GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

AIKĄ ŽEMĖJE, kurios labai nuoširdžiai ilgėjosi kiekvieno amžiaus žmonės, pastoviai bus galima įgyvendinti tik tada, kai bus ištikimai užlaikoma Dievo nustatyta tvarka. Nuskambėjo šių metų balandžio 11 dieną pirmieji naujosios popiežiaus Jono XXIII enciklikos Pacem in Terris žodžiai, kuriais jis kreipėsi ne tik į katalikus, bet ir į "visus geros valios žmones”. Jų atgarsis greitai pasklido plačiame pasaulyje. Atsiliepimai pasipylė akimirkos greitumu valstybių vadų pareiškimuose ir spaudoje.

Atsiliepimai apie enciklika

     Praeityje Jungtinių Amerikos Valstybių valdžia nutylėdavo popiežių enciklikų pasirodymą. Bet šį įprotį pastūmęs į šalį, Valstybės Departamentas taip pareiškė apie šią encikliką: “Joks kitas kraštas negali būti taip imlus kaip Jungtinės Valstybės jos giliam kvietimui ir patvirtinimui žmogaus kilnumo ir jo teisės taikai, laisvei ir laimės siekimui... tai istorinė enciklika”. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius U Thant ją sveikino kaip "džiuginantį ir kilnų šaukimą”. Panašiai kalbėjo ir kiti laisvojo pasaulio vadai. Domėjosi ir gyrė encikliką ir kiti įvairių sluoksnių žmonės: istorikai, filosofai, ekonomistai, teologai, darbuotojai taikos srityje, dvasiškiai, pasauliečiai, katalikai, protestantai, žydai. Visų dideliam nustebimui, ir komunistai beveik vienu choru paminėjo encikliką, išsispausdino, pavyzdžiui, Maskvoje ir kitur jos gana ilgą santrauką ir, aišku, ją savaip aiškino.

     Amerikiečių viešoji spauda gyrė enciklikoje iškeltas mintis, jos pozityvų toną ir didingą popiežiaus viziją. Savaitiniai žurnalai, pvz. Time, Newsweek, U. S. News and World Report, Life, išspausdino apie encikliką vieną ar net kelis straipsnius. Bendram vaizdui susidaryti imkime kad ir šiuos pavyzdžius. Žinomas rašytojas Marquis Childs, kalbėdamas apie mūsų laikų nepastovumą ir šaltojo karo tylos dominavimą, rašo St. Louis Post Dispatch balandžio 11dieną: "Vos per penkerius savo popiežiavimo metus popiežius Jonas pasidarė vienas tų vadų, iš kurių visi žmonės, nežiūrint jų religijos, laukia šviesos sudrumstuose vandenyse”.

     Kitą dieną The Washington Post įžiūrėjo, kad popiežius uždegė didelę šviesą, kuri dega prie altoriaus ir rodo, kas darytina: "Balsas, kuris kalba žmonijai aštuntoje popiežiaus Jono XXIII enciklikoje, nėra vien tik pasenusio kunigo ar ilgaamžės Bažnyčios balsas, bet tai viso pasaulio sąžinės ir jos vilčių bei siekimų balsas. Jos įkvėpimas nėra siauras ar tautinis, bet visuotinis, kyląs iš gražiausių ir kilniausių civilizuoto žmogaus intuicijų ir polėkių. Ji kalba ne vien tik vienai tikinčiųjų kongregacijai ar tik tikinčiųjų susirinkimui, bet visai žmonijos šeimai, kurios kiekvienas narys yra apdovanotas žmogišku kilnumu.

     Dabartinės politinės organizacijos trūkumai ir pavojai, kylą iš tų trūkumų, teisingai pastebimi. Įtikinančiai įrodinėjama viešo, pasaulinio masto jėgos autoriteto reikalingumas, kuris pakeltų bendrą gėrį virš siaurų tautinių siekimų. Be abejo, vadai, kurie yra praktinės politikos kaliniai ir valdžios reikalų pakaitalai, ras daug priežasčių, kodėl ši kilnų tikslą bus sunku įgyvendinti. Kiekvienas jų uždegs žvakutę prie altoriaus, rodančią ko negalima padaryti; popiežius uždegė didelę šviesą, kuri dega prieš altorių ir rodo, kas turi būti padaryta. Viena po kitos mažos žvakelės užgęsta, bet ta didžioji šviesa niekad neužges.

