KĘSTUTIS M. BUTKUS, O.F.M.

     Be pertraukos, dieną ir naktį, nuo amžių auksinės aušros iki purpuro sutemų vilkstinės, perkrautos šypsniais ir ašarom, kalte ir malone, gėda ir garbe, laiko dykuma į amžinybę traukia žemyn...

     S. Johnson savo "Žiemos Odėje” ragina: "Tad suprask, o suprask praeinančią valandą; tobulėk kiekvieną akimirką, kai ji lekia! Gyvenimas yra trumpa vasara, žmogus — gėlė; jis miršta — gaila! Kaip greitai jis miršta!” Ir šio gyvenimo, ir amžinybės šviesoje mes turime žvelgti į laiko esmę, kad paliktume pėdsakus ant jo smėlio ir savo atbaigtos asmenybės vertybėmis iškiltume virš jo, kur laikas nebepajėgs išdildyti mūsų vardo, nei dulkės — paslėpti karūnos.

Laikas šio gyvenimo šviesoje

     Laikas teoriškai.Objektyvus laikas yra kintamos būties trukmė. Jei tokia būtis iš laiko nepereina į amžinybę, ji kinta, yra ir juda nebūties link. Be tokio kitimo, irimo ir judėjimo nebūtų nė laiko. Laikas yra ne kas kita, kaip nuolatinis iš priežasties pasekmės kilimas, kuri pati tampa kitos pasekmės priežastimi. Kadangi priežastis visada yra anksčiau už pasekmę ir atvirkščiai (pvz. tėvai yra savo vaikų priežastis), todėl laiko kryptis tegali būti iš praeities per dabartį į ateitį. Dabartis yra iš priežasties pasekmės arba iš veikėjo veiksmo kilimas. Su šv. Augustinu mes turime sutikti, kad tikrenybėje yra tik dabartis, nes praeityje ir ateityje jokios kintamos gyvos ar negyvos būties nėra ir tuo pačiu negali būti egzistuojančios realios praeities ir ateities, kurios abi egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Tiksliau būtų sakyti, kad yra trys laikai: nebeegzistuojančios būties dabartis, esančios būties dabartis ir būsimos būties dabartis. Yra jau praėję, ko daugiau nebėra; yra dabar, kas yra dabarties nedimensiniame taške tarp praeities ir ateities; yra būsima, ko dar nėra, bet gali būti arba įvykti.

Subjektyvus laikas yra asmeninis išorinio ir vidinio laiko pergyvenimas.

     Subjektyvus išorinio laiko pergyvenimas.Nežiūrint to, kad tikrenybėje yra tik kintančios būties dabartis, mūsų atmintis mus įgalina grįžti į mūsų pačiųbūties ir įvykių pergyventą praeitį, o vaizduotė mūsų protą gali nešti nuo dabarties į praeitį be pradžios ir į ateitį be galo, kad tokiame laike mes galime sustatyti visus realius, galimus ir negalimus įvykius ir kalbėti apie dabartį, praeitį ir ateitį.

     Subjektyvus vidinis laikasyra mūsų sielos gyvenimo proto idėjų trukmė. Psichologinė dabartisreiškia laiko tarpą, kuris tuoj pat užsiliko po laiko pergyvenimo. Pagal psichologinius įrodymus ji trunka nuo 6 iki 12 sekundžių.

     Objektyvų laiką praktiškai mes matuojamelaikrodžiais ir pagal dangaus kūnų judėjimą visatos sistemoje. Kadangi mes neturime absoliučiai tikslaus intervalinio mato kaipo vieneto laiko matavimui, su kuriuo mes galėtume jį palyginti, neturime nė visiškai tikslaus objektyvaus laiko. Subjektyvus laikas, kaip pavieniams asmenims, taip ir tautoms, taip pat nėra absoliutus, bet jo ilgis priklauso nuo minties ir jausmo rūšies. Kaip ilgos tuščios sielos ir kūno skausmų valandos; kaip trumpos pilnos džiaugsmų ir malonumų!

     Laikas praktiškai.Jei į laiką mes žvelgiame teoriškai, jis pasidaro be spalvos, bejausmis, negyvas. Bet jei mes jį imame taip, kaip jį pergyvename tikrovėje, jis prieš mūsų akis atsistoja lyg stebuklas, kad su W. Goethe mes turime sušukti: "Brangus drauge, pilka yra kiekviena teorija ir žalias auksinis gyvenimo medis” ("Faust”,I, 4).

