P. MALDEIKIS

IŲ METŲ sausio mėn. "Laiškuose Lietuviams" p. D. Petrutytė nagrinėja pasakų ir vaiko vaizduotės ryšius. Tas straipsnis liečia tą patį klausimą, kuriuo esu neseniai pasisakęs, todėl atrodo, kad p. P. straipsnis yra lyg ir tiesioginis oponavimas mano vaiko literatūros svarstymams. Kadangi diskusijos leidžia geriau išsiaiškinti keliamus klausimus, aš esu dėkingas p. P., kad ji, paskelbdama savo straipsnį, sudaro progą ir man pasisakyti tuo klausimu.

     Pasisakydama prieš pasakų sekimą vaikams, jaunesniems kaip 7-8 metų, p. P. savo nusistatymą argumentuoja tuo, kad vaikas dar neturi nė mažiausio supratimo apie laiką, vietą, formą, spalvą bei priežastį. Ir tam patvirtinti ji panaudoja W. Jameso pasakymą, kad "vaiko pasaulis yra tik didžiulis dundesių ir ūžesių sąmyšis". Iš citatos nematyti, kokiam vaiko amžiui jis tai taikė. Tačiau jau pats pasirinkimas į to klausimo autoritetus nėra labai paguodžiantis. W. James yra vienas žymiausių Amerikos filosofų. Psichologijos klausimais jis yra rašęs praėjusio amžiaus gale. Jo ir bendroji psichologija yra jau kiek pasenusi. Tačiau vaiko psichologijos klausimais ano meto pažiūromis pasiremti yra tikrai neatsargu. Jo laikais vaiko psichologija žengė tik pirmuosius žingsnius. Jos moksliniai tyrimai išsiplėtojo vėliau, ir jos žymieji atstovai savo svarbius tyrimus daugiausia paskelbė gerokai vėliau. Jameso laikų psichologai šiais laikais jau nėra autoritetai. Jei vietoje Jameso būtų buvę pasiremta šių dienų to stipriai beprogresuojančio mokslo atstovais, įskaitant ir mūsiškius dr. A. Šidlauskaitę, dr. J. Pikūną, dr. A. Liaugminą, būtų buvę daug įtikinamiau. Bet tiek to. Iš p. P. vaikystės charakteristikos ir jos panaudotos citatos atrodo, kad ji tai galėjo taikyti tik naujagimio būviui apibūdinti. Bet ką tai turi bendra su pasakomis? Nejaugi naujagimiui kas seka pasakas, kad jos "jam yra tikrai didelė kliūtis išsivaduoti iš to didelio dundesių ir ūžesių sąmyšio"? O jau ir pusės metų vaiko pasaulis nebėra tik dundesių ir ūžesių sąmyšis. O pasakų nei vienerių, nei dvejų metų vaikui niekas nesako, nes tuo metu jis jomis dar visiškai nesidomi. Todėl ir p. P. argumentavimas prieš pasakas dundesiais ir ūžesiais yra gana netaiklus. Kada vaikas pradeda domėtis pasakomis (4 — 5 m.), jo pasaulis yra jau gana sudėtingas. Ir jis pasakomis domisi ne todėl, kad jis būtų suaugusiųjų "ujamas, baramas ir mokomas", o todėl, kad jų turinys ir veiksmas atitinka jo fantazijos veiklumą ir jo subrendimo tarpsnį.

     Lygiai netikslus ir ten cituojamas pompastiškas Montessori posakis apie devynias neparašytas knygas, liečiančias pirmuosius vaiko gyvenimo metus, t. y. apie tai, ką vaikas pergyvena tuo laikotarpiu, kada, nemokėdamas kalbėti, negali nieko žodžiais pasakyti apie savo pergyvenimus. Šių laikų psichologijai tokie klausimai yra jau perdaug naivūs. Pasisakymai apie savo pergyvenimus jau toli gražu nėra vienintelis ir net ne pagrindinis būdas psichiniam gyvenimui atskleisti. Šių laikų vaiko psichologija yra jau atlikusi daug tūkstančių įvairiausių tyrimų, kad jau jokių "neparašytų knygų" jai nėra.

