Dalė Koklytė

NORTH TO ALASKA

     Pionerijos ir aukso ieškojimo dienos Aliaskoje baigiasi. Prisijungimas prie J.A.V. ją pilnu greičiu įtraukia į modernėjimą ir technikos lenktyniavimą. Dar nė pusės šimtmečio nepraėjo nuo to laiko, kai nuotykių ieškotojai ten rasdavo aukso lobius ir, viena naktimi praturtėję, paaukodavo savo ar kitų gyvybes, gindami tuos lobius nuo kitų gobšumo. Tokioje materialistinėje atmosferoje galėjo puikiai vystytis demoralizacija. Šiame filme kaip tik ir mėginama atvaizduoti Aliaską dabartinio šimtmečio pradžioje, pačių didžiųjų aukso kasyklų atidarymo metu. Filmo tonas šiek tiek ironiškas, bet daugiausia komiškas.

     John Wayne, vaidinęs sėkmingą aukso atradėją, vyksta į Seattle nusipirkti kasykloms reikalingų mašinų. Grįždamas atgal į Nome miestą, jis turi parvežti savo draugo ir partnerio (Stewart Granger) sužieduotinę, tačiau vietoj jos parveža kitą gražią moterį (Capucine). Stewart Granger labai nusivilia savo sužieduotinės ištikimumu, tačiau pamatęs gražiąją Capucine, ilgai neliūdi. Tuo tarpu jo septyniolikmetis brolis (Fabian) taip pat susižavi gražiąja Capucine ir pats mėgina ją pavilioti. Čia vyksta įdomios scenos, kuriose Fabian labai gerai suvaidina. Tik gaila, kad Capucine turi kitų idėjų. Jos vienintelis troškimas, atvežęs ją į Aliaską, yra John Wayne, kuris tačiau nieko bendra su ja nenori turėti.

     Tarp šitų visų romantiškų nesusipratimų labai spalvingai ir dinamiškai atskleistas bendras tuometinis Aliaskos aukso kasėjų gyvenimas. Labai dažnos triukšmingos užeigos namų scenos, pilnos muštynių, kurių šabloniškumą stengiamasi paįdominti aiškiai perdėtais vaizdais.

     Capucine, nors ir puikiai šypsosi, bet neįstengia paslėpti savo vaidybinių nesugebėjimų. Įdomu vėl pamatyti po kelių metų pertraukos Stewart Granger, kuris šalia John Wayne vaidina išdaigų ir humoro pilną jo draugą. Filmui parinktos žavios spalvos ir dekoracijos, įnešančios į grubų aukso kasėjų gyvenimo vaizdą šilto romantiškumo.

     Filmas savo veiksmo dinamika ir humoristine nuotaika gali sudominti visus.

THE GRASS IS GREENER

     Tai yra pseudokomedija, vaizduojanti anglų smunkančią aristokratiją. Filme pašiepiamos modernaus gyvenimo gudrybės, įsiskverbusios į tradicinę anglų aristokratiją. Jų gyvenimas praeities titulais, visiškai pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, čia tampa netiesioginiu taikiniu. Desperatiškai norėdami išlaikyti savo lygį, bet finansiškai nepajėgdami, jie blaškosi materialistinėse svajonėse. Jų kilmės uždėtas elgesio ir principų kodeksas jiems nėra lengvas išlaikyti modernaus gyvenimo įtakoje, tačiau jo pakeisti ar surealinti jie nenori ar neįstengia.

 

Dalis gausios publikos, susirinkusios prie Jaunimo Centro, paminklo šventinimo metu.

V. Noreikos nuotr.

 

     Verčiau jie užsiima grybų auginimu ir paverčia savo namus muziejais, kuriuose turistai, užmokėję pusę svaro, gali išgirsti jų prosenelių istoriją ir pamatyti seniai neapgyventų kambarių apstatymą senais baldais. O šeimininkai, apsigyvenę keliuose rūmų kambariuose, skaičiuoja iš turistų surinktus pinigus.

     Filme dvarininkę vaidina Deborah Kerr, o dvarininką — Cary Grant. Veiksmas užsimezga, vienam turistui atsiskyrus nuo kitų ir atklydus į apgyventą namų dalį. Čia jis susitinka namų šeimininkę, kuri, sužinojusi, kad jis turtingas amerikietis, juo labai susidomi. Šiek tiek svyruodama, planuoja su juo susitikimą Londone. Jos vyras, nujausdamas artėjančią katastrofą, šaltai ir abejingai galvoja, kaip ją ištraukti iš turtuolio pinklių. Pagaliau su žmonos draugės (Jean Simmons) pagalba nutaria pasikviesti turistą keliom dienom į savo namus ir tuo metu įrodyti savo žmonai jos klaidą. Visa ši komedija nueina taip toli, kad dvarininkui tenka stoti su amerikiečiu į dvikovą ir savo heroiškomis pastangomis vėl laimėti žmoną.

     Filme nemaža originalių ir juokingų scenų. Gana vykusiai iškeltas kontrastas tarp praeities tradicijų ir modernios Londono aplinkos. Artistai labai gerai parinkti, vaizduojamų charakterių tipams. Jie puikiai atlieka savo vaidmenis. Tačiau filme jaučiamas stipraus pagrindo trūkumas ir veiksmo su idėja susikirtimas, ypač dvarininkės atvaizdavime.

