TEISINGASIS: Viešpatie! Tu dar nepareiskei žodžio dėl tų, kurie susvyravo paabejoję, kad Tu esi teisybės Dievas, ir nėra kito, kaip tik Tu. Jie suabejojo Tavimi ir Tavo keliais, Viešpatie! Suabejojo, kad Tu esi vienintelis viso gero šaltinis!

RŪSTUSIS: Tebūna ir jie prakeikti Tavo prakeikimu, rūstybės žaibų Viešpatie! Tamsybių bedugnė tebūna ir jų gyvenimo vieta! Tepaveldi amžinai beviltis nusiminimas ir jų sielas!

NARSUSIS: Tark jiems pasmerkimo žodį, dangaus galybių Viešpatie, ir mes nutrenksime juos, kur nudanginom prieš Tave sukilusiuosius!

GAILESTINGASIS: Pasigailėjimo Tėve, argi jau man nėra vietos Tavo širdyje, ir mano balsas nepasiekia Tavo ausies? Jei reikia, kad kentėtų tie, kurie susvyravo, ir skausmais išpirktų savo kaltes, tekenčiu aš už juos visus. Visus jų skausmus aš pasiimu sau, tik nebausk tų, kurie dar nenuėjo piktybės ir pražūties keliu!

BALSAS IŠ SOSTO: Jūs, kurie suabejojote, kad Aš esu Aš, ir svyruojate, kaip kryžkelėje bestovintieji! Nepašalinsiu jūsų iš savo širdies ir iš atminties neišbrauksiu, nes mylėdamas pašaukiau jus iš nebūties gyveniman, kad mano sūnūs būtumėt. Bet suabejojote, kad Aš esu Aš, teisybės ir gėrybės šaltinis, susvyravote pasirinkimo valandoje ir dar neišsklaidėte abejonių savo sieloje. Todėl eisite į pasaulius, kūnais prisidengę ir keliausite, kol liausitės svyravę, kurį turite pasirinkti kelią pas Mane ar tą, kuris yra mano priešas. Jūs, amžinieji, savo kelionėje paragausite mirties! Jūs, laimei gimusieji, patirsite sielvarto ir skausmo, išgersite iki dugno kartybės taurę. Šviesai iš nebūties iššaukti išmatuosite tamsybių bedugnes. Keliausite tarp skausmų ir ašarų, tarp gero ir pikto, tarp aukšto ir žemo, iš vieno pasaulio į kitą, kol pagaliau pasirinksite mano tiesą ar tai, kas jai priešinga. Eikite dabar iš čia ir keliaukite, tremties sūnūs!

GAILESTINGASIS: Sunkus ir pavojų kupinas kelias, kuriuo paskyrei savo malone jiems eiti. Aš bijau, mieliausias Tėve, kad juo keliaudami gali paklysti ir paklydę amžinai žūti tamsybių bedugnėse! Leisk, gerasis mūsų visų Tėve, kad ir aš su jais eičiau tuo keliu ir eidamas praminčiau takus, kurie atvestų juos atgal, prie Tavo šviesaus veido. Kad galėčiau palengvinti gyvenimo naštą, kurie pails ir pailsę galėtų suklupti ir nenusikratytų savo abejonių, kad Tu esi tiesos ir gėrybės šaltinis. Kad nuraminčiau, kurie nusimins ir nusiminę galėtų netekti vilties surasti kelią į Tavo pasigailėjimo kupiną širdį. Kad galėčiau sustiprinti, kurie susvyruos ir susvyravę galėtų amžinai prarasti Tavo malonę. Leisk man, geriausias ir gailestingiausias Tėve, eiti su jais vienu keliu ir tapti Tavo akyse jų kaltės atpirkimo auka!

BALSAS IŠ SOSTO: Tu esi mano mylimiausias Sūnus, kuris atspėji mano sielos pojūčius! Tesie pagal Tavo norą, kuris yra ir mano noras.

Chaoso netvarkoje kamuoliais raitosi, banguoja tamsios juodos miglos. Tik liepsnoją žaibai matyti, tik nesiliaujami perkūnų trenksmai girdėti ir vėtrų piktas siutimas. Seka ilgi ilgi laikai. Pagaliau vėtros ima nutilti, vis rečiau skrieja žaibai, ir perkūnų trenksmai darosi ne tokie galingi. Sušvelnėję vėjai kilnoja praretėjusias miglas. Pasigirsta du balsai, kurie aidi kaip perkūnų trenksmai aptilusioje visatos erdvėje.

I BALSAS: Numalšintos audros ir chaoso galybe, ar girdi mane?

II BALSAS: Nenoriu girdėti, nes esi nepakenčiamas. Bet girdžiu. Ko nori. Galingasis?

I BALSAS: Kad nusilenktum man, nugalėtojui.

II BALSAS: Taip, tu dar galingesnis esi. Bet nesu nugalėtas.

I BALSAS: Sunaikinau tavo viešpatystę ir savo įkūriau, kad joje viešpataučiau.

II BALSAS: Nugalėjai mane, kaip galingą nugali galingesnis. Bet aš nepavergiamas.

I BALSAS: Esi nugalėtas: turi man tarnauti.

II BALSAS: Ir nugalėtas aš pasilieku aš. Nėra, kas mane palaužtų.

I BALSAS: Nugalėjau ir palaušiu.

II BALSAS: Kas esi, kuris taip kalbi?

I BALSAS: Amžinoji meilė. Nori ar nenori — turėsi man tarnauti.

II BALSAS: Kas yra: tarnauti?

I    BALSAS: Išsižadėti savęs ir tik manimi gyventi.

II BALSAS: Amžinas būdamas kaip galiu nebūti? Aš esu aš, kuris esu. Ko įsibrovei į mano viešpatystę?

I    BALSAS: Suteikti tvarką chaosui ir gyvybę, kur buvo nebūtis. Gyvybės jėgos — mano galybė. Kas man pasipriešins?

II BALSAS: Audra ir chaosas — mano galybė! Kas prieš mane išsilaikys?

I BALSAS: Tie, kurie čion turi ateiti, kad gyventų.

II BALSAS: Ką suteiksi jiems, kad mane nugalėtų ir nugalėję paveldėtų mane?

I BALSAS: Žinojimo laimę ir pažinimo džiaugsmą!

II    BALSAS: Aš įdiegsiu jiems audros ir maišto troškimą,

kad pasijustų suvaržyti, kaip dabar aš jaučiuosi. Kuriam iš mūsų jie priklausys?

I BALSAS: Man, nes pamilau juos amžina meile.

II    BALSAS: Man, nes kentės, kaip aš kenčiu! Mudu pakovosime dar!

I BALSAS: Kovosime, kol nugalėsiu.