     Popiežiaus žodžių iškalbingumą ir tinkamumą tautoms prašoka tik jo žodžių užuojauta ir įtikinimas paskiriems vyras ir moterims. Šios enciklikos socialinis mokslas pastatys ją tarp pasaulio didžiųjų dokumentinių testamentų apie žmogaus teises.

     Žmonės visame pasaulyje, kurie skaito, ar girdi, ar supranta garbingojo popiežiaus žinią, tikriausiai pakels savo akis, savo mintis ir širdis virš kunkuliuojančio pasaulio susipynusių vargų. Tada jie turėtų pabuvoti valandėlę aukštesnėje plotmėje ir trumpai stebėti tuos nuostabius dalykus šiame pasaulyje, ar toks gėris ir užjautimas, toks kilnumas ir didingumas galėtų valdyti žmonių reikalus”.

     Kitos eilutės, parašytos Emmet John Hughes, verčia mus susimąstyti: "Besišypsantis, kilnus, 81 metų amžiaus vyras, gimęs Angelo Giuseppe Roncalli vardu, Šiaurės Italijos ūkininkų sūnus, ... davė viso pasaulio tautoms, lyg savo Velykų dovaną, šį tą pasvarstyti. Ši gal vieno maloniausių moderniųjų popiežių dovana buvo Jono XXIII enciklika, labai kukliai pavadinta Pacem in Terris. Ji siekė ne vien tik pajudinti milijonų tikinčiųjų protus, ji taip pat nori nutrinti šypsnį nuo kai kurių savimi per daug pasitikinčių krikščionių veidų. Didinga Pacem in Terris kalba neslepia drąsių išsireiškimų ir gaivalingų smūgių, nes jos iškalbingumas nuostabiai paaštrina popiežiaus žodžius, kaip kardus, kurie įsminga beveik be skausmo” (Newsweek, 1963. IV. 22).

Popiežiaus pozityvi linija

     Kas gi, iš tiesų, šioje enciklikoje taip sujudina ir užburia žmones? Geriausiai, tikimės, atsakysime į šį klausimą, aprašydami vieną įvykėlį. Pasakojama, kad popiežius Jonas susitiko su savo patarėjais ir pareiškė jiems savo mintis enciklikai apie pasaulio taiką; jis jiems sakė: "Geriau pasisakykime, už ką mes stojame, vietoj — prieš ką”. Dėl to enciklikoje Taika Žemėje randame labai maža negatyvumo, bet už tai daug pozityvumo. Šv. Tėvas vengia tiesioginiai kalbėti apie komunizmą, bet jis stipriai ir aiškiai nusako principus ir praktikas, kurios pašalintų dvasines ir materialines sąlygas, užveisiančias komunizmą.

     "Žmonės gyvena nuolatine baime, kad audra, kuri grasina kiekvieną momentą, nepratruktų ant jų pasibaisėtinu žiaurumu...” Popiežius rodo žmonijai kelią atgal iš baime pripildytos prarajos per žmogiškosios šeimos santykių atnaujinimą tiesoje, teisingume, meilėje ir laisvėje — santykių tarp paskirų žmonių; tarp piliečių ir jų politinių bendruomenių; tarp pačių politinių bendruomenių; tarp paskirų asmenų, šeimų, susivienijimų ir politinių bendruomenių su pasauline bendruomene. Tai kilniausias uždavinys — įgyvendinti tikrą taiką pagal Dievo nustatytą tvarką.