     Įžvelgdami, kad nužydėjusią ir begendančią laikinosios gyvybės senąją kartą pakeičia daug gausesnė naujoji karta su savo žiedų, vaisių ir gimimų pertekliumi, mes turime sutikti su Francis Bacon, kad "laikas yra didžiausias atnaujintojas” ("Essays: Of Innovations”). O vis dėlto viską ryjąs laikas yra praeinančios medžiagos ir jau egzistuojančios gyvybės didžiausias priešas,nes kiekviena kintanti būtis, besikeisdama, beirdama ir bejudėdama, eina nebūties link. Tol viešpataus viską naikinąs laikas, iki sunaikins visa, kas keičiasi, kas gali būti pakeista ir sunaikinta. Viską prarijęs, baigsis jis pats; liks nebesikeičiančioji amžinybė. Todėl drebėti turi praeinantis pasaulis prieš lėtą ir tylią laiko jėgą!

     Thomas Carlyle savo pirmoje paskaitoje "Heroes and Hero-Worship” 1840 m. gegužės 5 d. Londone su dvasios pagavimu kalbėjo apie laiką: "Didi laiko paslaptis... neribotas, tylus, visada neramus tas laikas, riedąs, skubąs pirmyn, greitai, tyliai, tartum viską apimanti išsiliejusi jūra, kurioje mes ir visa visata plaukiame lyg egzaltacijos, lyg apsireiškimai, kurie esameir nebesame;ir visada tai yra tikras stebuklas, dalykas, kuris mus daro nebyliais; išsireiškimui mes neturime žodžių”. Nežiūrint Carlyle susižavėjimo laiku, jo gilios mintys yra kintančios būties vizija, nuolat keliaujančios ir grimstančios į mirtį ir nebūtį: esameir nebesame.

     O laike, neprimatomas vandenyno sriaute su savo metų bangomis, savo atoslūgiais ir potvyniais užliejąs viso mirtingumo ribas, sergąs nuo grobio ir vis dar rėkiąs daugiau, išmetąs savo duženas ant nesvetingo savo kranto, klastingumo tyloje ir baisumo audroje, kas gali išdrįsti leistis į tavo begalinę jūrą!

     Bejėgiškai mes esame nešami laiko srovės: kiekvieną dieną, kurią išgyvename, mirštame. Viską keičiąs laikas mus pakeičia sieloje požiūriu ir amžiumi. Bėgančios dienos vagia proto ugnį, raumenų ir sąnarių jėgą; tirpdo veido grožį, jame ardamos vagas. Laikas mums vagia minutes, valandas, dienas ir metus, iki pagaliau jis pavogs ir mus pačius. Kaip greitai skuba mūsų gyvenimo minutės: kiek reikia jų, kad užbaigtų valandą; kiek valandų sudaro dieną; kiek dienų užbaigia metus; kiek metų gali gyventi mirtingas žmogus... Laikas pasiima mūsų jaunystę, garbę, džiaugsmus ir visa, ką mes turime. Ir nieku daugiau jis mums neatsilygina, kaip tik amžiumi ir dulkėmis. Po kelionių šiame pasaulyje jis mūsų buitį užbaigia drėgname, tamsiame ir tyliame kape.

     "Visa turi lenktis prieš laiko jėgą: miesto malonumai, karaliaus garbė su pataikautojų dvaru, jo ministerial, kurie pagarbiai stovi šalia, jo moterys su maloniais, lyg šviečiąs mėnulis, veidais, būriai jo prakilnios diduomenės, jo poetai ir rašytojai — visi laiko srove teka žemyn į nieką” (Bhartrihari, "Vairagya Sataka”, c. 625). Visi daiktai palengva mūsų rankose virsta nieku ir praranda savo vertę nebeatšaukiamai. Kas gali begrąžinti iš fleitos išsiveržusią muziką, atnaujinti praeitų metų rožės akį veriančią spalvą ir jos malonų kvapą bei iškelti iš gelmių nugrimzdusius gyvenimo saulėlydžius?

