Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MOKYKLA IR TĖVAI

prie šeimos židinio

Bruno Markaitis, S. J.

    LABAI dažnai girdime tėvus sakant, kad jie sunkiai dirba, daug ko atsisako, kad tik sutaupytų pakankamai pinigų pilnam vaikų išmokslinimui. Girdi, vaikai turėtų gauti ne tik pradinį bei vidurinį mokslą, bet taip pat ir aukštąjį. Šiuose daugelio tėvų žodžiuose mes pasigendame labai svarbaus dalyko, būtent, auklėjimo. Mat, jei išmokslinimu mes suprantame žinias, teoretinį bei praktinį pasirengimą profesijai arba specialybei, tai auklėjimas būtų ne kas kita, kaip jaunam asmeniui įdiegti gyvenimo principai, pareigos bei atsakomybės jausmas ir pasaulėžiūra, kuri žmogui padeda tapti ne nuo mažiausio vėjelio siūbuojančia nendre, bet subrendusia ir pilnai išsivysčiusia asmenybe, visada atliekančia savo pareigas ir naudingai pasiaukojančia bendruomenės labui.

     Nesunku suprasti, kas svarbiau. Juk ir su mažesniu mokslu, ribotomis žiniomis, žmogus gali būti labai naudingas krašto pilietis ir bendruomenės narys, jei jis visada ir visur atlieka savo pareigas, jei jis turi jautrų atsakomybės jausmą, jei jis gyvena prasmingai ir naudingai. Iš kitos pusės, pažįstame labai mokytų žmonių, turinčių gilų ir platų žinių aruodą, bet stokojančių principų, atsakomybės ir pareigingumo.

     Kai žiūrime į šios dienos jaunimą, kuris gatvių sankryžose į grupes susibūręs miršta iš nuobodumo, arba jausdamas energijos perteklių ir neturėdamas naudingo tikslo, metasi į vandalizmą ir brutalias muštynes, arba į jaunų vaikinų ir merginų tūkstančius, kurie vengia darbo, pareigos, atsakomybės, aklai ir užsispyrusiai sekdami savanaudiškus malonumo filosofijos dėsnius, kyla klausimas: kas kaltas, ir kur šios nelaimės priežastys?

 


K. Šimonis Paukščiai skrenda

(1929)

 

     Dabartinė socialinė padėtis, aukštas gyvenimo lygis ir labai platus mokyklų tinklas mokslą daro visiems prieinamą. Bet gal būtų ne pro šalį, jei tėvai kreiptų dėmesį ne tik į pilną vaikų išmokslinimą, bet ir į jų išauklėjimą, nes išauklėjimas mokslui duoda ir tikslą ir prasmę. Kartojame, išauklėjimas pirmoje eilėje nėra mandagumo formos, nėra išorinio žmogaus elgesio apipavidalinimas. Jis taip pat pirmoje eilėje nėra gero skonio išvystymas nei jautrumo įvairioms grožio apraiškoms sustiprinimas. Pagal mūsų supratimą ir čia vartojamą sąvoką, išauklėjimas pirmoje eilėje yra stiprus pareigos bei atsakomybės jausmas ir pasaulėžiūra, stovinti ant pastovių ir šventų principų pamato, kuriais visada galima remtis, kurie kitiems žmonėms duoda užtikrinimą, kad bendraujame su asmeniu, kurio žodžiu ir pareigingumu galime tvirtai pasitikėti. Gaila, kad šitoks išauklėjimo supratimas yra palyginti retas. Savaime aišku, kad tėvai, jei jie išauklėjimą supranta tik mandagumu ir tam tikru kultūringumu, gali apleisti žymiai svarbesnius dalykus, kurie sudaro išauklėjimo esmę. O jie yra ne kas kita, kaip pareiga, atsakomybė ir pasaulėžiūra, kuri visam gyvenimui duoda naudingą tikslą, prasmę ir teisingą kryptį.

     Galvodami apie krašto ateitį, mes pirmiausia esame susirūpinę jaunimu, nes jaunimas yra ateitis. Žiūrėdami į šios dienos jaunimą, mes žiūrime į ateities veidrodį. O ką gi ten matome? Matome kaip tik tai, kas mus verčia rimtai susirūpinti. Matome pareigos ir atsakomybės stoką. Matome jaunimą, kuriam užtenka sveikatos, energijos ir užsidegimo, bet trūksta naudingo tikslo ir teisingos krypties.