     Pirmasis enciklikos sakinys pabrėžia, kad, tik vykdant "Dievo nustatytą tvarką”, pastovi taika bus realizuojama. Popiežius nuolat grįžta prie šios frazės, visos penkios enciklikos dalys atskleidžia jos prasmę. Nuo pirmosios dalies iki paskutinės ši "Dievo nustatyta tvarka” auga į didžiulį ir nuostabų rūmą, į kurio pagrindus dedama žmogiškasis asmuo su savo teisėmis ir pareigomis; toliau valstybė — žmogaus asmeniškų teisių ir pareigų saugotoja ir galiausiai pasaulinė bendruomenė, kuri vienintelė gali pajėgti šiandien rūpintis visuotiniu žmonijos bendru gėriu. Jei žmogus statys pagal enciklikoje nurodytus principus, jis gali tikėtis vieną dieną pamatyti dangiškąjį miestą ant žemės, kur jam pačiam bus malonu gyventi ir kur viešpataus tikra taika.

Žmogaus teisių deklaracija

     Pirmoje enciklikos dalyje nurodoma, kokia turėtų būti tvarka tarp žmonių. Kiekvienos žmogiškos draugijos pagrinde padedamas principas, kad kiekviena žmogiška būtybė yra asmuo, tai yra, jo prigimtis apdovanota protu ir laisva valia. Dėl to žmogus turi savo teises ir pareigas, plaukiančias tiesioginiai iš jo paties prigimties, todėl jos yra visuotinės, nepažeistinos ir neatsižadėtinos.

     Žmogiškojo asmens kilnumas dieviškai apreikštos tiesos šviesoje įgauna naujas spalvas. Žmonės juk atpirkti Jėzaus Kristaus krauju. Malone jie yra Dievo vaikai ir draugai bei amžinosios garbės paveldėtojai.

     Tarp žmogaus teisių popiežius išskaičiuoja teisę garbinti Dievą privačiai ir viešai pagal teisingos sąžinės balsą. Platūs horizontai atsiveria teisei gyventi ir turėti reikiamas priemones gyvenimo raidai. Garsus sociologijos profesorius, Tėvas L. J. Twomey, S. J., mato šios teisės praplėtime ekonominį gerbūvį, kada socialinis teisingumas ir socialinė meilė tampa draugijos veikiančiu raugu. Čia ir kitose enciklikos dalyse popiežius primena, kad "visi žmonės yra lygūs dėl savo įgimto kilnumo”. Tad rasinė diskriminacija negali būti pateisinta.

     Iš žmogiškojo asmens kilnumo seka visa eilė kitų žmogaus teisių: teisė laisvai pasirinkti savo gyvenimo stovį; ekonominės teisės — teisė laisvai iniciatyvai reikštis ekonominėje srityje, teisė dirbti ir turėti tinkamas darbo sąlygas, moterų teisė darbo sąlygoms pagal jų reikalavimus ir pareigas, kaip žmonų ir motinų, teisė teisingam atlyginimui, teisė privačiai nuosavybei, kuri su savim neša ir socialines pareigas; teisė susitikti su kitais ir jungtis į draugijas; teisė emigruoti ir imigruoti; politinės teisės; juridinė teisių apsauga.

     Kiekviename asmenyje teisės tampriai jungiasi su pareigomis: "Kurie savinasi teises”, sako popiežius, "bet visiškai užmiršta arba apleidžia išpildyti savo pareigas, tai yra žmonės, kurie stato viena ranka, o kita griauna”.

     Apie šį teisių katalogą taip atsiliepia Life žurnalo vedamasis straipsnis: "Popiežiaus žmogiškųjų teisių sąrašas... yra tiek turtingas, kiek mūsų Teisių Pareiškimu (Bill of Rights) susižavėjęs žmogus galėtų reikalauti” (1963 balandžio 26, p. 4).

Žmogus ir valstybė

     Antroje dalyje trumpai aprašoma autoriteto ir valstybės esmė. Popiežius nurodo, kaip valstybė turėtų tiesioginiai ir netiesioginiai rūpintis "visų bendru gėriu, be atskirų piliečių ar jų grupių rinkimosi... Teisingumas ir lygybė, žinoma, kartais gali reikalauti, kad valdžios pareigūnai turėtų daugiau dėmesio kreipti į bendruomenės nuskriaustuosius, nes jie ne taip pajėgūs apginti savo teises ir išsikovoti savo teisėtus reikalavimus”.

