Nors IIVatikano Suvažiavimo pirmosios sesijos svarstymai turėjo likti paslaptyje, tačiau jau sekančią dieną po posėdžių italų spauda talpindavo žinias apie juos. Neseniai ir anglų kalba pasirodė Xavier Rynne (autoriaus ar autorių slapyvardis) reportažasknyga, pavadinta Letters from Vatican City. Kadangi šios knygos skaitymas labait paplitęs ir toliau plinta, randame reikalo ją recenzuoti. Pirma talpinsime mūsų bendradarbio recenziją, paskui komentuosime.

     Xavier Rynne, LETTERS FROM VATICAN CITY, New York: Farrar, Straus & Company, 1963. 289 psl.

Recenzija

     Jei nori sužinoti, kas vyko Vatikano II Suvažiavimo pirmojoje sesijoje, vargu ar berasi geresnį aprašymą, kaip šioje knygoje. Knyga gimė dviem reportažais, kurie buvo atspausdinti "New Yorker" žurnale. Kas yra knygos autorius, neaišku, tik žinoma, kad Xavier Rynne yra slapyvardis. Įvade knyga pristatoma kaip teologinis reportažas: taip į ją žiūrint reikia pripažinti, kad tai puikus reportažas, nes skaitydamas jautiesi, kad įslinkęs sėdi vyskupų suole ir atsidėjęs klausai, kas yra kalbama.

     Knyga turi devynis skyrius: pirmieji du aprašo suvažiavimo paruošiamuosius darbus; sekantys šeši detaliai pristato suvažiavimo pirmosios sesijos (1962. X. 11. — XII. 8.) diskusijas, liečiančias penkias "schemas": liturgijos, apreiškimo šaltinių, komunikacijos priemonių, vienybės. Bažnyčios; paskutinysis skyrius vertina pirmiosios sesijos darbą ir popiežiaus Jono XXIII vaidmenį joje. Dviejuose prieduose ištisai perduotos popiežiaus Jono XXIII kalbos atidarant ir uždarant pirmąją Vatikano II suvažiavimo sesiją. Po kiekvieno skyriaus, kuriame aprašomos suvažiavimo diskusijos, pridedama protokolo stiliaus suvažiavimo darbų santrauka.

     Knyga lengvai skaitoma, paįvairinta suvažiavimo anekdotais, kurie, tur būt, išgirsti kavinėje Bar Jonah. Tačiau įdomu, kad iš už žmogiškų suvažiavimo apraiškų nuolat iškyla gyvosios Bažnyčios bruožai, kurios kelias ypatinga šviesa apšviestas.

     Perskaičius knygą, kyla dar didesnis susidomėjimas prasidėjusios antrosios sesijos darbais, ir gailiesi, kad didysis popiežius negalėjo matyti savo pradėto darbo vaisių.    A. L.

TEŽINO PASAULIS: Bažnyčia žiūri į pasaulį su giliu supratimu, nuoširdžiu stebėjimusi ir su nuoširdžiu noru ne jį nugalėti, bet jam tarnauti; ne jį paniekinti, bet jį įvertinti; ne jį pasmerkti, bet sustiprinti ir išganyti.”

Paulius VI

Komentarai

     Šios knygos svarstymą turime skirti į tris dalis: pirma, knygos viešumon pasirodymą; antra, knygos, kaipo reportažo, vertę; ir trečia, mūsų tos knygos skaitymą.

     Pirma, tos knygos pasirodymą šia recenzija nei smerkiame, nei teisiname. Kai kas klausia, ar verta buvo rengėjams Suvažiavimo posėdžius bandyti laikyti paslaptyje. Atrodo, kad į tai geriausiai atsako faktas, jog į antrosios sesijos posėdžius žurnalistai jau įleidžiami.

     Antra, atsakydami į klausimą, ar ta knyga teisingai reportuoja įvykius, pastebime, kad medžiaga įvairuoja nuo oficialių ir viešų popiežiaus Jono XXIII kalbų iki vyskupų pokalbių užkulisiuose. Tokiai įvairiai medžiagai lygios vertės negalima duoti, ypač kai pats autorius kai kuriuos faktus ir scenas nuspalvina savo nuomone (pvz. 70-71psl.). 338

     Nežiūrint to, galutinį atsakymą duoda sesijos dalyviai. Vysk. G. Emmett Carter, paminėdamas tos knygos spausdinimo nediskretiškumą, vis dėlto knygą apibudina šiais žodžiais: "neįtikėtinai gerai dokumentuota". O vysk. Emest J. Primeau pastebi, kad ji "pateikia gana pilną pirmosios sesijos vaizdą" (žr. America, June 29, 1963).

     Trečia, ar galime pasinaudoti ta knyga, ją skaitydami? Taip, jei ta knyga skaitoma išmintingai ir kritiškai, kiekvienam knygos oficialiam, detališkam ar inter-pretatyviniam elementui duodant tokią vertę, kokios jis nusipelno. Vysk. Primeau išsireiškia: "Tie Laiškai yra labai gerai parašyti ir lengvai skaitomi... įdomiausi tiems, kurie nedalyvavo Suvažiavime... Tiems, kurie dalyvavo, ...jie bus naudingi parankiai pasitikrinimo informacijai."

Pažangios ir konservatyvios tendencijos

     Kaip iš ankstyvesnės spaudos, taip dar aiškiau iš šios knygos matosi, kad pirmoje sesijoje buvo ryškus konservatyviųjų ir pažangiųjų nuomonių pasidalinimas. Tai pripažindamas, vysk. Primeau pastebi: "Iš tikrųjų šis nuomonių skirtumas — kadangi jis nelietė tikėjimo ir moralės klausimus — neturėtų būti pasipiktinimo priežastimi. Tokie skirtumai pasitaiko net ir geriausiai tvarkomose šeimose. Juk visada pasitaiko ir atsargiųjų ir impulsyviųjų, ir ginančiųjų ir puolančiųjų. O galutiniams geriems rezultatams reikia abiejų mentalitetų grupių. Joks išmintingas žmogus nenorėtų užminti ant modernaus automobilio progresyvaus gazo pedalio be apsaugos, kurią teikia konservatyvus stabdžio pedalis".

*  *  *

     Letters irom Vatican City vaizdžiai ir dramatiškai byloja, kad Bažnyčia pasuko progresyvumo keliu, bet kad jai netrūksta konservatyvaus atsargumo stabdžio. Koelno kardinolo Frings tvirtinimu, "vyskupų dauguma turi saikingo pažangumo tendenciją ir atrodo, kad jie sudarys dviejų trečdalių daugumą prieš daugiau konservatyvią mažumą" (The Catholic Transcript, March 21, 1963).

Redaktorius