JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Tebegyvenant Visuotiniojo Bažnyčios Susirinkimo nuotaikomis, gal bus naudinga labai trumpai perbėgti visus buvusius visuotinius susirinkimus ir pažvelgti, kas juose buvo svarstyta. Kadangi pagrindinis Bažnyčios tikslas yra išsaugoti ir žmonėms pateikti nesužalotą Kristaus paskelbtąjį mokslą, tai ir visuotiniai Bažnyčios susirinkimai daugiausia buvo šiam tikslui šaukiami: išsiaiškinti tikrąją Kristaus mokslo mintį vienu ar kitu klausimu, ypač kilus klaidingiems aiškinimams — erezijoms.

     Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai — tai ne kasdieninis reiškinys. Dabartinis susirinkimas yra dvidešimt pirmasis, tad kiekvienam Bažnyčios istorijos šimtmečiui tenka tik maždaug po vieną visuotinį susirinkimą. Štai tie susirinkimai ir svarbiausi jų nutarimai:

     1. Nicejos (I) 325 m. Šis pirmasis visuotinis susirinkimas buvo sušauktas išaiškinti kai kurias svarbiausias tikėjimo tiesas, kurios buvo pradėtos klaidingai aiškinti eretiko Arijaus. Čia buvo pabrėžtas Katalikų Bažnyčios mokslas, kad Kristus yra Dievas ir savo dieviškąja prigimtimi lygus Dievui Tėvui. Šiame susirinkime buvo sustatytas "Katalikų tikėjimo išpažinimas", kuris ir iki šiol yra skaitomas Mišiose ir kuriame yra surašytos pačios pagrindinės mūsų tikėjimo tiesos. Taip pat buvo nustatyta, kada turi būti švenčiamos Velykos.

     2.    Konstantinopolio (I) 381 m. Vėl buvo ginamas tikėjimas nuo arianizmo, apolinarizmo ir macedonizmo erezijų, pabrėžiant Šv. Dvasios dievystę ir į tikėjimo išpažinimą įrašant, kad ji paeina drauge iš Tėvo ir Sūnaus.

     3.    Efezo 431 m. Pasmerkiant Nestorijaus ereziją, buvo paskelbta, kad Marija yra Dievo Motina.

     4.    Kalcedonijos 451 m. Prieš eutichiečių ir monofizitų erezijas buvo paskelbta, kad viename Kristaus asmenyje yra dvi prigimtys: dieviškoji ir žmogiškoji.

     5.    Konstantinopolio (II) 553 m. Pradėjus plisti nestorianizmo erezijai, buvo dar kartą pabrėžta tikroji Bažnyčios doktrina, svarstyta ir paskelbta trečiojo ir ketvirtojo visuotinio susirinkimo.

     6.    Konstantinopolio (III) 680 m. Prieš klaidingą monotelitų mokslą paskelbta, kad Kristuje yra ir dieviškoji, ir žmogiškoji valia.

     7.    Nicejos (II) 787 m. Aštuntojo šimtmečio pradžioje Bizantijos imperatoriaus įsakymu buvo pradėta kova prieš šventųjų paveikslus. Paveikslų bei statulų naikintojai buvo vadinami ikonoklastais. Paveikslų garbinimą jie vadino stabmeldyste. Nežiūrint popiežių protestų, ikonoklastai naikino paveikslus ir persekiojo katalikus. Šiam tikslui ir buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kurs paaiškino, kad šventųjų paveikslų garbinimas nėra stabmeldystė, nes garbinami ne patys paveikslai, o tie asmenys, kuriuos paveikslas atvaizduoja.

     8.    Konstantinopolio (IV) 869 m. Politinė nesantaika tarp graikų ir lotynų pamažu persiskverbė ir į kai kuriuos tikėjimo dalykus. Graikai pradėjo kritikuoti lotynus dėl kai kurių dogmatinių ir disciplinarinių klausimų. Kadangi į bažnytinius reikalus tada daug kišosi ir pasauliečiai valdovai, tai buvo gera dirva kilti maištams ir skilimams. Klasta tapus Konstantinopolio patriarchu Focijui, grėsė Bažnyčios schizma — atskilimas graikų nuo lotynų. Šiam pavojui pašalinti buvo sušauktas ketvirtasis Konstantinopolio visuotinis susirinkimas. Jam pasisekė graikus sutaikinti su lotynais, bet tik laikinai. Nepraėjus nė dviems šimtmečiams, 1054 m. Rytų Bažnyčia atsiskyrė nuo Vakarų.