NEVER ON SUNDAY

     Jau keli šimtmečiai filosofus, sociologus ir istorikus kankina klausimas, kodėl žlugo didžioji graikų kultūra. Filmų direktorius Julės Dassin savo naujame kūrinyje, vardu “Never on Sunday”, mėgina šį klausimą kelti ir į jį atsakyti, bet nesėkmingai.

     Filmą jis pats parašė, režisavo ir vaidino svarbiausiąjį Homerlo vaidmenį. Pastatymas įdomus ir susilaukęs nemaža pasisekimo tarptautinėje plotmėje. Cannes filmu festivalyje jis buvo su ovacijom priimtas, o artistė Melina Mercouri, vaidinanti filme Ilyos vaidmenį, gavo geriausios artistės titulą.

     Filmas statytas Graikijoje, Piraeus uoste. Į tą uostą atplaukia Homeris, filosofiškai nusiteikęs amerikietis turistas, norėdamas atrasti tiesą didinguose Graikijos griuvėsiuose. Homerio iliuzijos greitai išnyksta, sutikus Ilyą kabarete, kur ji jaučiasi kaip namie. Jisai susižavi jos primityviu gyvenimo džiaugsmu ir grožiu, bet pergyvena jos moralinius nesusipratimus. Homeris joje mato kritusios Graikijos įsikūnijimą, bet, ją pakeitęs, tikisi atrasti joje tą groži, kuris buvo senovės Graikija. Jis tikisi, kad, įdiegęs jai moralės jausmą ir davęs klasikinį išsilavinimą, įstengs joje pamatyti savo ieškomą simbolį.

     Buvo didelis džiaugsmas sužinojus, kad Ilya tapo graikų tragedijos mėgėja, bet taip pat ji pervėrė nepaprastas skausmas ir nusivylimas, išgirdus ją pasakojant Medėjos dramą. Mergaitės galvosenoje visa tai, kas jai nepriimtina, įgauna kitą prasmę: tragedija jai virsta komedija, o klasicizmas — romantika. Homeriui šis reiškinys nesuprantamas, bet jis, aklai užsispyręs įrodyti savo teoriją, neatstoja nuo Ilyos, mėgindamas ją atkalbėti nuo ligšiolinio gyvenimo būdo ir pradėti naują kultūringą gyvenimą. Jis perša jai mokslą, kurs gali atnešti žinojimo ir supratimo laimę, vienintelę galimą pasiekti šioje žemėje.

     Ilya sutinka pamėginti siūlomos laimės receptą ir ištikimai seka jai paruoštą lavinimosi programą. Tačiau tai neilgai trunka, ir ji pradeda jaustis nelaiminga. Pirmai progai pasitaikius, jos primityvi širdis suranda pasiteisinimą atsipalaiduoti nuo tos žinojimo nelaisvės, nuo tikrenybės suvokimo pančių, ir vėl kaip miško paukštis išskrenda atgal į mišką džiaugtis epikūrinėmis gyvenimo linksmybėmis.

     Vargšas Homeris, apsivylęs savo idėjos įgyvendinimo nepasisekimu, pasijunta kaip žmogus, turėjęs gerą progą pakeisti pasaulį, bet neįstengęs tai padaryti. Jo nusivylimas siekia giliai, giliau negu jis pats mano, nes dabar pradeda aiškėti, kad Ilya jam buvo ne tik idėjos simbolis, bet ir moteris, kurią jis dabar prarado. Jis net leidžia sau suabejoti, kuri iš jų, idėja ar moteris, jam buvo svarbesnė.

     Filme iškelta daug neaiškios idėjinės simbolikos, dėl ko jis tampa abejotino tikslumo. Tačiau centrinė idėja, paimta atskirai, verta panagrinėti. Žmogaus pajėgumas visose srityse yra ribotas. Pasiekus tam tikrą lygį, ne visi gali jame išsilaikyti, jį suprasti ir juo naudotis. Žmogus, iššokdamas virš savo sugebėjimų, pats save sunaikina savo nesugebėjimu. Tad ciklas po ciklo kyla ir griūva kultūros ir imperijos. Kuo aukštesnė kultūra, tuo labiau žmogus savimi pasitiki ir tuo jam mažiau reikalingas autoritetas. Tada, kai jis save pastato aukščiausiu autoritetu, krinta žemyn, nes jis nebuvo sutvertas pats sau vadovauti — tam jis yra per silpnas, ką pats puikiausiai įrodė.

     Žmonija šiuo metu yra per žemai nusmukusi, kad galėtų dar žemiau kristi. Teliko tik vienas kelias — aukštyn. O kad išvengtų vėl panašaus pasikartojančio ciklo, ji turi suprasti savo ribotumą ir išmokti priimti autoritetą. Kristus mums paliko autoriteto pavyzdį, ir krikščionybė dviejų tūkstančių metų laikotarpyje įrodė jo efektyvumą. Niekam nėra reikalo vykti į Graikiją ieškoti tiesos ir grožio. Nereikia net dairytis aplinkui. Užtenka pažvelgti į save ir iš savo griuvėsių ištraukti tą užmirštą tiesą ir su ja susitaikinti.

     Šis filmas įspūdingai pastatytas. Direktorius Julės Dassin, nors ir realistas, bet jo filmuose jaučiami idealistiniai aukštesni tonai, kurių atrodo, jisai siekia, bet nesuranda. Jis iškelia įdomių idėjų, bet savo pasidavimu jas sunaikina ir net paneigia. Filmas skirtinas tik suaugusiems ir tikrai subrendusiems. Kitiems jis gali būti per daug klaidinantis.