     Trūksta pareigos jausmo. Perdaug dažnai kalbama apie teises ir privilegijas, o perdaug retai apie jauno asmens pareigas valstybei, šeimai, kaimynams, miestui ir bendruomenei. Laikas nuo laiko tenka susitikti su jaunais žmonėmis, kurie neturi jokio pareigos jausmo, kurie savo darbą, savo uždavinį atlieka tik dėl akių, kuriems niekada net į galvą neateina, kad pareigos atlikimu remiasi ne tik atskiro asmens, bet visos valstybės gyvenimas, kad nuo jos gero ir sąžiningo atlikimo priklauso daugelio žmonių gerbūvis, o neretai net pati laimė.

     Trūksta atsakomybės jausmo. Jaunimas dažnai neturi pagarbos svetimai nuosavybei. Reikalingi ir naudingi dalykai tyčia sugadinami, visiškai nepagalvojant, kad tuo apsunkinamas kitų žmonių gyvenimas. Neretai pastebime, kad jauniems žmonėms trūksta sąžiningumo, teisingumo, drąsos pripažinti savo kaltę ar savo silpnybę. Nesilaikoma žodžio. Neskiriama svarbos duoto pažado ar įsipareigojimo šventumui.

     Kai plačiau pasikalbame su jaunais žmonėmis, greitai pastebime, kad jiems trūksta pasaulėžiūros. Tiesa, ne viename atvejyje jie religingi ir, iki tam tikro laipsnio, prisilaiko bent kaikurių religinių normų, bet labai dažnai jiems trūksta supratimo, kad žmogaus gyvenimas turi remtis pastoviu principu, kad jis turi turėti naudingą tikslą ir teisingą kryptį. Atrodo, kad jaunimo nemaža dalis gyvena tik šia diena ir į ateitį žiūri kaip į šios dienos tąsą, be jokių problemų, be kovos už pasirinktą tikslą ir be darbo tam tikslui pasiekti.

     Jei matome skirtumą tarp mokslo ir išauklėjimo, tai nesunkiai suprantame, kad šios dienos mokyklos pagrindinis uždavinys, atrodo, yra mokiniui žinių suteikimas. Savaime aišku, kad jis gauna mandagumo formų ir tam tikro kultūringumo apraiškų, bet ne labai aišku, kad jaunimas mokyklose gautų užtenkamai ir pastoviai visų tų dalykų, kurie jam padėtų įsisąmoninti pareigos ir atsakomybės esmę, kurie jam padėtų susikurti prasmingą gyvenimo pasaulėžiūrą, kuri remtųsi pastoviu principu, naudingu gyvenimo tikslu ir teisinga gyvenimo kryptimi.

     Todėl, jaunimui išėjus į mokyklą, auklėjimo problema pasilieka neišrišta. Tėvai jos mokyklai perleisti lengvai negali, nes dabartinė mokykla modernioje bendruomenėje turi ne tiek auklėtojos, kiek mokytojos uždavinį. Auklėjimo pareiga pasilieka tėvų gyvenimo misija.

II

     Šiandien vis garsiau girdisi nuomonė, kuri teigia, kad tėvai per vėlai susirūpina įdiegti vaikams pareigos ir atsakomybės jausmą. Per vėlai vaikams duodama suprasti, koks nepaprastai svarbus ir nieku nepamainomas dalykas yra pareigos atlikimas ir atsakomybės pajutimas. Ir iš tikrųjų, kai iš arčiau pažvelgiame į šios dienos jaunimą, į vaikus ir į pačius mažuosius, greit pastebime, kad jie pertekę maistu, pramogomis, patogumais, žaislais ir dovanomis, bet jiems labai trūksta net paviršutiniškiausio supratimo, kas yra atsakomybė ir pareiga. Jie dažnai gyvena lepinimo ir sauvaliavimo atmosferoje. Jie primeta savo nedisciplinuotą savanaudiškumą tėvams, visiems šeimos nariams ir kaimynams. Be gailesčio ir be susimąstymo jie naikina svetimą nuosavybę ir nekreipia nė mažiausio dėmesio į kitų teises. Jie juokiasi ir tyčiojasi iš pačių elementariausių mandagumo formų ir nerodo jokio jautrumo grožiui, švelnumą laikydami silpnybe, o susivaldymą — neprotingumu.