     9.    Laterano (I) 1123 m. Tai buvo pirmas Bažnyčios visuotinis susirinkimas Vakaruose. Pasauliečiams valdovams ir kitiems kilmingiems turtuoliams vis labiau kišantis į Bažnyčios vidujinę santvarką, pradėjo vis labiau ir labiau įsigalėti simonija (bažnytinių vietų pirkimas) ir investitūra (kai pasauliečiai parinkdavo vyskupus bei kitus Bažnyčios pareigūnus ir įteikdavo jiems bažnytinės valdžios ženklus). Šioms negerovėms baigti buvo sudarytas Wormso konkordatas (1122) tarp karaliaus Henriko V ir popiežiaus Kaliksto II, paliekant pasauliečiams valdovams tik grynai pasaulietišką vyskupų ir abatų investitūrą. Bažnyčiai buvo palikti vyskupų rinkimai ir jų dvasinė investitūra. Šio konkordato patvirtinimui bei įgyvendinimui ir buvo sušauktas šis susirinkimas.

     10.    Lateran o (II) 1139 m. Šis susirinkimas buvo sušauktas atstatyti tvarkai Bažnyčioje, kai, išrinkus popiežium Inocentą II, kita kardinolų dalis išsirinko antipopiežium Anakletą II. Taip pat buvo išleisti nuostatai prieš simoniją, dvikovas, kruvinus kerštus ir kitus nemoralius papročius.

     11.    Laterano (III) 1179 m. Čia ir vėl grįžtama prie galutinai dar nepranykusios simonijos ir kitų disciplinarinių dvasiškijos klausimų. Pasisakyta prieš albigiečių ir valdiečių sektas. Nutarta, kad popiežiui išrinkti reikia dviejų trečdalių balsų.

     12.    Laterano (IV) 1215 m. Tai buvo skaitlingiausias iš visų iki šiol buvusių susirinkimų. Jame dalyvavo apie 1200 aukštų dvasiškių ir daug kitų atstovų beveik iš visų krikščioniškų tautų. Patvirtinami ir paryškinami kai kurie dogmatiniai klausimai, kilus įvairioms klaidingoms doktrinoms bei neaiškumams. Pabrėžiama, kad Mišių konsekracijos metu duona ir vynas tampa tikru Kristaus kūnu ir krauju. Nustatoma, kad tikintieji turi eiti išpažinties ir komunijos bent kartą metuose. Kai kas klaidingai aiškina, kad tik šiame susirinkime įvesta išpažintis, o pirmiau jos nebuvę. Tačiau turimais dokumentais galima aiškiai įrodyti, kad išpažintis ir komunija Bažnyčioje buvo praktikuojama nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių. Šiame susirinkime tik nustatytas dažnumo minimumas.

     13.    Lyono (1) 1245 m. Šis susirinkimas buvo sušauktas ekskomunikuoti imperatorių Fridrichą II, kuris nesilaikė Wormso konkordato ir persekiojo Bažnyčią. Fridrichas II 1250 m. mirė Pietų Italijoje atgailaudamas.

     14.    Lyono (II) 1274 m. Buvo dedamos pastangos sujungti Rytų ir Vakarų bažnyčias. Nustatyta popiežiaus rinkimo ceremonijos.

     15.    Vienos (Prancūzijoje) 1311-1312 m. Šiame susirinkime buvo sprendžiami templiečių ordino panaikinimo, kryžiaus karų ir kai kurių bažnytinių reformų klausimai. Buvo paryškinti kai kurie dogmatiniai klausimai, liečią žmogaus sielą, pašvenčiamąją malonę ir kt.