     Vaikystė turi savo charakterį, savo vystymosi tarpsnius, per kuriuos turi pereiti kiekvienas sveikas vaikas. Vaiko psichologija tiria bei studijuoja augančio žmogaus psichinio vystymosi dėsnius, o auklėtojai prisiderina prie jos reikalavimų. Tiesa, auklėtojai turi savo siekimus — išauklėti tokį ar kitokį (pvz. dorą, darbštų, socialų, išsilavinusį ir t. t.) žmogų, tačiau, tų savo tikslų siekdami, jie turi prisiderinti prie kiekvienos vaikiškos prigimties stadijos ir nebandyti jos lankstyti bent tais atvejais, kai nėra tam nė reikalo.

     Tai prisimindamas, noriu pabrėžti, kad nėra jokio reikalo kovoti ir su normaliai besireiškiančia vaiko fantazija. Kiekvienas vaikas pergyvena ir tam tikrą gana veiklios fantazijos tarpsnį, kada jis labai lengvai įsivaizduoja įvairiausias situacijas ir jomis žaidžia. Žaidžia jis su daiktais, žaidžia ir su savo įsivaizduotais įvykiais. Ir tai jam yra visiškai natūralu. Ne norėdamas pabėgti iš suaugusių realaus pasaulio, vaikas "bėga" "į savo fantastinį žaidimų pasaulį", kaip skelbia Montessori, o jis žaidžia dėl to, kad ta žaidžiamoji veikla, kurioje jis išlieja savo energiją, jam yra maloni. Ir suaugusiųjų maloniausiai kalbinamas ir užimamas, jis juos palieka ir griebiasi žaidimo arba nori su jais žaisti. Ir jei kas bando jį nuo žaidimų sulaikyti ar dirbtinai juos kuo kitu pakeisti, pedagogiškai gerai nepasitarnauja. Vaiko laisvas žaidimas yra tam laikotarpiui pati geriausioji mokykla, nes jis, persvarstydamas įvairiausias situacijas ir jose veikdamas pagal savo paties statomus tikslus, lavinasi ir vispusiškai vystosi. Kaip jau seniai vaiko psichologai yra pastebėję, bandymai tą žaidimų veikimą pakeisti realistišku veikimu atima iš jo tą malonumą, kurį jis jaučia, savarankiškai žaisdamas, ir sumažina vaikiško veikimo pedagoginę reikšmę.

     Prie žaidimų jungiasi ir pasakos. Tur būt, niekas nemano, kad visos pasakos yra vaikams tinkamos. Žiaurumai ir baisumai vaikams netinka. Tačiau yra daug pasakų, kurios pedagogiškai yra priimtinos. Jos sudaro vaikiškos literatūros turtą. Netiesa, kad vaikai pasakas priima kaip tikrovę. Ch. Buehler, tyrusi pasakų santykį su vaikų fantazija, rado, kad kai kurie mažesni vaikai lyg ir tiki pasakų įvykiais. Tačiau "pasakų amžiaus" vaikai pasakas priima taip, kaip suaugusieji apysakas ar romanus, visiškai nestatydami klausimo, ar tai tikra. Ir jiems lygiai nekyla klausimas, kad fantastiškų įvykių pasakojimas reiškia melą. Melą vaikai supranta anksti ir, pasak W. Šterno, apie 5 metus pergyvena net tam tikrą "tiesos fanatizmą", kada jie būna labai jautrūs kiekvienam neteisingam žodžiui. Tačiau jie tiesos ar netiesos klausimo visiškai nepainiojo su savo žaidime įsivaizduotomis situacijomis ar pasakų įvykiais. Nepainiojo jų vaikai, nereikėtų jų painioti ir auklėtojams. Savo vaizduotės sukurtų įvykių nuo tikrovės kartais neskiria tik labai maža išimtis nenormaliai stiprios fantazijos vaikų.

