B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

     Baigiantis antram pasauliniam karui, Italija, kaip ir Vokietija, buvo panaši į didelę griuvėsių krūvą. Visų pirma sugriuvo Mussolinio įsteigta imperija, apėmusi Albaniją ir Abisiniją. Toji imperija kainavo italams daug aukų, bet tvėrė tik 5 metus. Paskui, griūvant imperijai, pradėjo braškėti ir fašistinis režimas. Kai Didžioji Fašistų Taryba pareiškė Mussoliniui nepasitikėjimą (1943 m. vasarą), karalius liepė jį suimti ir pavedė maršalui Badoglio sudaryti naują vyriausybę. Tiesa, Mussolini, vokiečių išlaisvintas iš kalėjimo, šiaurinėje Italijos dalyje įsteigė vadinamą Socialinę Respubliką, bet tas naujas jo kūrinys dar labiau padidino Italijos nelaimę. Italija, šiaurėje remdama vokiečius, o pietuose sąjungininkus, pradėjo civilinį karą, kuris pareikalavo tūkstančius naujų aukų. Tame kare žuvo ir pats fašizmo steigėjas, bėgdamas iš griūvančios Socialinės Respublikos į Šveicariją.

     Kai sąjungininkai užėmė Romą, buvo galima sudaryti ir pirmąjį medžiaginių griuvėsių inventorių. Vien tik pietinėje Italijos dalyje buvo sugriauta 6 milijonai kambarių, 50.000 km. kelių, 7.000 km. geležinkelio linijų, 11.000 tiltų ir 900 km. vandentiekių. Iš geležinkelių beliko 25%, o iš prekybos laivyno tik 10%. Panašiai atrodė ir šiaurinė Italijos dalis. Suvedus vėliau visą karo nuostolių sumą, pasirodė, kad Italija, įvelta Mussolinio į pasaulinį konfliktą, prarado du trečdaliu viso savo produktyvinio turto.

     Ne mažiau įspūdingi buvo ir moraliniai Italijos griuvėsiai. "Po karo", rašo A. Benedetti, "Italijoje neliko nieko, kas normaliais laikais sudaro medžiaginę ir moralinę tautos struktūrą. Italijoje neliko jokios tvarkos, jokios drausmės, jokio pasitikėjimo ateitimi, jokio atsakomybės jausmo, jokio įstatymo, jokio pajėgaus valstybės organo, jokios medžiaginės ar moralinės atsargos, iš kurios būtų galima šį tą pasisemti. Pasaulio akyse Italija buvo nulis. Ji stovėjo viena, ir visi buvo jai priešingi". Kitam italui, generolui Caviglia, atrodė, kad pokarinė Italija buvo panaši "į skudurą, ant kurio kiekvienas galėjo spiauti".

Linksma diena mums prašvito
Visi troškom džiaugsmo šito:
Kėlės Kristus, mirtis krito.

 

Neškit naujieną džiaugsmingą
Prisikėlimo garbingo!
Aleliuja, aleliuja, aleliuja!

     Braškant fašizmui ir didėjant medžiaginiams bei moraliniams griuvėsiams, nevienas italas save klausė, kam bus skirta atstatyti Italiją. Į tą klausimą buvo galima atsakyti tik po poros metų, kai pradėjo iškilti Alcide De Gasperio, krikščionių demokratų partijos lyderio, asmenybė.

     Alcide De Gasperi gimė 1881 metais Pietų Tirolyje, kuris anais laikais priklausė Austrijai. Pabaigęs Tridento vyskupo išlaikomą gimnaziją, jis persikėlė į Vienos universitetą, kur studijavo literatūrą ir domėjosi socialiniu Bažnyčios mokslu. Laisvą laiką jis pašventė neturtingų Italijos darbininkų globai. Būdamas neturtingas, jis gyveno palėpėje, valgė studentų valgykloje, o kai pritrūkdavo pinigų, užeidavo į netoli esantį vienuolyną, kur už ačiū gaudavo pietus. Už dalyvavimą politinėje demonstracijoje Insbruke, A. De Gasperiui teko sėdėti vieną mėnesį kalėjime ir prarasti vieną semestrą. Universitetą baigė 1905 metais daktaro laipsniu.

