prie šeimos židinio

D. Petrutytė

     JAUTRUMO laikotarpių metu, kaip jau esame rašę, vaikas yra apdovanotas ypatingomis galiomis, kurių pagalba jis kuria savo asmenybę. Šių laikotarpių metu žmogus įsigyja kokį nors labai aiškiai nustatytą asmenybės bruožą arba išsivysto kokią nors veikseną (funkciją). Šitos ypatybės labiau išryškės, panagrinėjus vieną kitą pavyzdį.

     Pats anksčiausias ir drauge nuostabiausias jautrumo laikotarpis vaiko vystymesi yra tas, kurs susijęs su kalbos išmokimu. Kiekvienas suaugusis, kuriam tenka mokytis svetimos kalbos, net ir tuo atveju, kai jam tenka gyventi tame krašte, kurio kalbos mokosi, labai gerai žino, koks tai yra sunkus uždavinys. Beveik nė vienas suaugusis, nežiūrint nei jo gabumų, nei pastangų, nei geriausių mokytojų, negali išmokti svetimą kalbą taip, kad jo tarsena neišduotų jį esant svetimšalį. Tačiau koks didelis skirtumas tarp suaugusiojo ir mažo vaiko pajėgumo šioje srityje! Vaikas, daug neprotaudamas, nesimokydamas ir nerodydamas jokių ypatingų pastangų, tobulai išmoksta girdimą kalbą. Daugeliui atrodo, kad vaikas lyg "pagauna" kalbą, kurią girdi. Šis dalykas yra taip ryškus, kad Europoje pasiturinčios šeimos samdosi svetimtautes aukles, kad vaikai jau iš mažens išmoktų kalbėti dviem kalbom.

     Tikroji vidinė šito taip labai visiems žinomo fakto reikšmė dažniausiai yra neįžiūrima ir nesuprantama, nors tai yra vienas nuostabiausių dalykų žmogaus vystymesi. Tai yra aiškus įrodymas, kad vaikas tam tikrą gyvenimo laikotarpį yra apdovanotas ypatingu jautrumu kalbai. Labai įsidėmėtina, kad šis jautrumas kalbai, taip kaip ir kitiems dalykams, yra praeinamas. Kartą praėjęs, niekados daugiau nebesugrįžta. Dėl to vėlesniame amžiuje kalbos išmokimas yra gana sunkus. Tas jautrumo laikotarpis kalbai vaike pirmiau prasideda negu jis gali kalbėti ir vaikščioti.

     Stebėdami keturių mėnesių kūdikį, pamatysime, kaip jis intensyviai seka kalbančiojo žmogaus lūpų judesius. Giliau įsistebėję, pamatysime, kad jis bando be garso ir, žinoma, labai neaiškiai tarti žodžius. Burnos ir lūpų raumenys, kurie iki šiol tebuvo naudojami čiulpimui ir verksmui, dabar, pasigirdus kalbos garsams, ima virpėti, bandydami susiderinti su girdimais garsais. Šešių mėnesių kūdikis jau pradeda ištarti tikrus garsus. Visi gerai žinome, kaip toks kūdikis be pertraukos lialiuoja, lyg praktikuodama-sis ištarti atskirus garsus ar skiemenis, busimųjų žodžių pagrindines dalis. Be abejo, kiekviena motina yra pastebėjusi, su kokiu nepaprastu džiaugsmu ir ištvermingumu vaikas atlieka šiuos pratimus, bet ne visos supranta šito nepaliaujamo čiauškėjimo reikšmę. Vaikui tai yra būtinas dalykas, tai kertinis akmuo busimosios kalbos pastate. Tokiomis pratybomis vaikas paruošia kalbos organus.

     Įsidėmėtina ir tai, kad vaikas savo aplinkoje girdi įvairiausius garsus, tačiau jį žavi ir traukia ne visi, bet tik žmogaus kalbos garsai. Vaikas nepaveldi kalbos taip, kaip gyvuliai. Taip pat jis kalba ne dėl to, kaip kai kurie mano, kad jis paaugo. Pvz. visi šunes, nežiūrint, kur jie bebūtų, loja. Jie taip pat loja, jeigu auga atskirti nuo kitų šunų. Tačiau istoriniai faktai rodo, kad vaikai, rasti iki 12 ar 16 metų užaugę tarp laukinių gyvulių, yra nebyliai. Jie buvo kurti ir nebyliai žmogaus kalbai, nes jos negirdėjo. Bet taip pat jie nepasisavino nė laukinių gyvulių maurojimo, tarp kurių gyveno.

     Kūdikį pasiekiantieji aplinkos garsai yra tik garsų sąmyšis, ir ilgą laiką atrodo, kad vaikas jais visai nesidomi. Bet apie ketvirtą mėnesį tie sumišę garsai patraukia vaiko dėmesį ir jį sužavi. Jo siela, kurioje dar nėra gimusi jokia mintis, pradeda įsiklausyti į žmogaus kalbos garsus. Jie yra jam lyg savos rūšies muzika, į kurią jis pradeda įsijausti. "Kaip elektros srovė pereina per vaiko raumenis", sako Montessori, "ir ne per visus, o tiktai per tuos, kurie iki tol nieko kito nepajėgė suformuoti, kaip tik beformį šauksmą. Šitų raumenų grupė staiga pabunda ir pradeda bandyti tvarkingai rikiuotis bei disciplinuotai judėti."

