ALGIS JŪRAGIS

    Tolom nuo miesto. Lauke vis mažiau šviesų atsakė mūsų įkyrioms lempoms. Tik, priglaudęs galvą prie lango, galėjau įmatyti snieguotą realybę. Geriau paskęst sapne: užmiršti. Pasukau galvą į savo bendrakeleivi: truputį pasviręs, miegojo. Keista, kaip sienos priartina žmones. Valanda, kita sukuria artumą, kuriai kitokiose sąlygose reikėtų ilgo laiko.

    —    Bilietai! Prašau paruošti bilietus! — vos suprantamai suriko geležinkelietiška intonacija konduktorius. Jis viską taip pat sakė, su balso pakėlimu tinkamoj vietoj.

    Išėmiau bilietą. Kaimynas sukruto:

    —    Ar jau? Kur esam? — išsigandęs, lyg būtų praleidęs stotį, kurioje jo laukė laimė, atsibudo.

    —    Tik bilietus renka, — nuraminau. Jis pradėjo ieškoti po kišenes. Rankos matomai drebėjo.

    —    Gal galiu padėti?

    Bendrom pastangom suradom laikrodžio kišenėlėje žaliąjį bilietą.

    Ir vėl nurimom bendro tikslo ramybe. Visi skubėjo kur nors. Saugumo apsupti, miegojo, ar svajojo, ar gailėjosi ką nors palikę. Po du susėdę, vieni už kitų žąsele, linko tai pirmyn, tai šonan, lyg tikėdamiesi savo veiksmu pagreitinti kelionės eigą. Staigesniam dešiniam vingiui užtikus, besapnuojąs kaimynas atsirėmė į mano petį. Pajutau visą kito žmogaus svorį ir vėl atsiminiau, kur važiuoju. Traukiniui atitiesėjus, jis taip liko, lyg uždedamas naštą, kuri visad mane lydės.

    Bandžiau skaityti, bet šviesa per silpna. Raidės erzinančiai šoka, nieko rimto nepasakydamos. Vėl atsisukau į langą, tikėdamasis ten rasti turinio savo mintims. Pamačiau veidą, neseniai matytą, bet sunkiai beatpažįstamą. Jis man atrodė kietas ir pavargęs, o gal tik liūdnas. Užsimerkiau, kad savęs nebematyčiau. Nebemačiau...

    —    Aš tavęs lauksiu.

    —    Mes lauksim.

    —    Grįžk.

    Pravėriau lūpas atsakyti, kad negrįšiu, su tuo pačiu ryžtu, kuriuo prieš keletą valandų tai sakiau. Suabejojau ir nutilau. Tik sapnas, bevaizdis, ryškus.

    —    Paskutinė stotis. Visi, toliau važiuoją, turi persėsti, — sušuko konduktorius.

    Žmonės pradėjo judėti. Negalėdami sulaukti, tuo pačiu nenorėdami palikti saugumo, nukelinėjo lagaminus, žadino vaikus, ieškojo pirštinių. Ramybė sujaukta.

    —    Mama, mama! — prieky mažas balsas.

* * *

    Tris valandas reiks laukti traukinio. Išsiskirstėm, lyg niekad neturėję bendro ryšio.

    Gatvės pradeda tuštėti. Ir dideliam miestui ateina laikas tylai. Tai vienas, dažniau du, praeina savais gyvenimais užimti. Visi veidai vienodi, visi svetimi. Nenatūraliai melsvas gatvės lempų šešėlis žaidžia jų bruožuose, kurdamas vis kitokias išraiškas, lygiai svetimas.

    Esu laisvas. Ignoruoju kitus, kaip ir jie mane: pamatai, praeini, užmiršti, nei liūdnesnis, nei palinksmėjęs. Palikęs mylimus veidus, ar gali tikėtis surasti šiltumo svetimuosiuose?

    Krautuvės lange išstatyti didesnio ar mažesnio meno kūriniai. Viename išsigandus maža mergaitė žiūri didelėm akim į pasaulį, nežinodama ko tikėtis. Kitame — ežeras tarp kalnų tikisi 150 dolerių. Katės, šokėjos, juokdariai — visi išsirikiavę savo specialybių parodoj, nepigiomis kainomis. Ir vėl švysteli traukiny regėtas veidas. Nueinu.

    Kur einu? Quo vadis?

    Karčiamos nepasiduoda laikui. Slaptingai apdengti langai, plyšius užpildą dūmai, guodžia klientus. Šviesų blykčiojimas gryna apgavystė — viduj šviesos nerasi. Praviros durys išduoda paslaptį.