     Tridento vyskupas, matydamas De Gasperio gabumus, paveda jam katalikiško dienraščio — La Voce Cattolica — redakciją. Po vienerių metų De Gasperi duoda tam laikraščiui kitą vardą — Il Trentino — ir pakelia prenumeratorių skaičių nuo 2.000 iki 7.000. Austrijos policija, stebėdama laikraščio atgarsį, išsitaria, kad tas dienraštis turi daugiau politinės įtakos negu visi liberalų ir socialistų laikraščiai kartu.

     1909 metais De Gasperi išrenkamas į Tridento miesto savivaldybę, o po poros metų į Austrijos parlamentą. Čia jis turi progos ginti mažumų teises. Kilus pirmam pasauliniam karui. De Gasperi protestuoja parlamente prieš italų persekiojimą P. Tirolyje, dirba tremtinių globos komitete ir pareiškia solidarumą Čekoslovakijos patriotams, siekiantiems nepriklausomybės. Po karo jis grįžta į Italiją ir įsijungia į katalikišką Liaudies Partiją, įsteigtą 1919 m. sausio 18 dieną. 1921 m. De Gasperi įeina į partijos vadovybę ir išrenkamas į Italijos parlamentą.

     Jei 1944 m. Italija buvo panaši į griuvėsių krūvą, tai 1921 — 1924 metų Italiją galima palyginti su verdančiu katilu. Politinės ir ideologinės partijų aistros taip buvo įkaitusios, kad grėsė pavojus demokratinei Italijos santvarkai. Nuo 1870 iki 1920 m. Italiją valdė liberalai, kurie pasižymėjo antiklerikalizmu. Kadangi tautos daugumą sudarė katalikai, buvo aišku, kad antiklerikalizmas iššauks katalikų reakciją. Tai įvyko 1919 m., įsteigiant katalikišką Liaudies Partiją. Konservatyvių liberalų valdymo metu Italijoje pradėjo įsigalėti ir socializmas. Socialistų organizuojami streikai ir revoliuciniai šūkiai įnešė į politinį Italijos gyvenimą antrą nesantaikos ir netvarkos elementą. Mussolini, apleidęs socialistus ir remdamasis Hegelio ir Nietzsches filosofija, įsteigė Fašistų Partiją, kuri jėgos pagalba tarėsi galėsianti išrišti visas krašto negeroves. Tų 4 partijų kova apibūdina politinį 1921 — 1924 metų Italijos gyvenimą.

     De Gasperi suprato, kad kovos esmė yra ne kas kita, kaip varžybos tarp demokratijos ir diktatūros. Todėl, būdamas Liaudies Partijos lyderiu, 1924 m. kartu su kitais demokratijos šalininkais kreipėsi į karalių, kad paleistų parlamentą, apeliuotų tiesiog į tautą ir su demokratinės santvarkos šalininkais ieškotų būdų gelbėti Italiją nuo gresiančio diktatūros pavojaus. Karalius tam planui nepritarė ir tokiu būdu atvėrė kelią fašistų diktatūrai.

     Įsigalėjus diktatūrai, 1925 m. De Gasperi sušaukė paskutinį Liaudies partijos kongresą, kuris nutarė suspenduoti partijos veikimą. Partijos būstinės ir archyvo sunaikinimu pasirūpino patys fašistai. Tridento apskrities viršininko nutarimu turėjo būti uždarytas ir De Gasperi redaguojamas dienraštis (1926 m.). Pats De Gasperi ir jo brolis Augustas buvo suimti ir tardomi. Tardymo metu De Gasperiui buvo pasiūlyta bendradarbiauti su naujuoju režimu. Bet jis tą pasiūlymą atmetė, sakydamas, kad negalįs bendradarbiauti su žmonėmis, kovojančiais prieš laisvę, ir kad negalįs tais žmonėmis pasitikėti.

     Užtariant įtakingam draugui. De Gasperi atgavo laisvę ir persikėlė į Romą. Tačiau, jausdamasis nesaugus ir neturėdamas iš ko gyventi, jis išvyko į Triestą, tikėdamasis rasti kokią nors tarnybą. Pakeliui buvo suimtas ir apkaltintas norįs slaptai pabėgti į užsienį. Nors įrodymų nebuvo, bet teismas priteisė jam 6 metus kalėjimo.

