JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

FILMŲ RŪŠIAVIMAS IR KRITIKA

     Jau nekartą esame gavę skaitytojų laiškų, kuriuose užmetama, kad mūsų filmų recenzijos dažnai nesiderina su “Legion of Decency” sprendimais. Neseniai viena ponia taip rašo: “Gruodžio mėn. “Laiškuose Lietuviams” yra rašoma apie filmą “Splendor in the Grass”. Šį filmą “Legion of Decency” skiria “B” klasei, taigi, tuo norima pasakyti, kad jame nėra nieko vertingo, o netgi kuri nors jo dalis ar dalys katalikams netinka. Bet šio žurnalo recenzijoje sakoma, kad tai vienas iš nedaugelio filmų, kuris suaugusio žiūrovo, tur būt, neapvils. Vaidyba esanti puiki. Bendra apžvalga atsargiai palanki. Tai jau nebe pirmas kartas, kai aš pastebėjau panašius nuomonės nesutapimus tarp “Legion of Decency” ir “L. L.” recenzijų. Įdomu, kaip Redakcija tai paaiškintų”.

Redakcijos paaiškinimas labai paprastas.

     1. “Legion of Decency” ir mūsų recenzijų materialinis objektas yra tas pats — tie patys filmai. Tačiau formalinis objektas yra skirtingas: “L. of D.” filmus rūšiuoja, o mes juos kritikuojame arba recenzuojame. Tai nėra tas pat. Klaidingai toji ponia mano, kad priskyrimas filmo “B” klasei reiškia, jog tame filme nieko gero nėra. Visai ne. Tai tik norima pasakyti, jog tame filme yra kas nors, kas amerikiečių visuomenės inteligencijos vidurkiui gali sudaryti moralinių pavojų. Tuo nieko nenorima pasakyti nei apie filmo meninį pobūdį, nei apie artistų vaidybą, nei apie jo įdomumą. Mūsų recenzijų tikslas kaip tik yra iškelti visas šias minėtas filmo ypatybes, žinoma, neaplenkiant nė filmo moralinio pobūdžio.

     “L. of D.” tikslas yra apsaugoti filmų mėgėjus nuo moralinių pavojų, o mūsų recenzijų tikslas — formuoti skaitytojų galvoseną ir laikyseną filmų atžvilgiu. “L. of D.” metodas yra analitinis, o mūsų — sintetinis.

     Kai kurie skaitytojai stebėjosi, kad mūsų filmų recenzente kartą net “C” klasės filme yra radusi šį tą gero. Mes daug labiau stebėtumės, jeigu kuriame nors filme ji nerastų nieko gero, o kitame nieko blogo. Nėra nė vieno filmo, nė vieno literatūrinio veikalo, nė vieno meno kūrinio, kuriame akylus ir objektyvus kritikas nerastų ko nors gero ir drauge blogo. Kurie randa tik gera — yra ne kritikai, bet panegyrikų rašytojai ir pataikūnai, o kurie randa tik bloga, yra žmogaus ir kūrinio juodintojai.

     2. Tačiau, kaip ponia mano, kartais lyg atrodo, kad mūsų nuomonė ir apie kurio nors filmo moralę yra skirtinga nuo “L. of D.” nuomonės. Čia norime pastebėti tai, kad “L. of D.”, rūšiuodama filmus, prieš akis turi, kaip jau minėjome, amerikiečių inteligencijos vidurkį, o mes tų filmų recenzijas skiriame lietuvių išeivijos inteligencijos vidurkiui, kuris, manome, yra bent šiek tiek skirtingas nuo amerikiečių.

     “L. of D.” darbas yra labai girtinas, bet to filmų rūšiavimo nereikia laikyti kokiu nors vienuoliktuoju Dievo arba šeštuoju Bažnyčios įsakymu. Kartą teko kažkokioje brošiūrėlėje skaityti apie “L. of D.” filmų rūšiavimą ir gale buvo padaryta išvada, kad eiti žiūrėti “C” klasės filmo yra sunki nuodėmė; “B” klasės — taip pat sunki, nors šiek tiek lengvesnė; jei nepilnametis eina žiūrėti “A-III” klasės filmo, padaro bent lengvą nuodėmę ir t. t. Mums atrodo, kad skelbti tokią doktriną yra didesnis nusikaltimas negu žiūrėti vieno kito minėto filmo, nes tai yra žmonių sąžinės darkymas.

     “L. of D.”, rūšiuodama filmus, negrasina nei sunkiomis, nei lengvomis nuodėmėmis, bet nori žmonėms padėti susiorientuoti ir juos ispėti, kad tame ar kitame filme yra moralinių pavojų. Bet gal dar didesnis ir svarbesnis šios institucijos tikslas yra paskatinti visuomenę boikotuoti nemoralius filmus, nes tik boikotas gali paveikti ir sustabdyti šių filmų gamybą.

     Ar kuris nors filmas pakenks žmogaus moralei, priklauso nuo jo paties. Vienam gali pakenkti net “A-I” klasės filmas, o kitam nepakenks nė “C”. Filmų rūšiavime visiško tobulumo  negalima pasiekti. Pvz. jeigu filmas laikomas pavojingu suaugusiems, tai tuo labiau jis laikomas pavojingu ir vaikams. Tačiau gali būti tokių filmų, kurie suaugusiems bus pavojingi, bet vaikams nesukels jokių pavojų, nes jie jų nesupras ir, jų žiūrėdami, greičiausiai iš nuobodumo užmigs.