     Valdžios užduotis yra sukurti tokią aplinką, kurioje paskiri žmonės galėtų laisvai naudotis savo teisėmis ir išpildyti savo pareigas. Tad ji turi rūpintis socialine ir ekonomine piliečių pažanga, pagrindinių patarnavimų pagerinimu, pvz. kelių tiesimu, transportacija, susisiekimu, vandens parūpinimu, namų statyba, vieša sveikata, auklėjimu, religinės praktikos palengvinimu ir poilsio patogumais. Bendras gėris reikalauja gerbti įvairių žmonių grupių etnines ypatybes, duoti visiems žmonėms progos reikštis politiniame gyvenime pagal kiekvieno užduotį, nuopelnus ir sąlygas. Bendrasis gėris apima visą žmogų, tiek jo kūno, tiek sielos reikalavimus. Šiandien bendras gėris geriausiai užtikrinamas, kai palaikomos asmeninės teisės ir pareigos. "Jei bet kokia valdžia nepripažįsta žmogaus teisių ar jas pažeidžia, tai tokia valdžia ne tik apleidžia savo pareigą, bet jos įstatymai visiškai neturi juridinės galios”.

Santykiai tarp valstybių

     Trečioje dalyje popiežius Jonas sako, kad "pirmoji taisyklė, kuri tvarko santykius tarp valstybių, yra tiesa. Ji reikalauja pašalinti bet kokį rasizmo ženklą ir nuosekliai pripažinti dėsnį, kad visos valstybės esminiai yra lygios savo kilnumu”. Kiekviena jų turi teisę egzistuoti ir vystytis, teisę į reikiamas priemones savo siekiams ir būti tiesioginiai atsakinga savo vystymesi. Yra neteisinga, kad, kaip kai kurios valstybės, taip ir kai kurie žmonės savo prigimtimi yra laikomi aukštesni, kiti žemesni. "Visi žmonės yra lygūs savo prigimtiniu kilnumu”, primena popiežius ir vėl pasmerkia baltųjų viešpatavimo klaidą.

     Šioje dalyje šv. Tėvas taip pat aprašo mažųjų grupių traktavimą. "Puikiai patarnauja teisingumo reikalavimams viešasis autoritetas, kuris pagerina mažumoms priklausančių piliečių padėtį, ypač kada tas pagerinimas surištas su jų kalba, jų įgimtų gabumų atsiskleidimu, jų tėvų papročiais ir jų atsiekimais bei pastangomis ekonominėje srityje”. Bet popiežius primena, kad mažumų grupės — ar reaguodamos į dabartinę padėtį, ar dėl istorinių sunkumų — yra dažnai linkusios iškelti visa, kas surišta su jų tauta, ir tai statyti aukščiau už žmogiškąsias vertybes, tarsi tai, kas žmonijai priklauso, turėtų patarnauti vienai tautai. Šv. Tėvas kaip tik rodo mažumų nariams tokiose aplinkybėse esant puikią progą, pavyzdžiui, savo kasdieniniu bendravimu su kitos kultūros žmonėmis vystyti savo talentus ir praturtinti savo dvasią. Jie turi išmokti, sako popiežius, būti tuo tiltu, kuris palengvintų gyvenimo tėkmę įvairiose jo apraiškose tarp skirtingų tradicijų ar civilizacijų, o ne tapti nesantaikos sala, kuri gali labai pakenkti ir uždusinti natūralų augimą.

     Daug naudos pasisemta valstybės iš gyvo solidarumo, vispusiškai bendradarbiaudamos įvairiose srityse: ekonominėje, socialinėje, politinėje, auklėjimosi, sveikatos ir sporto. Iš esmės juk viešasis autoritetas yra ne aptverti žmones savo tautos ribose, bet apsaugoti jų bendrą gėrį, kuris neatskiriamai surištas su visos žmogiškosios šeimos bendru gėriu.

     Bendradarbiavimas taip pat išlygina turtus ir darbo jėgas tarp valstybių. Vieni kraštai turi daugiau dirbamos žemės negu jie pajėgia apdirbti. Kitur nėra proporcijos tarp gyventojų skaičiaus ir krašto turtų bei esamo kapitalo. Tad tautos turi užmegzti abipusio bendradabiavimo santykius ir leisti laisvai plaukti iš vieno krašto j kitą kapitalui, gėrybėms ir darbo jėgoms. Jei galima, darbo galimybės turėtų artėti prie darbininkų, o ne atvirkščiai. Tik tada geresnė ateitis užtikrinama daugeliui žmonių, kai jiems nereikia skirtis su savo aplinka, šeima ir bandyti prisitaikyti sunkiose sąlygose.