     Kalėjime De Gasperi išbuvo tik 16 mėnesių, nes Tridento vyskupas paprašė karaliaus suteikti laisvę nekaltai pasmerktajam. De Gasperi, išėjęs iš kalėjimo, Vatikano archyve gavo tarnybą ir gyveno tremtinio gyvenimą savo tėvynėje. Tačiau ir čia fašistų režimas nedavė jam ramybės. Vatikanas buvo spaudžiamas, kad De Gasperi būtų atleistas. Pijus XI tam spaudimui pasipriešino, ir De Gasperi galėjo ten pelnytis duonos kąsnį.

     Būdamas kalėjime ir dirbdamas Vatikano archyve. De Gasperi turėjo daug laiko mąstyti ir studijuoti. Keletą politinio ir socialinio pobūdžio studijų galėjo paskelbti net žurnaluose, žinoma, prisidengdamas slapyvardžiais. 1942 metais pradėjo sueiti į kontaktą su įvairių antifašistinių partijų lyderiais ir megzti planus ateičiai. 1943 m. parašė Krikščionių Demokratų Partijos programą, kurios pagrindinės idėjos buvo šios: demokratinis valdymosi būdas su parlamentu ir aukščiausiu konstitucijos tribunolu; decentralizavimas valdžios, steigiant rajonų administraciją; socialinis teisingumas, vykdant reikalingas reformas; reprezentavimas profesinių interesų laisvose unijose; tarptautinės bendruomenės. Visų politinių, ekonominių, administracinių, tautinių ir tarptautinių idėjų centrą sudarė laisvė, teisingumas ir demokratinis bendradarbiavimas.

     1943 m. rugsėjo m. 8 dieną Romoje pasklido gandas, kad sąjungininkai, užėmę Siciliją, išsikėlė Salemo mieste. Kitą dieną senų partijų lyderiai Romoje įsteigė Tautinį Laisvinimo Komitetą. De Gasperi jame atstovavo Krikščionių Demokratų partiją, senosios Liaudies Partijos paveldėtoją.

     Sąjungininkams užėmus Romą (1944 m. birželio m. 5 d.), karalius perleido savo valdžią sūnui, o šis, priėmęs Badoglio atsistatydinimą, pavedė sudaryti naują vyriausybę Tautinio Laisvinimo Komiteto pirmininkui Ivanoe Bonomi. Į pirmąjį išlaisvintos Italijos kabinetą įėjo ir De Gasperi. Tačiau, kilus partijų nesutarimui, Bonomi buvo priverstas atsistatydinti, o paskui, gruodžio 12 d., jam buvo pavesta sudaryti antrą kabinetą. Jame De Gasperi gavo užsienio reikalų ministerio portfelį.

     Antrasis Bonomi kabinetas išsilaikė tik kelis mėnesius. Naują vyriausybę sudarė Ferruccio Parri, garsus partizanų vadas, palikdamas De Gasperi užsienio reikalų ministeriu. Bet ir šis kabinetas galėjo valdyti tik keletą mėnesių. Po ilgų pasitarimų ir derybų, užtrukusių virš dviejų savaičių, visiems buvo aišku, kad pastovesnę vyriausybę gali sudaryti tik De Gasperi. Krikščionių Demokratų partija reprezentavo politinių srovių centrą, o jos lyderis turėjo aiškią Italijos atstatymo programą.

     Į pirmąjį De Gasperi kabinetą, sudarytą 1945 m. gruodžio m. 10 dieną, įėjo šešių partijų atstovai. De Gasperi aiškiai matė, kad politiniai, moraliniai ir ekonominiai sugriautą Italiją galima bus atstatyti tik bendromis visų partijų pastangomis. Todėl jis neišskyrė nė komunistų. Kairieji valdė dideles darbininkų mases, kuriose degė revoliucijos ugnis. Tą ugnį reikėjo užgesinti, nes, sugriovus jaunutę Italijos demokratinę santvarką, vėl galėjo atsidaryti vartai naujai diktatūrai. To De Gasperi norėjo būtinai išvengti.

     Kai De Gasperi perėmė valdžią, italai gaudavo 150 gramų duonos. Jos pramonė buvo beveik visiškai sustojusi. Miestuose viešpatavo juodoji rinka, keldama kainas į padangę; kaimus ir miestelius valdė, kas norėjo. Italijoje nebuvo jokios tvarkos ir jokio autoriteto. Banditai įsiverždavo į krautuves, apiplėšdavo traukinius ir kartais sustabdydavo net karinius sąjungininkų automobilius. Komunistai turėjo paslėpę daug ginklų ir laukė geros valandos perimti valdžią.

