Alfonsas Grauslys

     Ja p o n i j a, pralaimėjus karą, ir savo dvasinėje struktūroje buvo smarkiai sukrėsta. Primestos po karo Japonijai amerikietiško tipo demokratinės idėjos (tos tautos dvasiai visai svetimos), vis labiau besiveržianti vakarų ateistinės filosofijos ir nureliginto mąstymo įtaka, tradicinės japonų dorovės religinis nepagrįstumas taip griaunančiai pradėjo veikti tautą, kad visai pagrįstai galima kalbėti apie jos dvasinę krizę. Toji krizė ypač jaučiama besimokančio jaunimo dvasioje ir elgesyje. O tasai jaunimas sudaro apie 23 milijonus, t. y. apie pusę visų gyventojų skaičiaus.

     Apie tą krizę, ypač jaunimo srityje, neseniai yra rašęs Sofijos Universiteto (Tokio) prof. N. Luhmer, S. J. Jo minčių santrauką čia ir duodame.

Dorovės dėstymo panaikinimas

     Nuo 1890 metų imperatoriaus nuostatu jaunimo auklėjimas buvo grindžiamas Konfucijaus mokslo dėsniais, kurie stengėsi įkvėpti ištikimybę šeimai ir pagarbą autoritetui. Tarnauti autoritetui jaunieji japonai rengėsi, drausmingai auklėjami. Tame auklėjime pagrindinis dėsnis buvo pagarba ir besąlyginis atsidavimas imperatoriui ir jo vadovaujamai valstybei. Šis dėsnis buvo vadinamas shushin (disciplinuota moralė). Ilgą laiką jis buvo japonų militaristų ir imperialistų naudojamas ugdyti jų dvasiai.

 

Šauliai ir kitos organizacijos su vėliavomis prie paminklo.

V. Noreikos nuotr.

 

     Paskutinio karo metu pirmą kartą savo istorijoje pralaimėję, japonai dvasiniai pakriko ir pradėjo abejoti visais ligšioliniais savo idealais bei auklėjimo dėsniais. Tasai pakrikimas dar padidėjo, kai amerikiečiai, nugalėję Japoniją, panaikino shushin — autoriteto ir pagarbos ugdymo mokslą mokyklose, vietoj jo įvesdami demokratijos idealų dėstymą ir ugdymą. Kadangi šie idealai yra svetimi japonų tradicijoms bei nuotaikoms ir kadangi demokratijos mokslas savaime nėra dorovės mokslas ir negali jo pavaduoti, tai nenuostabu, kad jaunimo dvasioje atsirado tuštuma ir stoka idealų. Reikia pasakyti, kad senoji moralė, nors ir buvo nacionalistų naudojama ugdyti imperializmui, tačiau vis dėlto ji buvo moralė, grindžiama žmogaus prigimtimi ir gamtos įstatymais. O naująjį mokslą apie demokratiją jaunimas suprato kaip visų autoritetų visose gyvenimo srityse paneigimą ir kaip dėsnį, kuris leidžia daryti visa tai, ką tik nori.

     Tad susidarius tokiai nuotaikai ir atmosferai, jaunimo dorovė pradėjo smarkiai kristi. Jeigu prieš karą kriminaliniai jaunimo nusikaltimai buvo negirdėta retenybė, tai dabar laisvai pardavinėjamos pornografijos įtakoje (demokratinė laisvė!) kriminalinių nusikaltimų skaičius pasibaisėtinai padaugėjo. Be to, kadangi japonai jau ir nuo seniau linko į vakarų civilizaciją ir ją savo šalyje ugdė, tai nenuostabu, kad tos nukrikščionintos civilizacijos neigiami vaisiai pradėjo čia reikštis, kaip ir kituose kraštuose.

Bereliginis auklėjimas

     Krikščionybės įsitikinimu, dorovę sėkmingai ugdyti įmanoma tik tada, kai ji iškeliama į objektyvias vertybes, kai dorovinio įstatymo autorium pripažįstamas Dievas. Japonų jaunimas kaip tik šitokio dorovės ugdymo autoriteto neturi, nes jis yra bereliginis.

     Kažin ar daug yra kitų tokių kraštų kaip Japonija, kur žmonių religijos supratimas būtų taip miglotas ir neaiškus. Religija, jų supratimu, tai tik jausmo ar naudos dalykas, kurs neturi jokių objektyvių pagrindų. Kai 1959 m. Japonijos statistinis biuras tyrinėjo visuomenės nuotaikas, paaiškėjo, kad tik 35% gyventojų prisipažino priklausą kuriai nors religijai. Tuo pat žvilgsniu tyrinėjant mokyklų padėtį, paaiškėjo, kad kuriai nors religijai priklauso 48% mokinių pradžios mokyklose, 31% vidurinėse mokyklose, 28% aukštesnėse mokyklose ir 25% universitetuose.