     Kai kuriose kitose šalyse yra net kelios panašios katalikų institucijos rūšiuoti filmams. Teko tuos rūšiavimus skaityti ir įsitikinti, kad ne visuomet jie sutinka. Tad dar labiau gali būti tam tikro skirtumo tarp filmų rūšiavimo ir jų aprašymo laikraščiuose ar žurnaluose. Ir Amerikos jėzuitų leidžiamame žurnale “America” yra filmų skyrius, kurio recenzijos ne visuomet pilnai derinasi su “L. of D.” rūšiavimu. Tuo mes nenorime mažinti “L. of D.” autoriteto. Priešingai, labai patariame su tuo darbu susipažinti ir ji remti, stojant į bendrą frontą už geresnius filmus, kurie nepažeistų krikščioniškosios moralės principų.

     Šia proga dar norime paminėti, kad metų pradžioje kai kurie rimti žurnalai sudarė 10 geriausių praėjusių metų filmų sąrašus. Daugiausia tuose sąrašuose minimi filmai yra šie: Question Seven; One, Two, Three; The Hoodlum Priest; La Dolce Vita; A Raisin in the Sun; West Side Story; The Hustler; The Innocents; Judgment at Nuremberg; El Cid; Fanny; The Young Doctors; Summer and Smoke.

     Filmas “Question Seven” yra laimėjęs pirmą vietą praėjusių metų Religinio Filmo Festivalyje, Vienoje. Šiame filme rodoma liuteronų pastoriaus šeima, susidūrusi šių dienų Rytų Berlyne su komunistiniu režimu ir ateistine propaganda. Pasirinkta tema, jos vystymas bei sprendimas įtikina ir daro rimtą įspūdį.

* * *

DALĖ KOKLYTĖ

ONE, TWO, THREE

     Tai puiki satyra, pajuokianti rytų ir vakarų santykius. Berlynas, kur vystosi veiksmas, yra dėkingas pasirinkimas išreikšti norimai nuotaikai. Filmas tikrai aktualus — tai lyg vakarykščio laikraščio žinios apie Brandenburgo vartus, rytiečių bėgimus į vakarus, špionažą, propagandą, demonstracijas ir t. t.

     Gražu stebėti, kaip amerikiečiai moka juoktis ne tik iš savo priešo klaidų ir propagandinių idėjų, bet ir iš savęs. Čia pirmiausia pastebimas skirtumas tarp komunizmo ir kapitalizmo. Vienoje Berlyno pusėje riogso griuvėsiai — nykūs karo liudininkai, o kitoje pusėje — modernus, pilnas gyvenimo miestas. Čia stovi ir didžiulė Coca-Cola įmonė, vadovaujama amerikiečio MacNamara (James Cagney), kurio didžiausia svajonė — ne tik pralenkti vokiško alaus rinką, bet tapti visos Europos Coca-Cola pramonės viršininku. Norėdamas praplėsti pramonę ir už geležinės uždangos, MacNamara veda pasitarimus su rusų atstovais. Rusai, nors ir nenorom, bet vis dėlto veda derybas, nes jiems nesiseka šių gėrimų srityje. Jie turi sputnikų, bet neturi Coca-Cola. Pasitarimai labai įdomiai parodyti, visai taip, kaip ir galima būtų įsivaizduoti: duokite mums formulę, o mes jums — nieko.

     Pasitarimų metu atvyksta į Berlyną vyriausio Coca-Cola pirmininko septyniolikmetė duktė Scarlet (Pamela Tiffin), kuri nėra laukiama viešnia, nes visuomet pilna išdaigų. Po kelių mėnesių stebėtinai gražaus Scarlet apsiėjimo Berlyne, tėvai atvažiuoja jos pasiimti, bet dukters neranda. Po kruopštaus ieškojimo sužinoma, kad ji slaptai ištekėjusi už Rytų Vokietijos komunistuojančio jaunuolio Otto (Horst Buchholz). Atrodo, kad MacNamarai sugrius ilgai svajoti troškimai. Jis stengiasi anuliuoti nepilnametės vedybas. Jis sugalvoja ir gudriai atsikratyti nepageidaujamu Otto, paleisdamas jį į Rytų zoną su inkriminuojančia kapitalistine propaganda. Prie jo motociklo pririštas balionas su “Russky Go Home” tuoj atkreipia rytiečių policijos dėmesį. Otto suareštuojamas drauge su MacNamaros dovanotu laikrodžiu, kuris muša valandas melodija “Yanky Doodle”. Visa tai rytiečiams buvo geriausi įrodymai, kad Otto yra Amerikos šnipas. Po ilgų tardymų Otto pasirašo šio apkaltinimo prisipažinimą.

     Tuo tarpu paaiškėja, kad Scarlet laukiasi kūdikio. Dabar jos vedybų anuliavimas jau nepriimtinas, o ypač blogai, kad Otto sėdi kalėjime. Bet išradingas Mac-Namara randa išeitį ir gudrumu išlaisvina iš kalėjimo Otto, kuris dabar jau atsargesnis komunizmo atžvilgiu. Jis apvelkamas buržuaziniais drabužiais, įsūnijamas į aristokratų šeimą, pakeliamas Coca-Cola bendrovės vedėju ir taip pristatomas atvykusiam Scarlet tėvui. Ir pats Otto pradeda būti patenkintas savo nauja padėtimi. Jis joje taip gerai elgiasi, kad uošvis jį pakelia Europos Coca-Cola pramonės vedėju, ko taip troško sau MacNamara. Dabar MacNamara priverstas pasiduoti likimui. Jis grįžta Amerikon ir verčiasi Coca-Cola butelių etikečių gamyba.

     Visų artistų vaidyba be priekaišto. Filmas tinkamas suaugusiems.