     Telefonuodamas UNROS prezidentui į New Yorką, De Gasperi užtikrino italams duonos kąsnį iki ateinančio derliaus. Paskui, 1946 m. pradžioje, jis galėjo perimti iš sąjungininkų ir Šiaurės Italijos administraciją. Tai buvo pirmas jo politinis laimėjimas. Gegužės mėnesį jis dalyvavo antroje užsienio reikalų ministerių konferencijoje Paryžiuje ir, sugrįžęs į Romą, pradėjo ruoštis parlamento rinkimams bei referendumui, kuris turėjo išrišti monarchijos likimą.

     Pirmojo visuotinio balsavimo metu Italija pasisakė už respubliką. Iš 24 milijonų balsų Krikščionių Demokratų partija surinko virš 8 milijonus ir atsistojo visų partijų priešakyje. Karaliui apleidus Italiją, De Gasperi turėjo eiti laikinai ir respublikos prezidento pareigas.

     Išrinkus respublikos prezidentą, De Gasperi atsistatydino ir paliko jam laisvas rankas. Tačiau rinkimai aiškiai parodė, kas turi vadovauti Italijos atstatymui. Todėl prezidentas pavedė Krikščionių Demokratų partijos lyderiui sudaryti naują vyriausybę.

     Antrasis De Gasperi kabinetas buvo panašus į pirmąjį. Plati vyriausybės bazė buvo reikalinga ne tik vidaus, bet ir užsienio politikai. Mat, 1946 m. rugpiūčio 10 d. Paryžiuje turėjo įvykti užsienio reikalų ministerių konferencija paruošti planus taikos sutarčiai. De Gasperi, be vidaus ministerio pareigų, pasiliko sau laikinai ir užsienio reikalų ministerio portfelį.

     Paryžiuje De Gasperi buvo sutiktas šaltai, bet, kalbėdamas konferencijoje, pajuto, kad ledai pradėjo tirpti. Kai pabaigė savo kalbą, Amerikos valstybės sekretorius jam šiltai paspaudė ranką. Tai buvo ženklas, iš kur Italija gali laukti nuoširdžios pagalbos. Tuo tarpu pradėjo gerėti ir ekonominė Italijos padėtis: maisto kortelės buvo padidintos maždaug 30%, o pramonė pakilo nuo 15% iki 65%. Bet tai buvo tik kukli pradžia.

     1947 m. pradžioje, kviečiamas Trumano. De Gasperi atvyko į Ameriką ir užmezgė nuoširdžius ryšius su J. A .V. vyriausybe. Bymes, pagerbdamas Italijos ministerį pirmininką, taip išsitarė apie jo padėtį: "Aš žinau, kad pasaulyje nėra kito žmogaus, kuris turėtų tokį sunkų uždavinį, kaip mūsų svečias. Italijos pramonė neturi anglių, italų tauta neturi maisto, Italijos bedarbių masės pradėjo nerimauti".

     Kelionė į Ameriką buvo didelis politinis ir ekonominis De Gasperio laimėjimas. Su Amerikos pagalba, duota ir prižadėta, ne tik vyriausybė, bet ir visa Italijos tauta galėjo šviesiau žiūrėti į ateitį.

     Nepaisant pasisekimo, De Gasperi peržiūrėjo vidaus padėtį ir sausio 20 d. atsistatydino. Socialistai suskilo į dvi partijas, o respublikonai pradėjo abejoti kabineto pajėgumu. Kai respublikos prezidentas De Gasperiui pavedė sudaryti naują vyriausybę, jos bazė susiaurėjo. Todėl trečiasis De Gasperio ministerių kabinetas išsilaikė tik keletą mėnesių. Per tą laiką vyriausybė pasirašė taikos sutartį, o parlamentas priėmė į Konstituciją Mussolinio sudarytą Laterano sutartį ir Konkordatą.

     Jokiai partijai nepajėgiant sudaryti naujos vyriausybės, De Gasperi buvo priverstas vadovauti ketvirtajam ministerių kabinetui. Gruodžio mėnesį, be jokios vyriausybės krizės, į tą ministerių kabinetą įsijungė liberalai, respublikonai ir dešinieji socialistai. Su tuo nauju (penktuoju) kabinetu De Gasperi galėjo ramiai laukti naujų rinkimų, paskirtų 1948 m. balandžio 18 dieną.

