriuose patariama panaikinti filmų skyrių. Sakoma, jog mėnesinyje žurnale toks skyrius esąs visai nenaudingas, nes kai jame pasirodo filmų aprašymai, jau visų filmų mėgėjų jie būna matyti. Siūloma šiuos du puslapiu užpildytį naudingesniais dalykais. Tačiau esame girdėję ir priešingų nuomonių: kai kurie, ypač jaunimas, sakosi šį skyrių pirmiausia skaitą, kai gauna “Laiškus Lietuviams”. Jie aiškina, kad net ir tuo atveju, kai filmas jau būna matytas, yra labai naudinga perskaityti jo recenziją, pamatyti, kaip kiti į jį žiūri, ir susidaryti teisingesnę bei objektyvesnę nuomonę. Toks filmų aprašymų skaitymas subrandina žmogaus galvoseną ir padeda ateityje daugiau naudos gauti iš filmų lankymo. Būtume labai dėkingi, kad gerbiamieji skaitytojai bent trumpai pasisakytų šiuo klausimu, nes juk jau daug kartų esame minėję, kad mes norime rašyti tik tai, kas skaitytojams yra naudinga ir kas jiems patinka.