     16.    Konstancos 1414-1418 m. Šitas susirinkimas buvo sušauktas tais neramiais Katalikų Bažnyčios laikais, kai tebesitęsė garsioji Avinjono schizma, kai Bažnyčioje buvo net keli popiežiai (žinoma, tik vienas jų buvo tikras). Šis susirinkimas tik dalinai laikomas visuotiniu, t. y., kiek jis buvo vienybėje su tikruoju popiežium. Jis buvo sušauktas netikro popiežiaus Jono XXIII. Pyzos antipopiežius Jonas XXIII tikėjosi, kad susirinkimas jį patvirtins tikruoju popiežium, tačiau apsiriko. Susirinkimas (kuriame dalyvavo apie 18 tūkstančių dvasiškių ir daug pasauliečių) jį ir Avinjono antipopiežių Benediktą XIII atstatė iš vietų. Tikrasis Romos popiežius Grigalius XII įteisino šį susirinkimą, pats iš naujo jį sušaukdamas ir po to laisvai atsisakydamas savo vietos, kad būtų lengviau, išrinkus naują popiežių, užbaigti nemalonią Avinjono schizmą. Naujai išrinktas popiežius buvo Martynas V, ir tokiu būdu buvo baigta schizma. Susirinkimas pasmerkė Husso ereziją, bet pašlijusios disciplinos bažnytiniame gyvenime jam dar nepasisekė galutinai atstatyti. Be to, dar buvo nutarta, kad tikintieji priimtų komuniją tik vienu pavidalu.

     17.    Bazelio-Feraros-Florencijos 1431-1443 m. Šis susirinkimas buvo sušauktas Bazelyje, paskui perkeltas į Ferarą ir baigtas Florencijoje. Buvo vėl dedamos pastangos sujungti graikus ir kitus ortodoksus su Romos Katalikų Bažnyčia. Buvo svarstomi ir kiti klausimai, liečią Romos vyskupo (popiežiaus) galią visoje Bažnyčioje.

     18.    Laterano (V) 1512-1517. Paskelbta popiežiaus valdžia bažnyčios susirinkimuose ir pasmerkta erezija, sakanti, kad žmogaus siela yra mirtinga.

     19.    Tridento 1545-1563 m. Tai buvo vienas svarbiausių Bažnyčios visuotinių susirinkimų, sušauktas aiškiai nustatyti kai kurias tikėjimo tiesas, kilus protestantizmui. Čia buvo paaiškintas katalikų mokslas apie gimtąją nuodėmę, atpirkimą. Dievo malonę, sakramentus. Buvo atmestas Liuterio mokslas, kad išganymui nereikia gerų darbų, bet pakanka tik tikėjimo. Taip pat buvo paskelbta, kurios knygos sudaro Šv. Raštą. Čia buvo daug kalbėta, svarstyta ir nutarta, kokios yra XVI-tojo amžiaus reformacijos klaidos ir kokios reformos Bažnyčiai yra reikalingos.

     20.    Vatikano (I) 1869-1870 m. Šis susirinkimas nebuvo baigtas. Buvo manoma, kad dabartinis Vatikano susirinkimas bus jo tęsinys. Tačiau dabartinis susirinkimas pavadintas antruoju Vatikano susirinkimu, tad nėra pirmojo tęsinys. Pirmame Vatikano susirinkime buvo svarstomos kai kurios modernių laikų klaidos ir paskelbta popiežiaus neklaidingumo dogma.

     Antrasis Vatikano susirinkimas buvo sušauktas 1962 m. Tai yra pats didžiausias susirinkimas visoje Bažnyčios istorijoje. Pirmoji jo sesija, kurioje buvo nagrinėjami daugiausia liturginiai klausimai, jau yra baigta. Rudeniop prasidės antroji sesija, kur bus sprendžiami kiti įvairūs klausimai, norint pagyvinti krikščioniškąjį gyvenimą. Šis susirinkimas pasižymi ypatinga tolerancija kitoms krikščioniškojo tikėjimo bendruomenėms. Galima tikėtis, kad tai bus pirmas konkretus žingsnis į Bažnyčios vienybę.