     Nors tuose rinkimuose Krikščionių Demokratų partija gavo absoliučią balsų daugumą (305 iš 600 atstovų), bet De Gasperi, sudarydamas dėl įvairių priežasčių naujus kabinetus, į vyriausybę stengdavosi įtraukti ir kitų partijų žmones.

     Politiniam Italijos gyvenimui De Gasperi vadovavo beveik 8 metus. Per tą laiką sparčiu ritmu keitėsi Italijos veidas. Griuvėsių vietoje išaugo nauji miestai ir nauji pramonės bei prekybos centrai. Plačiai užsimota ir pravesta žemės reforma pavertė jam gyvam esant 600.000 pusininkų ir samdinių savarankiškais ūkininkais. Toje srityje De Gasperi per keletą metų pasiekė 10 kartų daugiau negu Mussolini per 22 metus. Silos aukštumos (Kalabrijoje) kultūra tapo tarsi naujos Italijos simboliu. Mokesčių reforma, pravesta Amerikos pavyzdžiu, pirmą kartą Italijos istorijoje parodė, kad valdžia gali pasitikėti piliečių sąžiningumu. Namų, kelių, geležinkelių, vandentiekių, elektros jėgainių atstatymas ir praplėtimas suteikė bedarbiams darbo ir duonos. Miškų atsodinimas buvo darbas, kuris turėjo atnešti gerų vaisių po keliolikos ar keliasdešimt metų. Naujos pramonės (metalo, sintetinių medžiagų, gazolino ir t. t.) įsteigimas atvėrė italams naują pragyvenimo šaltinį. Pietų Italijos ūkio ir pramonės pakėlimas sušvelnino kontrastą tarp Šiaurės ir Pietų Italijos. Tuo tikslu De Gasperi vyriausybė įsteigė atskirą fondą, kuris kasmet išleisdavo milijardus lyrų. Socialinio teisingumo pravedimas apstabdė darbininkų streikus ir bedarbių agitacijas.

     Vienas didžiausių De Gasperio nuopelnų buvo demokratinės santvarkos sustiprinimas. Italiją, De Gasperio nuomone, turėjo valdyti ne komunistų smurtas, ne neofašistų gaivalai, ne agitacijos aikštėse, ne įžūli mažuma, bet vyriausybė, turinti tautos atstovų daugumos pasitikėjimą. Kai komunistai ir kairieji socialistai, išmesti iš vyriausybės, pradėjo agituoti darbininkų ir bedarbių mases, De Gasperi jiems atsakė: "Aš jums sakau: tegul įvyksta, kas nori, bet aš neišduosiu nei demokratijos, nei respublikos". Tą žodį De Gasperi išlaikė. 1948 metais jo vidaus reikalų ministeris pradėjo nuginkluoti komunistų partiją. Tais metais buvo (tęsinys 130 pusi.)

Jaunystė —

kaip pavasaris: tai išsiskleidžia

A. Kezio, S. J. nuotraukos

švelnučiu pumpuru, tai tykšo sustingusi, lyg purvina pelkė.

rasta 221 armota bei minosvydis, 2123 kulkosvaidžiai, 30.729 šautuvai, 7.975 revolveriai, 18,767 minosvydžių granatos, 42.371 rankinės granatos, 44.809 armotų sviediniai, 5.200.000 šovinių, 85 radijo siųstuvai. Panašus ginklų kiekis buvo surinktas ir kitais metais. Ginklai buvo gabenami iš užsienio į Pietų Italijos uostus ir laikomi gerame stovyje. Jei ne De Gasperio ryžtingumas, gal ir Italiją būtų ištikęs toks pat likimas, kaip Graikiją 1948 — 1949 metais.

     Užsienio politikoje De Gasperi laimėjo Triestą Italijai, gavo dviejų buvusių kolonijų administracijos mandatą, prisidėjo prie Atlanto pakto, išgavo taikos sutarties peržiūrėjimą, padėjo steigti bendrą Europos rinką ir siekė didesnės politinės Europos vienybės.

     Socialinės De Gasperio mintys buvo pasisavintos iš Bažnyčios doktrinos. Didesnis, kiek tik galima, privačios nuosavybės paskleidimas jam buvo laisvės garantija. "Privati nuosavybė yra laisvės kevalas (involucro)''. Demokratinis valdymosi būdas jam buvo forma, o turinys — krikščionybė. Demokratija suponuoja aukštą moralinį piliečių lygį ir didelį atsakomybės jausmą. Todėl daugiau galioja moraliniai tautos papročiai negu parlamento išleisti įstatymai. Medžiaginis Italijos atstatymas be moralinio atstatymo jam atrodė neįmanomas.