     Vaiko ausys ima atskirti garsus, o liežuvis bando judėti pagal kažkokius naujus paskatinimus. Tas liežuvėlis, kuris tesugebėjo čiulpti, dabar, kažkokios jėgos verčiamas, ima judėti, bandydamas prisiliesti tai prie lūpų, tai prie veidų, tai prie gomurio. Šitose pratybose vaikas randa nepaprasto pamėgimo ir džiaugsmo. Kalbos formavimasis vaike vyksta ramiai ir nepastebimai. Visas paruošiamasis darbas pasilieka lyg patamsyje, nes vaikas yra nuolat apsuptas kalbančių žmonių. Vienintelis išorinis ženklas, kad jautrumo laikotarpis kalbai jau yra prasidėjęs, — tai vaiko šypsojimasis ir ypatingas džiaugsmas, kai jam pamažu ir aiškiai tariami trumpi žodžiai arba kai jam dainuojama lopšinė.

     Kaip visuose jautrumo laikotarpiuose, taip ir kalbos atžvilgiu, pirmasis veiksnys yra psichinis, kurį seka atitinkąs veiklumas, kai balso raumenys ima virpėti, prisiderindami prie naujos tvarkos ir naujo ritmo. Vaikai pasisavina kalbą su visomis gramatinėmis ir balsinėmis ypatybėmis visai nesąmoningai ir be jokių pastangų. Viso pasaulio vaikai per tą patį laiką (per dvejus metus ir tris mėnesius) pradeda kalbėti pilnai susiformavusia kalba, visai nesvarbu, ar toji kalba yra primityvi, ar labai sudėtinga, kaip pvz. sanskrito, kurios šiandien studentai beveik nepajėgia išmokti. Pavyzdžiui, pietinės Indijos tamilų kalba yra nepaprastai sunki suaugusiems išmokti. Jos sakinio prasmė pasikeičia, tik truputį pakėlus ar nuleidus balsą. Nežiūrint to, visi dvejų metų amžiaus tos šalies vaikai kalba tamilų kalba.

     Kalbos pasisavinimas arba kalbos organų "įdvasinimas" yra pats sunkiausias ir komplikuočiausias dalykas, todėl ir jautrumo laikotarpis kalbai yra pats ilgiausias, nes į kalbėjimo veiksmą turi įsijungti begalinė daugybė įvairiausių raumenų. Jų veikimas yra labai sudėtingas. "Kas iš mūsų gali paliepti raumenims virpėti tam tikru būdu?" — klausia Montessori. Toliau ji taip sako: "Kaip Dievo balsas, į darbą įsijungęs jautrumo laikotarpis skatina vaiką imituoti kalbą. Dėl ko taip yra, jis pats to nežino, bet žmogaus kalbos žodžiai, lyg kažkokio paslaptingo magneto, yra pritraukiami ir pasisavinami".

     Jautrumo laikotarpis kalbos pasisavinimui turi ne tik nepaprastą individualinę, bet ir tautinę reikšmę. Kiekvienos tautos nepaliestas kalbos tęstinumas, sakytume, yra vaikų rankose. Ypatingai tai svarbu įsidėmėti mums, lietuviams, gyvenantiems svetimuose kraštuose. Jei norime išlaikyti savo kalbą, tai vaikas ją turi pasisavinti pačioje ankstyviausioje kūdikystėje. Šitoji kalba yra vadinama "motinos kalba". Ji yra ir mokyto ir bemokslio vienoda nuosavybė. Motinos kalba tuoj nurodo, kokiai rasei ar tautai individas priklauso. Tai nemenkesnis pažymys už kūno spalvą ar sudėtį. Jeigu nesudarysime sąlygų, kad vaikas priešmokykliniame amžiuje gerai pasisavintų motinos kalbą, tai visos mūsų pastangos išlaikyti lietuvybę nueis vėjais.

     Baigiant šį rašinį, gal bus naudinga duoti motinoms kelis patarimus:

     1.    Vaikas iš pat pradžios turi girdėti taisyklingą savo tėvų kalbą, be jokių svetimų žodžių. Ypatingai tai svarbu pirmaisiais ir antraisiais vaiko gyvenimo metais, kai vyksta kalbos organų įdvasinimas arba paruošimas kalbai.

     2.    Su vaiku reikia daug kalbėti, bet visuomet labai aiškiai, pamažu, apie realius dalykus.

     3.    Niekad nereikia pamėgdžioti vaiko kalbos, jo neaiškaus tarimo arba vaikiškai ištariamų žodžių.

     4.    Kai vaikas nori ką nors pasakyti, reikia atidžiai klausyti. Pasistengti suprasti, ką jis nori pasakyti, ir padėti jam teisingai išsireikšti.