     Kyla klausimas, kur šios didelės ir kartais gąsdinančios netvarkos priežastys. Pirmiausia, jei tėvai nesirūpina įdiegti savo vaikams pareigos ir atsakomybės jausmo, ar galima būtų su pagrindu manyti, kad patiems tėvams tiek pareiga, tiek atsakomybė neatrodo labai svarbūs dalykai? Kai pasižiūrime į daugelį tėvų, matome, kad palyginti nemažas procentas pareigos ir atsakomybės nevertina ir jos nepabrėžia. Atrodo, tikslu sakyti, kad modernioje bendruomenėje, ypatingai dėl gana lengvai prieinamo medžiaginių vertybių gausumo, pareigingumas ir atsakingumas yra sumažėję. Priežasčių, be abejonės, yra daugiau negu čia suminėtoji, bet kai gyvenimas matuojamas medžiaginės vertybės mastu, kai žmogus savo dienas atremia į malonumą, patogumą ir prabangą, tai jis pamažu nebemato reikalo pasiaukoti, atsisakyti patogumo ir malonumo. Nesunku suprasti, kad pareigingumas ir atsakingumas yra vargiai įmanomi be pasiaukojimo ir susivaldymo. Jei žmogus nebemato reikalo pasiaukoti bendram gėriui, tai, žinoma, jo pareigos ir atsakomybės jausmas ne tik susilpnėjęs, bet ir nustojęs tų bruožų, kurie pareigą ir atsakomybę padaro ne tik prasmingais, bet ir būtinais gyvenimo reiškiniais. Vadinasi, jei žmogus pareigos ir atsakomybės nebevertina, ar būtų tikslu tikėtis, kad jis dės rimtas pastangas įskiepyti vaikams pareigos ir atsakomybės sąvokas, jų prasmę ir vietą tiek atskiro žmogaus, tiek bendruomenės gyvenime? Jei tėvai dėl kokių nors priežasčių bandytų vaikams aiškinti pareigingumo ir atsakingumo reikalą, patys tokio įsitikinimo neturėdami, tai rezultatai bus riboti ir laikini.

     Čia ir iškyla šios dienos nelaimė visu savo svoriu, įtaka ir grėsminga rimtimi. Bandydami prieiti prie problemos širdies, mes sustojame ties dviem dalykais. Abudu svarbūs, abudu įtakingi, abudu lemtingi. Ne vienas mūsų dienų katalikas nebevertina gamtinių žmogaus dorybių ir gerųjų ypatybių ir nebededa rimtų pastangų įsigyti antgamtines. Jis per maža dėmesio kreipia į pareigą, į atsakomybę, į duotą žodį ir jo išlaikymą, nežiūrint sunkenybių ir sunkios aukos. Jis per maža vertina sąžiningumą, teisingumą. Mažos svarbos dalykais jis laiko pastovius gyvenimo principus ir pasišventimą savo darbui amato ar profesijos rėmuose. Žinoma, jis prisilaiko tam tikro etinio etiketo, jei taip galima išsireikšti, kuris yra palyginti lankstus ir lengvai prisitaikąs prie naujų gyvenimo aplinkybių. Tačiau nei jis pats, nei jo gyvenimas nesiremia nieku pastoviu, nieku besąlyginiu, nieku nuolat įpareigojančiu. Vadinasi, jis neturi gamtinių dorybių, o jei ir turi, tai labai maža.

     O kaip su antgamtinėmis dorybėmis? Kaip su antgamtiniu tikėjimu, antgamtine viltimi ir antgamtine meile? Kaip su visais tais antgamtiniais reiškiniais, kurie žemės gyvenimui duoda antgamtinį mastą ir antgamtinę pasaulėžiūrą, kurie įgalina žmogų įkopti į aukštą dieviškos išminties ir idealo kalną ir nepasitenkinti žvilgsniu į pasaulį per rakto skylutę? Ar galima sakyti, kad eilinis šios dienos katalikas deda rimtas ir kasdienes pastangas įsigyti antgamtinių dorybių?