     Didžiausią žmogaus priešą jis matė totalitarinėje valstybėje. Įgimtos žmogaus teisės, išryškėjusios Bažnyčios kovoje prieš totalitarines valstybes, jam, kaip ir Jungtinių Amerikos Valstybių steigėjams, buvo šventas ir neliečiamas dalykas. Krašto valdžia, pagal De Gasperį, turi būti, kiek galima, decentralizuota į valsčius, apskritis ir regijonus. Per juos daug piliečių gali tiesiog dalyvauti krašto administracijoje. Tarptautinis demokratinis bendradarbiavimas De Gasperiui atrodė politinė ir ekonominė šių laikų būtinybė. Statant naują ir vieningą Europą, reikia daugiau nugriauti negu statyti. Reikia nugriauti tautinį egoizmą, istorines ambicijas ir revanšo dvasią.

     Privatus Alcide De Gasperi gyvenimas buvo pavyzdingo kataliko. Kasdien jis skaitydavo ir mąstydavo Tomo Kempiečio Kristaus Sekimą, sekmadieniais išklausydavo Šv. Mišias ir priimdavo Komuniją, algos dalį išdalindavo neturtingiesiems. Lankydamas Vienos universitetą, jis gyveno palėpėje; važiuodamas į Ameriką, pasiskolino iš draugų kailinius ir lagaminus; mirdamas paliko tiek maža santaupų, kad Italijos parlamentas paskyrė jo žmonai pensiją. Jis gyveno ne sau ir ne savo partijai, bet Italijai, kuriai norėjo duoti naują veidą: .ne klerikalinį, kuris buvo Bažnyčios valstybės laikais, ne antiklerikalinį 1870 — 1920 metų, ir ne fašistinį netolimos praeities. Naujos Italijos veidas yra krikščioniškas ir demokratiškas.

     1953 metais De Gasperi sudarė paskutinį (aštuntą) ministerių kabinetą ir, negavęs parlamento paramos, atsistatydino. Nors vėliau jam buvo pasiūlyta sudaryti naują vyriausybę arba tapti respublikos prezidentu, bet De Gasperi jautėsi pavargęs ir norėjo atsikvėpti bei daugiau atsidėti partijos organizavimui. Paskutiniojo partijos kongreso metu (1954 m. birželio 27 d.) De Gasperi, tik gydytojo padedamas, galėjo užbaigti savo kalbą, kuri sudarė tarsi politinį ir dvasinį jo testamentą. Tų pačių metų rugpiūčio mėnesio 19 dieną, tardamas Jėzaus vardą. De Gasperi mirė savo šeimos globoje. Jo kūnas, Pijaus XII valia, palaidotas Šv. Lauryno bazilikoje Romoje. Iki mūsų dienų Alcide De Gasperi darbą tęsia artimi jo bendradarbiai, visi Krikščionių Demokratų partijos nariai: Pella, Fanfani, Scelba, Segni. Ir jų vyriausybėse mainosi kabineto nariai, bet visi eina De Gasperio pramintu socialinio teisingumo, demokratijos ir tarptautinio bendradarbiavimo keliu.

     Po De Gasperio mirties buvo apie jį gražių atsiliepimų. H. Spaak, Belgijos socialistų lyderis, jį pavadino vienu "iš inteligentiškiausių, pajėgiausių, tauriausių ir drąsiausių šių dienų valstybės vyrų". Eisenhoweris manė, kad De Gasperi buvo "vienas iš didžiųjų šios epochos vyrų, kuris įkvėpė ne tik Italiją, bet ir visą pasaulį". Trumanas išsireiškė, kad jo mirtis yra "didelis nuostolis Italijai ir visam pasauliui". "Italija", rašė Bidault, prancūzų Krikščionių Demokratų lyderis, "prarado didžiausią savo sūnų, Europa — vieną šviesiausių vadų, laisvi žmonės — vieną drąsiausių brolių". Bene teisingiausias jo darbų įvertinimas bus užrašytas ant jo karsto: "Alcide De Gasperi, Italijos atstatytojas".