     Politinių pabėgėlių padėtis šiandien itin plati savo apimtimi ir skaudi savo pasekmėmis. Toki išbėginiai liudija, kad yra politiniu režimų, kurie neužtikrina savo piliečiams pakankamo politinės laisvės kampelio. Iš tiesų, toki režimai nepripažįsta arba paneigia net teisėtą tokių laisvių buvimą. Tai tikrai radikalus žmogiškosios bendruomenės tvarkos iškreipimas, nes pats viešojo autoriteto buvimo tikslas ir yra puoselėti bendrą gėrį, kurio esminė dalis ir yra laisvės srities pripažinimas bei jos saugojimas.

     Pabėgėliai yra asmenys, kurių teisės, kaip asmenų, turi būti pripažintos, nes su savo krašto pilietybės praradimu tų teisių jie nepraranda. Gi tarp asmens teisių yra ir ta, kad žmogus gali įsijungti į politinę bendruomenę, kurioje jis tikisi geriausiai aprūpinti save ir savuosius. Kiek bendras gėris leidžia, valstybė turi priimti tokius imigrantus ir jiems pagelbėti įsijungti į bendrą gyvenimą.

     Milžiniški ginklų sandėliai išsiurbia ir ekonominiai pajėgius kraštus. Sakoma, kad ginklų gamyba pateisinama, nes šiandieninėse sąlygose taika negali būti išlaikyta be ginklų pusiausvyros. Ir taip lenktyniaujama — vienas kraštas gamina baisesnius ginklus už kitą. Žmonės gi gyvena nuolatinėje baimėje dėl gresiančios katastrofos. Teisingumas, sveikas protas ir žmoniškumas verkiant reikalauja, sako popiežius, kad ginklavimosi lentktynės sustotų, kad ginklų sandėliai būtų lygiai ir kartu numažinti, atominiai ginklai uždrausti ir bendrai susitarta dėl laipsniško nusiginklavimo ir efektyvaus kontrolės metodo.

     Šiam tikslui pasiekti popiežius siūlo pakeisti pagrindinį dėsnį, nuo kurio dabar taika priklauso, kitu, kuris pareiškia, kad tikra ir pastovi tautų taika glūdi ne ginklų pusiausvyroje, bet vien tik abipusiame pasitikėjime. Popiežius tiki, kad tai įvykdoma, tiesiog protas to reikalauja, tai savyje pageidautina ir tai bus palaimos šaltinis daugeliui. Popiežius primena Pijaus XII perspėjimą: "Nieko nepralaimėsime taika, o viską galime pražudyti, įsiveldami į karą”.

     Popiežius, Kristaus vietininkas žemėje ir giliausių žmogiškos šeimos troškimų aiškintojas, prašo visus, ypač kurių atsakomybė yra vairuoti viešuosius reikalus, kad jie nepagailėtų triūso pakreipti pasaulio įvykius į protingą ir žmogišką kelią. Autoritetinguose susirinkimuose žmonės tegul rimtai rūpinasi taikingai derinti santykius pasaulinėje plotmėje tarp politinių bendruomenių — jų derinimas tebūna pagrįstas tarpusaviu pasitikėjimu, derybų nuoširdumu ir padarytų įsipareigojimų tikru vykdymu.

     Visi žmonės, susijungę savo bendra kilme, Kristaus atpirkimu ir antgamtiniu tikslu, taip pat yra pašaukti sudaryti vieną šeimą. Tad popiežius vėl kartoja Mater et Magistra enciklikoje išreikštą kvietimą, kad ekonominiai pažengusieji kraštai ateitų į pagalbą tiems, kurie yra vystymosi procese. Jis gėrisi tuo, kas iki šiol padaryta. Primena, kad bendradarbiavimas kartu turi gerbti besivystančių tautų laisvę, nes tie kraštai turi jausti, kad jie tiesioginiai atsakingi už savo krašto augimą, kad jie yra savo ekonominės ir socialinės pažangos statytojai.