     "Pro mano kvapą, lyg liepsnojantį dagtį, turi praeiti žmogus ir jo stebuklai; išnykti ir sutirpti besikeičiančios imperijos, kurios įkuriamos, klesti ir smunka” (Scott, "The Antiquary”, 11). Žvelk! Net žalvario paminklai pasiduoda laiko galybei, granito piramidės tampa griuvėsiais ir trūnyja uolos. Ir žmogus turi pasiduoti mirčiai, o į amžinybę neperkelti jo prakilniausi darbai — viską naikinančiam laikui. Ir pats sutvertasis pasaulis, kintanti visata, yra tik mažas įtarpas amžinybėje, kurio amžius yra tik akimirka prieš tą laiką, kuris tęsėsi prieš jį ir tęsis po jo.

Taigi, mūsų gyvenimo tvarkymas šio laiko šviesoje vien pagal kintamuosius visatos dėsnius yra visiškas pralaimėjimas, nes jų kryptis yra į mirtį ir nebūtį.

Laikas amžinybės šviesoje

     Kiek laikas savo viską keičiančia ir naikinančia galia yra siaubus pasaulio šviesoje, tiek jis yra begaliniai brangus amžinybės šviesoje, nes dėl kitimo galimybės tik laike galima siekti tobulybės. Amžinybėje tobulėti nebegalima, nes amžinybė yra nekintamos būties trukmė. Pagal šv. Tomą Akvinietį "kiekvienas yra tobulas tiek, kiek jis pasiekia sau atitinkamą tikslą; ir tai yra galutinė tobulybė” ("Summa Theologica”, II-II, 184, 1).

     Kad tikslą pasiektume, mes turime jį pažinti; pažinę, pamilti su viltimi jį pasiekti; pamilę, su juo susivienyti. Žmogaus, tos sudvasintos dulkės, galutinis tikslas yra Dievas, sutvėręs žmogų pagal savo panašumą, Jis yra jo tikrovė. Tikėjimu mes Dievą pažįstame, viltimi Jį pamylame, meile susivienijame su Tuo, kuris pats yra Amžinoji Meilė. Šio gyvenimo tikslas yra, tobulėjant savo būtimi, priartėti ir susijungti su Dievu. Prie to galutinio Tikslo mes turime keliauti laike meilės keliu, išgrįstu dorybėmis.

     "Krikščioniškos dorybės yra kojos ir sparnai, kuriais siela juda galutinio Tikslo linkme”, sako arkivyskupas Ullathorn ("Humility and Patience”). Šiame pasaulyje viską turime matuoti ateities, ne dabarties matu bei laikyti vertingiausia tai, kas daugiausia gali pasitarnauti amžinojo gyvenimo malonei. Mūsų gyvenimas turėtų būti matuojamas ne tiek metais, dienomis ir valandomis laikrodžio skaitmenyse, kiek kilniomis nemariomis mintimis, nemirtingais darbais ir širdies suplakimu Dievui ir artimui, laiką pagrobiant amžinybei. Amžinosios šviesos vertybių perspektyvoje bevertės yra visos laiko dovanos, jei labdarybės darbais mes jų nepaverčiame į artimo meilę, o artimo meilės į Dievo meilę. Dievą mylėdami, tampame panašūs į Jį, nes "meilė sulygina besimylinčius” (šv. Pranciškus Salezietis, "De caritate Dei”, 5, 5).

     Tad amžinybės šviesoje mes turime rinktis, ką mylėti ir ko neapkęsti, ką daryti ir ko vengti. "Atsimink, kad turi tik vieną sielą; kad gyveni tik kartą, ir tas gyvenimas yra trumpas ir savitas tau; kad yra tik viena amžina palaima; ir tu paniekinsi daug dalykų”, sako šv. Teresė "Maksimose”.

     Danguje yra mūsų buveinė, o pasaulyje tik mūsų užeiga. Toje užeigoje laikas yra modernusis šeimininkas, kuris švelniai spaudžia besiskiriančio dešinę ir išskėstom rankom, tartum lėkdamas, apkabina įeinanti, mielai jam šypsodamasis. Kaipo laikinosios visatos viešpats savo nepaprastame dosnume mūsų gyvenimo dabarties akimirkoje jis leidžia mums naudotis visais jo turtais, kaip norime ir kiek tik pajėgiame. Bet visa, ko neperkeliame į amžinybę, jis atsiima iš mūsų gyvenimo gale. Amžinybės siekianti siela praeinančias akimirkas pergyvena tik tam, kad per jas patektų iš laiko mirtingumo į amžiną gyvenimą. Žvelgiant iš amžinybės taško, to gyvenimas turtingiausias ir ilgiausias, kuris galvoja nemariausiai, myli kilniausiai ir elgiasi geriausiai. Kiekvieno gyvenimas pakankamai ilgas, jei jo užtenka tobulybės pasiekimui.