    Visa kita užmigę atrodo. Neramiai užmigę. Pastatai netekę gyvybės grasina praeivį laikinumu. Pasijunti toks mažas, toks bereikšmis. Eini gatve bevardis, kaip kiti. Ir niekam nei geriau, nei blogiau.

    Atsiminiau traukiny uždėtą naštą, žmogaus naštą. Ji buvo sunki, ne tokia, kaip namie esant. Jos tikėjausi, tik ne taip greitai. Gal ji neleidžia grįžti, ji ir šitas tamsus miestas, kuriame esu bevardis.

    Namie, namai. Ir ten naktis. Tik, žinau, mama nemiega. Jos akys buvo pilnos vilties,     kad eisiu pirmyn ir, praeidamas, palengvinsiu. Ir ašarų.

    Pirmą kartą nuo vakarykštės dienos galėjau prisiminti namus. Visi buvo suėję, rimti, beveik šalti. Nedaug kas kalbėjo, o kai ką sakė, tai apie orą: ar sušals keliai, ar nustos snigti. Nieko svarbaus. Tik retkarčiais pajutau motinos žvilgsni ar tėvo stiprią ranką, uždėtą ant peties.

    —    Jau laikas. Važiuojam.

    Ir tada:

    —    Aš tavęs lauksiu.

    —    Grįžk.

    Visa iš karto. Nustebau išgirdęs savo balsą:

    —    Ačiū. Sudiev! Bet nelaukit.

     Nelaukit, aš negrįšiu. Negrįšiu atgal, neatsisuksiu, ranką prie arklo pridėjęs.

     —    Negrįšiu, — pakartojau.

     —    Tai eik pirmyn, — tyliai pasakė mama.

*   *   *

     Jau dabar tamsesnė gatvė. Čia gyvena tų pastatų savininkai, paveikslų tapytojai, karčiamų guodėjai ir bevardžiai, kurie paliko tuščią miestą. Niekad netikėję savo dienos produktų stebuklingumu, jie pasislėpė anonimiškuose namuose. Todėl ramu.

     Pereinu per gatvę. Ant kampo, kad visos kryptys jon vestų, stovi katedra. Dar valanda iki traukinio. Užeisiu. Ar ir ji bus tokia tuščia?

     Tada grįšiu.

     Šoninės durys atdaros.

     Ne, netuščia.

*   *   *

     Traukinys pradėjo judėti. Šalia manęs rūpestinga motina pasodino berniuką, vieną iš trijų.

     Gal galite jį pagloboti? Atsisėsiu šalia su kitais dviem. Jie tikri dvidešimto amžiaus energijos kamuoliai, — paaiškino.

     Vaikas tai patvirtino. Nugalėjęs pirmą nejaukumą, pradėjo didžiuotis galįs sėdėti šalia svetimo suaugusio žmogaus. Paėmė žurnalą, atbulai skaitė, neblogai suprato. Nerimo, klausinėjo, aiškino.

     —    Gal jis jums trukdo? — pasiteiravo mama.

     —    Ne. Jau mes beveik draugai, — atsakiau.

     Švito. Saulė pradėjo atstoti lempas. Neužilgo privažiuosim stotį.

     —    Mes važiuojame pas senelę. Ji labai skanius pyragaičius kepa. Ir turi arklį. Aš išmoksiu joti, — pasigyrė berniukas vienu atsikvėpimu. — Ar jūs mokate joti?

     —    Ne, aš mieste gyvenau.

     —    Tai gal ir jūs galėsit Išmokti. Norit su mumis pas ją nuvažiuoti? — pakvietė jis.

     —    Ačiū, bet žinai, aš labai skubu kitur.

     —    Ar ten bus arklių?

    —    Nežinau.

    Tikrai nežinau, ne vien to, bet daug ko. Nežinau, nei kas bus, nei kaip. Vaikas pridėjo savo rankas prie manųjų.

    —    Jūsų rankos stiprios atrodo. Mama sako, jei aš viską valgysiu ir aš būsiu stiprus.

    —    Esu tikras, kad būsi. Pažiūrėjau į savo rankas.

    Jos stiprios ir bus dar stipresnės. Jos kels miestų kaltės naštą; jos palies tai, ką paliko, nauja jėga.

    Kada nors Kitas jomis laimins ir atleis. Eidamas per gatves, keliaudamas su žmonėm, nebebūsiu bevardis, o reikšiu Jo vardą ir teiksiu tikrąją paguodą To, kuris veda.

    — Jau stotis! O, matau senelę! — šokinėjo berniukas.

    Ir aš pamačiau, kad manęs laukia.