     Pop. Jonas XXIII primena Pijaus XII žodžius, kad naujoj tvarkoj, pagrįstoj doroviniais dėsniais, negali būti sugriaunama tautų laisvė, neliečiamumas ir saugumas, nežiūrint, koks būtų jų teritorijos plotas ar gynybos pajėgumas. Kada didžiosios valstybės neišvengiamai sudaro ekonominius vienetus, į kuriuos įtraukia ir mažąsias valstybes, būtina, kad jos gerbtų mažųjų tautų teises į politinę laisvę, ekonominį vystymąsi ir, susikirtus tautoms, saugotų jų neutralumą. Labai svarbu, kad turtingesnės valstybės, teikdamos įvairios paramos mažiau pasiturinčioms, gerbtų jų dorovines vertybes ir etnines ypatybes ir vengtų politinio dominavimo.

     Tokiu keliu einant, bus padarytas didelis įnašas pasaulinės bendruomenės sudarymui, kurioje kiekvienas narys, žinodamas savo teises ir pareigas, darbuosis visuotinei bendrai gerovei (žiūrėk Mater et Magistra).

     Istorinės priežastys vis daugiau šiandien įtikina žmones, kad nesutarimai tarp valstybių turi būti sprendžiami ne ginklais, o verčiau derybomis. Dėl moderniųjų ginklų žiauriai naikinančios jėgos ir didelio žmonijos kentėjimo neįsivaizduojama, kaip atominiame amžiuje karas gali būti teisingumo įrankiu. Apgailėtina, bet baimės įstatymas vis dar viešpatauja tarp žmonių. Jis verčia tautas skirti pasakiškas sumas ginklams, sakoma, ne pulti, bet tik atgrasinti nuo puolimo.

     Derybose žmonės gali atrasti ryšius, kurie juos jungia, ir pamatyti giliausią savo bendros prigimties reikalavimą: tarp tautų turėtų viešpatauti ne baimė, o meilė, kuri pasireiškia ištikimu, visapusišku ir daug naudos nešančiu bendradarbiavimu.

Žmonių ir valstybių santykiai su pasauline bendruomene

     Ketvirtoji dalis pasižymi plačiausia vizija ir drąsiausiu pasiūlymu visoje enciklikoje. Popiežius ją pateikia įrodymui, kad modernaus pasaulio ypatinga žymė ir sudėtingumas neleidžia tautoms atskirai ar daliniu susijungimu įgyvendinti visuotinį bendrą gėrį. Tokiam tikslui reikalinga juridinė pasaulinė bendruomenė — "viešas autoritetas, turįs pasaulinio masto galią ir aprūpintas tinkamomis priemonėmis efektingam savo tikslo siekimui, kuris yra visuotinis bendras gėris, pasireiškiąs konkrečia forma”.

     Popiežius prisimena Jungtinių Tautų sukūrimą 1945 birželio 26 dieną. Tikslas buvo palaikyti ir sustiprinti taiką tarp tautų, puoselėjant tarp jų draugiškus santykius, pagrįstus lygybės, savitarpės pagarbos ir visokeriopo bendradarbiavimo dėsniais. Toliau popiežius laiko Jungtinių Tautų Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją aukščiausios vertės aktu, kuris buvo patvirtintas Visuotiniam Susirinkime (General Assembly) 1948 gruodžio 10 dieną. Tas dokumentas yra svarbus žygis pakeliui į juridinę politinę pasaulio bendruomenę.

     Popiežius pareiškia: "Mūsų didžiausias noras, kad Jungtinių Tautų Organizacija — savo sąstatu ir priemonėmis — vis kaskart labiau prilygtų savo uždavinių didybei ir kilnumui ir kad ateitų diena, kada kiekvienas žmogus joje ras veiksmingą saugotoją savo teisėms, kurios tiesioginiai plaukia iš jo asmens kilnumo ir kurios kaip tik dėl to yra visuotinės, nepažeidžiamos ir nepakeičiamos”.