     Tobulybė yra Meilė. Iš visų dorybių žemėje tik meilė yra nemarigėlė, kuri, pragyvenusi pasaulį, nenustos žydėti amžinybėje. "Dabar pasilieka tik trys dalykai: tikėjimas, viltis, meilė; tačiau didžiausias tarp jų yra meilė” (I Kor. 13, 13). Ji yra priemonė ir kartu tikslas, vienas ir vienintelis kelias, kuriuo mes galime iškilti virš viską ryjančio laiko į nemirtingą tobulybę, kuri tikrumoje yra pats Dievas, Amžinoji Meilė. Meilė yra sielos kryptis Dievo link, kad Juo galėtume džiaugtis dėl Jo paties, o savimi, artimu ir tvariniais — dėl Dievo.

     Šv. Kotryna iš Sienos savo laiške Ristorui Congiani rašo: "Tai yra meilės prigimtis mylėti, kai jaučiasi mylima, ir mylėti visus daiktus, kuriuos myli mylimasis. Kai siela palaipsniui pažino Kūrėjo meilę jai, ji myli Jį; ir mylėdamas Jį, myli visus daiktus, kuriuos tik myli Dievas”. Dievuje mes turime mylėti visus tvarinius, nes Aukščiausiasis viską sutvėrė iš meilės.

     Tačiau iš visų tvarinių labiausiai turime mylėti žmogų. Jame mes mylime patį Dievą, nes jis yra Jo numylėtas atspindys, Dievo gyvoji šventovė, Kristaus mistinio Kūno sąnarys. Meilė artimui turi išsilieti darbais įkūnytu palankumu, kad besimylinčios širdys taptų dvasinių ir medžiaginių turtų bendrininkės. Kas turi talentą, težiūri, kad jo nepaslėptų. Kas turi turtų, te-siskubina prie pasigailėjimo ir dosnumo. "Tavo duonos perteklius priklauso alkstančiam; tavo spintoje esąs apsiaustas priklauso nuogam; auksas, kurį paslėpei žemėje, yra vargšo nuosavybė”, perspėja šv. Bazilijus (c. 330-379). Kas turi mokslą ir gabumą, tesidalina su artimu, kad abu iš to turėtų naudos.

     Artimui gera mes turime daryti dabar,nes gyvename ne praeityje ar ateityje, bet tik dabartyje. "Prarasdami dabarties laiką, mes prarandame visą laiką”, sako W. G.. Benham ("Proverbs”, p. 746). Laikas lekia, mirtis verčia, laidotuvių varpai gaudžia, dangus kviečia, pragaras grasina” (Young, "Night Thoughts”, Night II, 1, 290). Jei mylime gyvenimą ir amžinas vertybes, turime labai vertinti laiką, kurį praėjusį, nebegalėdami atšaukti, turime stengtis išpirkti.

     Tik dabartyje mes galime dirbti, melstis ir kurti. Tas dabaryra malonės metas, išganymo diena (palyg. 2 Kor. 6, 2). Ant laiko skubių staklių mes turime kurti savo amžinojo gyvenimo likimą (palyg. Goethe, "Faust”, I, 1, e. 156). Kai laikas bus išrikiavęs pasaulį pralaimėjimo garbei ir Dievas uždaręs prievartingą neteisybę už pragaro durų amžinai gėdai, ugniai bei dantų griežimui, o triumfuojančią tiesą bei meilę įtvirtinęs anapus rytmečio žvaigždžių savo amžinos garbės ir neribotos laimės karalystėje su Juo, gera daryti nebegalėsime.

      Dievą mes turime mylėti dėl Jo paties. Tik Jis gali patenkinti mūsų širdis. Būdamas aukščiausias, begalinis ir amžinas Gėris bei kiekvieno gėrio Šaltinis, Jis yra mūsų sielos dangus, todėl su šv. Augustinu turime tarti: "Viešpatie, Tu sutvėrei mus sau, ir nerami mūsų širdis, iki neatsilsės Tavyje” ("Confessiones”, I, 1).