     Visai nenuostabu, kad tikinčiųjų nuošimtis toks mažas, nes jau aštuoniasdešimt metų bereliginė Japonijos mokykla ugdė religinį abejingumą ir nepalankumą. Iki pat praėjusio karo pabaigos visose ir viešose ir privačiose mokyklose religijos praktikavimas buvo draudžiamas. Taip pat ir šiandien japonų valdžios mokyklos yra bereliginės. Tad visai netenka stebėtis, jeigu religija yra nepažįstama, niekinama ir laikoma prietarais. Absoliuti mokinių dauguma baigia mokyklą persunkta materialistiniu ir antireliginiu nusistatymu.

     Osako universiteto psichologijos prof. A. Toshitake, norėdamas sužinoti dorovines aukštesniųjų mokyklų mokinių nuotaikas, apklausinėjo 3.800 (tris tūkstančius aštuonis šimtus) to miesto mokinių. Tie visi mokiniai turėjo pasisakyti laipsniavimo eile, kurias dvasines vertybes laiko aukštesnėmis. Paaiškėjo, kad aukščiausios vertybės jiems yra geras sugyvenimas šeimoje, ištikimybė draugams duotam žodžiui ir savitarpė pagarba. Tradicinė pagarba imperatoriui ir protėviams jų liko nukelta į dvidešimtą vietą, o paklusnumas tėvui į trisdešimt penktą vietą. Iš šitų rezultatų profesorius padarė išvadą, kad šiandieninis jaunimas nėra pasiryžęs aukotis visuomenės pataisymui. Anot jo, visuomenės uždavinys yra grąžinti jaunimui vertybes ir idealus, be kurių jaunimas yra ugdomas tik kriminaliniam gyvenimui ir išsigimimui.

Naujos moralės dėstymo įvedimas

     Įžvalgesnieji Japonijos intelektualai, matydami dvasinę Japonijos krizę, pasiryžo vėl įvesti dorovės dėstymą mokyklose. Jau 1951 m. jų švietimo ministeris buvo sukūręs dorovės dėstymo vadovėlį mokykloms, kurio doroviniai įstatymai, nors ir neremiami Dievo autoritetu, buvo atremti į prigimties įstatymus, susekamus protu. Socialistų vadovaujama mokytojų profesinė sąjunga, turinti 400.000 narių, aštriai pasisakė prieš šį vadovėlį.

     Tačiau vis didėją jaunimo nusikaltimai privertė kitą švietimo ministerį 1957 m. energingiau griebtis to klausimo sprendimo ir sudaryti 50 asmenų komisiją paruošti dorovės mokymo vadovėliui. Toje komisijoje buvo viena vienuolė ir du, nors ir nekrikščionys, bet krikščionybei artimi asmenys. Pagaliau 1958 m. naujasis vadovėlis buvo išleistas ir įsakytas mokykloms privalomu.

     Nors tame vadovėlyje nėra nieko, kas prieštarautų krikščioniškosios dorovės principams, tačiau tai daugiau etiketo negu etikos vadovėlis. Nors tame vadovėlyje nagrinėjamas dorybių katalogas, nors dorovinio auklėjimo tikslas yra charakterio sukūrimas, tačiau tai dorovei paremti neduodama jokių tvirtesnių ir įtikinančių pagrindų. Nors ir nurodoma, kas daryti, tačiau nesakoma, kodėl reikia taip daryti. Pagaliau visa to vadovėlio vertė priklauso nuo to, kaip yra dėstoma mokykloje ir kaip jo doktrina taikoma gyvenime. O kai šis klausimas kyla, tada tikintiesiems darosi nelinksma, nes iš 800.000 mokytojų 500.000 priklauso socialistų vadovaujamai Nikkyoso profesinei organizacijai.

Japonijos katalikų įtakos galimybės

     Japonijos gyvenimą pažįstantieji žymesni katalikų vadai pirmiausia yra susirūpinę paveikti mokomąjį personalą. Kaip tai padaryti, neaišku, nes katalikų mokytojų skaičius yra dar labai mažas.

     Tolimesnė įtakos galimybė — tai sukurti galimai didesnį pavyzdingų katalikiškų mokyklų tinklą. Pagal katalikų statistiką iš 1959 metų, 138.200 mokinių lanko katalikiškas mokyklas. Tai yra didelis skaičius, jei atsiminsime, kad Japonijoje katalikų iš viso yra tik 270.000. Tad aišku, kad katalikiškas mokyklas lanko ir nekrikščionių vaikai. Tik 9% katalikiškų mokyklų mokinių yra katalikai. Tai rodo, kad katalikiškos mokyklos sukelia pasitikėjimą visuomenėje. Tik, deja, jų yra per maža. Pavyzdžiui, iš 22.480 pradžios mokyklų tik 50 yra katalikiškos.

     Didesniam skaičiui katalikiškų mokyklų reikėtų daug lėšų, o jų kaip tik labai trūksta.

     Dedama vilčių į sekmadienines mokyklas, kurios būtų sujungtos su įvairiomis pramogomis jaunimui ir kurios galėtų pamažu katalikybės principus perduoti visuomenei.

     Kadangi joks kitas Azijos kraštas nėra taip stipriai susijungęs su Europos civilizacija ir jos neigiamybėmis kaip Japonija, tad atrodo, kad Japonijos dvasinis gyvenimas ateityje daug priklausys nuo to, kaip Europoje bus kovojama su dvasinių vertybių nuvertinimu ir su dvasine krize.