Dalyvavimas viešame gyvenime

     Penktoje ir paskutinėje dalyje popiežius primena tikintiesiems jų pareigą dalyvauti viešame gyvenime. Tikėjimo šviesoje ir meilės galia jie turi užtikrinti, kad įvairios institucijos — ekonominės, socialinės, kultūrinės ar politinės — ne tik netrukdytų, bet palengvintų žmogaus asmenybei bręsti prigimtinėje ir antprigimtinėje sferoje.

     Persunkti civilizaciją sveikais principais ir atgaivinti ją evangelijos dvasia neužtenka būti tikėjimo apšviestam ir užsidegusiam skleisti gėrį. Tam tikslui įvykdyti reikalinga aktyviai dalyvauti įvairiose organizacijose ir iš vidaus jas paveikti. O į jas įeiti ir jose veikliai reikštis būtina turėti mokslišką kompetenciją, technišką sugebėjimą ir patyrimą savo profesijoje.

     Žmogus savo sąžinės gelmėse privalo taip gyventi ir elgtis, kad sujungtų savyje mokslinį, techninį ir profesinį elementą su dvasinėmis vertybėmis. Deja, šiandien randame tą nesutarimą tarp religinių žmogaus įsitikinimų ir jo veiksmų. Reikia atstatyti tą vidinę vienybę, kad veiksmuose šviestų tikėjimas, kaip švyturys, ir meilė, kaip gyvenimą nešanti jėga.

     Tarp mokslinio paruošimo ir religinio auklėjimo reikia išlaikyti proporciją; jaunuoliams teikti pilną išsiauklėjimą, puoselėjant juose religines vertybes ir ugdant dorą sąžinę kartu su mokslinių ir techninių žinių perteikimu.

     Popiežius parodo plačius laukus, kur katalikai, persiėmę enciklikoje išdėstytu mokslu, gali susitikti ir bendradarbiauti su krikščionimis, kurie atsiskyrę nuo Apaštališkojo Sosto, ir taip pat su žmonėmis, kurie dar neapšviesti tikėjimo Kristuje, bet kurie turi proto šviesą ir natūralų bei veiklų sąžiningumą. Jei pasauliečiai prašė Bažnyčios leisti ir jiems darbuotis Kristaus karalystėje ant žemės, tai šį jų troškimą labai dosniai patenkina enciklika Pacem in Terris. Mūsų darbas, tiek pasauliečių, tiek kunigų bei vienuolių, tik prasideda, kai perskaitome ir pasisaviname enciklikos mokslą. Svarbiausia, sako Tėvas Thurston N. Davis, S. J., yra tai, kaip išmintingai mes pasinaudojame tuo mokslu šiandieninio pasaulio aplinkybėse (America, 1963 gegužės 18, p. 709).

     Jonas XXIII išjudino visą eilę didžiulių įvykių savo pontifikate, kurie, pagal minėtą Life žurnale straipsnį, pakreipė ir Katalikų Bažnyčią atgal į pasaulio istorijos srovę. Vienu iš aukščiausių taškų tarp tų įvykių šio žurnalo leidėjai laiko encikliką Pacem in Terris, kurią popiežius išleido tik prieš Velykas. "Jis pasirinko Didįjį Ketvirtadienį, nes tai buvo diena, kada Kristus tarė savo mokytiniams: "Mylėkite vienas kitą”.

     Nuo reformacijos laikų Katalikų Bažnyčia žiūrėjo į pašaliečius, kaip į didžiulį vienuolyną, "apgaubtą seno užkrečiamo rūko”, nenorintį susitikti su realiu, bet praeinančiu pasauliu. Popiežius Jonas naudojasi savo galingu autoritetu visa tai pakeisti. Jo paprasta intuicija jam sako: "Tai pasaulis, už kurį Kristus mirė. Darykime visa, kad jį išgelbėtume”. Savo optimizmu jis sakė: "Ateitis yra mūsų”. Besikošiąs per pasaulinio pločio, didžiausios ir geriausiai organizuotos Bažnyčios arterijas tas optimizmas galėtų tapti mūsų laikų istorijai galinga jėga”.