Dėl juslių ir vaizduotės lavinimo

     Pedagogiškai neranda pateisinimo ir bandymas žaidimą pakeisti realistišku juslių lavinimu, nes tokios problemos, kaip "juslių lavinimas" yra iš pedagogikos mokslo jau seniai iškritusios. Pažiūra apie formalinio lavinimo galimumus, būtent, kad atskiri mokslo dalykai gali būti panaudojami atskiroms psichinėms galioms išvystyti ir kad toks lavinimasis, įgytas besimokant vieno dalyko, persiduoda į kitus ("trasfer of training") jau Montessori laikais buvo pasenusi. E. L. Thorndike ir daugelio kitų eksperimentiniai tyrimai jau šio amžiaus pradžioje ją sugriovė. Kalbėdami apie atskirus juslių ar vaizduotės lavinimus, pasirody-tume gerokai atsilikę pedagogikoje.

     O be to, tiesioginiai juslių lavinti nė neįmanoma, nes mūsų jutimai — regėjimas, girdėjimas, užuodimas — pareina ne nuo jų išlavinimo, o nuo atitinkamų nervų išsivystymo atitinkamuose organuose. Kuriuo nors lavinimu tų nervų vystymosi mes negalime nei pagerinti. nei pagreitinti.

Išvados

     Žaidimas yra savarankiškas vaikystės veikimas, vaiko pati natūraliausia savarankiško lavinimosi forma, pedagogikoje teigiamai vertinama. Be Montessori, tur būt, nerasime bent kiek žymesnių pedagogų, kurie prieš juos pasisakytų. Vaiko žaidimo amžiaus gyva fantazija, tam laikotarpiui charakteringa, vaiko psichologijoje kartais apibūdinama kaip subjektyvaus pažinimo stadija, iš kurios vėliau bręsda-mi vaikai mokykliniais metais pereina į labai realistišką objektyvaus pažinimo stadiją (9-13 m.). Tinkamai atrinktos pasakos "pasakų amžiaus" vaikams yra nepakeičiama jų literatūros rūšis. Tai žino tėvai ir kiti auklėtojai, tai žino ir rašytojai. Vieni jų pasakas meniškai paruošia vaikams pasiskaityti, kiti jas paverčia dramomis, kurias mokytojai panaudoja vaikų teatrui. S. Čiurlionienė, V. Frankienė, P. Orintaitė, D. Augienė ir kiti rašytojai yra iš lietuviškų pasakų davę vertingus vaikų teatro veikalus. Nerašome ant jų, kad į vaidinimus galima lankytis tik nuo 7 metų. Nedėjo tokio parašo ir B. Brazdžionis ant savo "Meškiuko Rudnosiuko". Neabejojame, kad tėvai jį skaito ir žymiai jaunesniems vaikams. Ir vargu, ar daug kas juos pakaltins, kad jie vaikus žaloja...

REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Autoriui už šį straipsnį dėkojame, tik norime pastebėti, kad minėtas p. Petrutytės rašinys jokiu būdu nebuvo oponavimas p. Maldeikio vaiko literatūros svarstymams, nes jis buvo redakcijos gautas jau maždaug prieš pusantrų metų. Vaiko auklėjimo sistemų klausimu redakcijos nuomonė yra tokia, kad, tur būt, nė viena sistema nėra šimtu procentų tobula, bet, auklėjant vaiką, yra geriau laikytis kokios nors sistemos negu nesilaikyti jokios.

Rašytojas Lavedan, 1914 m. pašauktas į frontą, rašė: “Aš juokiausi iš tikėjimo ir už tai buvau laikomas išmintingu. Bet aš apgavau save ir jus, kurie skaitėte mano knygas... Nežinau, ar rytoj būsiu gyvas. Dėl to sakau visiems: Lavedan nedrįsta mirti bedieviu!”