     Ar jis tikrai ir pasiryžusiai stengiasi tapti geresniu žmogumi, pasišventinti, sumažinti savo silpnybių skaičių ir stipriau išvystyti gerąsias savo ypatybes? Stebėdami gyvenimą, turime su liūdesiu pasakyti, kad eilinis katalikas šiandien tokių pastangų nededa. Jis taip pat yra pasukęs medžiaginių vertybių kryptimi ir gyvena pagal savanaudiškus Malonumo Filosofijos dėsnius. Gal net nesąmoningai jis deda į gyvenimo pasaulėžiūros pamatus ne principo akmenį, ne pareigos stiprybę ir ne aukos ištvermę, bet trapią malonumo ir nuotaikos medžiagą, iš kurios didelių, naudingų ir pasiliekančių dalykų nepastatysi.

     Ar toks tėvas, ar tokia motina prabils į savo vaikus su autoritetu? Ar jie galės kalbėti vaikams apie pareigą ir atsakomybę su įsitikinimu, semdamiesi įtakingos jėgos iš savo pačių pavyzdžio? Kokį svorį turės jų žodžiai, kai jie nagrinės aukos ir pasišventimo reikalą, kai jie bandys pabrėžti prasmingos gyvenimo pasaulėžiūros būtinumą? Ar jie mokės įtikinančiai ir neklaidingai nusakyti, kas yra žmogaus gyvenimo tikslas ir teisinga jo pastangų kryptis? Atsakymas: jei patys tėvai nesiremia pareiga ir atsakomybe, jei jie neturi susikūrę dvasingos gyvenimo pasaulėžiūros, kuri remiasi pastoviais principais ir antgamtinėmis vertybėmis, tai jų žodžiai skambės, kaip išsiderinęs instrumentas, kuriame nėra nei grožio, nei teisybės.

     Vaikas žengia pirmuosius žingsnius tėvų globoje. Tie pirmieji žingsniai turėtų apimti ne tik fizinį, bet ir dvasinį pasaulį. Maža paguoda, jei vaikas, išmokęs vaikščioti fiziniame pasaulyje, pasiliks paralyžuotas invalidas dvasiniame pasaulyje. Ir jis toks tikrai pasilieka, jei tėvai jam nei žodžiu, nei pavyzdžiu neįskiepija pareigos ir atsakomybės, neįdiegia nei principų, nei tikro vertybių supratimo. Taip, vaikas gali būti labai gabus ir labai patrauklus. Jo gražios manieros, išvaizda ir užkrečiantis socialumas gali būti magnetinė magika. Jis gali užaugti į labai gabų, įdomų, daug žinantį ir daug mačiusį žmogų. Jo veiklumas, entuziazmas ir energija gali padaryti daug gero. Tačiau jo tikroji vertė tada pasirodys, kada gyvenimas pareikalaus pareigingumo ir atsakingumo svarbiuose dalykuose, kada pasiaukojimo ir dvasinės stiprybės reikalaujančios padėtys lauks principų, ne kompromisų, ištikimybės idealui, o ne gražių žodžių ir iškilmingų pažadų.

     Gyvenimas rodo kiekvieną dieną, kad nėra nelaimingesnio pasaulyje asmens už jauną žmogų, kuriam — išeinant į gyvenimą — tėvai neįdiegė pareigos ir atsakomybės jausmo, neišmokė atsiremti į pastovius principus ir antgamtines vertybes. Mat, toks jaunas žmogus bus nendrė, savanaudis lepūnas, vijoklis, asmuo be stuburkaulio, negalįs stovėti ant savų kojų. Jis suluš sunkenybėse ir kaltę nuolat vers ant kitų. Jis bus parazitas, nuolat ieškąs aukos, kad galėtų misti kitų darbu ir krauju.

     Jei šiandien matome tiek daug jaunimo, kurie jau jaunose dienose eina per gyvenimą, imdami ir nieko neduodami, greitai suprantame, kas įvyko jų šeimose. Mokykla duoda mokytojus ir žinias. Bet kas duos pareigingumą, atsakingumą, aukos ir pasišventimo supratimą? Kas įdiegs pasaulėžiūrą ir pastovius principus? Jei tėvai neišpildys savo misijos, jei savo vaikams jie neduos to brangiausio, nieku nenuperkamo turto, būkime tikri, kad jo neduos nei gatvė, nei kinas, nei televizija. Tėvai turi pareigą, kurios niekas kitas negali atlikti. Jos negalima perleisti. Būtų didelis nusikaltimas prieš vaikus ir prieš bendruomenę ją apleisti.